Dundulių šeimos vertybės ir jų tąsa – dukros Ievos akimis (I)

Kupiškio kraštas gali didžiuotis, kad čia, Gyvakarų kaime, gimė, kurį laiką gyveno ir mokslus ėjo žymus Lietuvos istorikas prof. Bronius Dundulis. Vėliau jis su tėvais persikėlė gyventi į Žemaitiją, bet gimtinė visam laikui liko širdyje.

Tai atskleidžia ir pokalbis su vyriausia jo dukra dr. Ieva Šenavičiene (Dundulyte). Pašnekovė papasakojo apie savo tėvų mokslininkų šeimą.

Jos mama prof. Pranė Dundulienė buvo garsi Lietuvos etnologė.

Šis pokalbis atskleidė, ir kokią įtaką Ievai turėjo tėvai, visa namų aplinka, kokias gyvenimo vertybes padėjo suformuoti, kaip nulėmė jos gyvenimo kelią.

Užaugote žinomų mokslininkų Broniaus ir Pranės Dundulių šeimoje. Kokia buvo Jūsų vaikystė, mokykliniai metai? Ar jautėtės išskirtinė, o gal dėl tėvų žinomumo patyrėte ir išbandymų.

Aš gimiau Vilniuje, Žvėryne. Mano tėvų šeima ir mamos sesers Emilijos Obolėnienės šeima tada gyveno 4 kambarių bute Mickevičiaus g. 3. Teta Emilija lenkų okupuotame Vilniaus krašte buvo lietuviškų mokyklų mokytoja, už tai pakliuvo net į kalėjimą.

Su mumis taip pat gyveno bobutė Emilija Stukėnienė, mamos bei tetos mama, kuri senatvėje atsikėlė gyventi į Vilnių iš Pilypų kaimo nuo Švenčionių.

Tokioje bendroje šeimoje augo šeši vaikai – aš, metais jaunesnė sesė, trys tetos sūnūs ir dukra (ji tada mokėsi Kaune).

Kadangi mano tėvai buvo dėstytojai Vilniaus universitete, namuose šeimininkaudavo teta ir bobutė. Joms talkindavo tarnaitės, jaunos merginos, atvykusios ieškoti darbo į miestą. Už nedidelį mokestį, pastogę ir maistą jos įsidarbindavo Vilniaus šeimose, kol gaudavo darbą fabrikuose.

 Visi mano pusbroliai lankė muzikos mokyklą, šiuos gabumus buvo paveldėję iš tėvo Antano, buvusio vargonininko, auksinių rankų žmogaus, gamindavusio netgi smuikus. Tad namuose nuolat skambėdavo muzika.

Stokojant butų darbuotojams, po Stalino mirties miesto valdžia Vilniaus universitetui paskyrė sklypus Antakalnyje ir leido statytis namus. Taip Karių kapų gatvėje ir aplinkinėse gatvelėse atsirado mokslininkų namai. Tėvai iš draugų pasiskolino pinigų, ir antrą klasę aš jau lankiau Antakalnyje.

Prieš savo kaimynus išskirtinė nesijaučiau, o ir mano tėvai tokių dalykų neskatindavo. Nebuvo dėl ko būti išskirtine, nes kaimynai irgi mokslo žmonės, o vėliau netgi tapo garsiais žmonėmis.

Priešais stovinčiame name gyveno matematikas Jonas Kubilius, būsimasis akademikas, Vilniaus universiteto rektorius, Seimo narys, ir inžinierius Aleksandras Čyras, vėliau akademikas, Vilniaus Gedimino technikos instituto įkūrėjas ir rektorius.

Kiek toliau stovėjo fiziko, būsimo akademiko Adolfo Jucio, klimatologo Vaclovo Ščemeliovo, chemiko Algirdo Lunecko namai. Gretimose gatvelėse gyveno gydytojai onkologas Pranas Norkūnas ir otorinolaringologas Pranas Pakonaitis, geografas Alfonsas Basalykas, kompozitorius Antanas Budriūnas, tapytoja Sofija Veiverytė, skulptorius Petras Aleksandravičius, architektas Eduardas Budreika ir kiti žinomi žmonės.

 Visi buvo pažįstami, bendravo, o Juciai, Norkūnai, Budriūnai buvo artimi tėvų draugai. Mes, vaikai, buvome vieninga bendruomenė. Tada mieste mašinų beveik nebuvo, tad mūsų susitikimų, žaidimų vieta būdavo gatvė. Žinoma, tik tada, kai paruošdavome pamokas, tėvai į tai žiūrėjo labai griežtai.

Kokias vertybes Jums skiepijo tėvai? Ką labiausiai prisimenate iš jų auklėjimo? Ar tėvas pasakodavo apie studijas Paryžiuje, Prancūziją? Koks tėvo paveikslas Jums iškyla atmintyje?

Mano tėtis buvo žmogus, išaugęs laisvoje Lietuvoje, studijavęs Prancūzijoje, Sorbonos universitete, ir tai atsispindėjo jo asmenybėje. Septynerius metus pragyvenęs Paryžiuje, žavėjosi prancūzais. Juokaudavo, kad tikras prancūzas niekada nesigula tą pačią dieną, kurią kėlėsi.

Pasakodavo apie jų pamėgtas varlių kojeles, sraiges, svogūnų sriubą. Dažnai kalbėdavo apie Paryžių ir jo istorines vietas. Kai po daugelio metų ten lankiausi, man neprireikė miesto centro žemėlapio. Prisimindavo studentiškas atostogas, keliones po Europos šalis, ypač Norvegiją, vasaras Nicoje.

Tėtyje visą gyvenimą taip ir liko kažkas prancūziška. Drabužiais, manieromis buvo džentelmenas. Pastebėdavo moteris, jų aprangą. Mokėjo bendrauti. Gebėjo vertinti žmones. Buvo tolerantiškas kitų žmonių įpročiams (saikingam alkoholio vartojimui, rūkymui). Leisdavo jaustis laisvai. Pats nerūkė, beveik negėrė, nuo studijų metų Vytauto Didžiojo universitete Kaune liko ateitininkas.

Buvo nepaprastai sąžiningas, laiku ir tiksliai atsiskaitydavo su namą stačiusiais darbininkais. Kai gavo sklypą namui statyti, nors žemė tada priklausė valstybei, pats davė buvusiam sklypo savininkui kaimynui nemažą pinigų sumą, nors neprivalėjo to daryti. Turėjo tvirtas moralines nuostatas, niekada neprarasdavo orumo.

Visą gyvenimą tėvas buvo ištikimas savo įsitikinimams ir principams. Mokydamasis Telšių gimnazijoje ir gyvendamas pas dėdę kunigą Povilą Pukį, buvo ir liko nuoširdus katalikas.

Pukys buvo doras, veiklus ir protingas kunigas, pastatęs Stalgėnų, Pakutuvėnų bažnyčias, pastarąją savo lėšomis, pabaigęs statyti Plungės bažnyčią, sutvarkęs Žemaičių Kalvarijos bažnyčią, taip pat sovietiniais metais patyręs Sibiro kančias, ir puikiai tėvus suprato.

Sovietiniais metais pedagoginį darbą dirbantys žmonės į bažnyčią nevaikščiodavo, nes nenorėjo prarasti darbą ar pakenkti artimiesiems. Tad ir mano tėvas atvirai religinių jausmų nedemonstravo, pats mūsų religiškai neugdė, bet niekada nėra prieš tikėjimą pasisakęs.

Mokykloje buvome mokomos ateizmo, o namuose – močiutės ir tetos katalikų tikėjimo tiesų. Kartą paprašėme tėčio paaiškinti mokykloje išgirstą religijos kritiką. Tėtis patylėjo, tada pasakė: „Tikėjimo nereikia nei suprasti, nei aiškinti. Žmogus arba tiki, arba ne.“.

Kartais tėvo paklausdavome, kodėl 1941 metais grįžo į sovietinę Lietuvą, kai jam Lietuvos pasiuntinybės Paryžiuje pirmojo sekretoriaus Stasio Bačkio buvo siūloma Rokfelerio stipendija Amerikoje.

Jis atsakydavo, kad buvo labai išsiilgęs tėvynės, tėvų, artimųjų ir norėjo darbuotis savo kraštui. Nesitikėjo persekiojimo iš sovietinio režimo, kurio iš tiesų nepažinojo, nes buvo jaunas, vos per trisdešimt, ir niekaip jam nenusikaltęs. Tad įsėdo į specialų traukinį, kurį įleido į Lietuvą sovietai, nes kitos tokios galimybės grįžti galėjo ir nebebūti. Vėliau iš mamos sužinojau, kad tėtį, pradėjusį dirbti Vilniaus universitete, sovietinio saugumo nurodymu buvo pavesta sekti saugumo užverbuotam medikui Juozui Markuliui.

Tėtis niekada nekeitė ir savo mokslinių pažiūrų. Grįžęs į Lietuvą, nesutiko sovietiškai perrašyti Sorbonoje apgintos daktaro disertacijos apie Napoleoną Lietuvoje 1812 metais. Vietoje to parašė dvi naujas disertacijas ir tapo habilituotu istorijos mokslų daktaru.

Nuo mažens rūpinosi mūsų kultūriniu išsilavinimu. Sekmadieniais susisodindavo į „Volgą“ ir vežiodavo po apylinkes. Nuolat primindavo, kad mašina reikia važiuoti atsargiai, nes jų draugo gydytojo Norkūno žodžiais, jei važiuosi ne daugiau, kaip 60 kilometrų per valandą, po avarijos liksi gyvas.

Gerai prisimenu šeimos keliones į Trakus, Kernavę, Giedraičius, Merkinę, Perloją, kur buvo Vytauto Didžiojo paminklas. Kelionių metu tėvai mums aprodydavo istorines vietas, pilkapius, paminklus, papasakodavo jų istoriją.

Drauge užsukdavome į pakelės miestelių turgelius. Juose galėjome rasti kaimiškos rūkytos dešros, kurios tada nebūdavo parduotuvėse, rūkyto kumpio, sviesto, grietinės, naminių paukščių.

Paukščius parduodavo gyvus, tad iki puodo vištos, antys, žąsys ir kalakutai vaikštinėdavo mūsų kieme. Ypač įstrigo šeimos rugpjūčio kelionės į Palangą senuoju plentu palei Nemuną. Tada užvažiuodavome į Veliuoną, jos dvaro rūmus, parką, kur augo tulpmedžiai, Raudondvario pilį, kitas Panemunės pilis. Jau baigiamosiose mokyklos klasėse, gal 1965 metais, tėtis nusivežė mus su sese į ekskursiją po Peterburgą (tuometinį Leningradą).

Kasmet vasario mėnesį su tėvais aplankydavome Jono Basanavičiaus kapą Vilniaus Rasų kapinėse. Mama mums liepdavo garsiai perskaityti ir įsidėti į galvą velionio žodžius, užrašytus ant paminklo: „Kada mes jau in dulkes pavirsim, jei Lietuviška kalba bus tvirta pastojus, jei per mūsų darbus Lietuvos dvasia atsikvošės – tąsyk mums ir kapuose bus lengviau, smagiau ilsėtis.“.

Namuose tėtis mus mokė paprastų, bet naudingų dalykų. Mokydavo elgtis prie stalo. Sakydavo: „Jei norite išmokti gražiai valgyti, stenkitės gražiai valgyti ne tik tada, kai jus mato, bet ir tada, kai jūsų nemato.“.

Aiškindavo, kaip privalu elgtis viešumoje. Sakė, kad viešumoje kalbant apie kitus, nereikia minėti žmonių pavardžių, tik vardus. Nes taip gali ir pats patekti, ir kitą pastatyti į keblią padėtį, jei kas iš šalies nugirstų. Sakydavo, kad jei žmogus tave be pagrindo įžeidžia, nebūtina ginčytis. Geriausia pasitraukti ir nueiti.

Apskritai, kokia buvo mokslininkų šeimos buitis, kasdienybė, kaip jie dirbo, rašė, diskutavo. Ar kas nors padėjo auginti dvi pametinukes, jei neklystu, dukras, tvarkyti buitį?

Savo tėvą ir mamą pirmiausia matau prie jų darbo stalo. Kiekvienas savo kambaryje, į save pasinėręs, rašo ir rašo tekstus, knygas. Tada mums, vaikams, jų geriau netrukdyti, ypač tėčio. Jis tiek susikaupęs, kad nieko negirdi. Jis vyras. O mūsų šeimos variklis yra mama.

Kartais mama pakyla nuo stalo, bėga į virtuvę prie puodų, kuriuose gaminami šeimai pietūs. Dažnai tie puodai jau būna išvarvėję ar prisvilę. Mama garsiai kalba, nurodinėja, skuba, privalo visur suspėti. Emocijos, komandos šeimoje – mamos privilegija. Pas ją visą laiką kas nors ateina, kas nors jai skambina, ji kur nors bėga.

Darbas ir visi šeimos reikalai ant jos pečių. Tiesa, dar yra bobutė. Bobutė prižiūri daržą ir dar nesuvalgytus paukščius, augina triušius, be baimės juos pjauna. Ji tikra valstietė – griežta, santūri, drąsi, giliai religinga. Nieko nebijo, troleibusais važinėja be bilietų. Kai kontrolierius paklausia, iškėlusi galvą, atsako: „Aš savo jau atmokėjau!“ – ir stukteli į grindis lazda. Tie paklusniausiai nueina. Visgi būta proletariato diktatūros!

Šeštadieniais mama kepa pyragus. Pyragai mieliniai, ant viršaus saldi varškė ar rabarbarai su cukrumi. Ant pyrago mama kryžiuoja plonas tešlos juosteles, aptepa jas plaktu kiaušiniu. Man netyčia ant žemės nukrenta duonos riekė. Mama liepia ją pakelti, pabučiuoti, tik tada galiu išmesti. Ji užaugo varge, žino duonos vertę.

Mama yra labai jautrios širdies. Per ekspedicijas aplanko vaikų namus, globoja jų auklėtinius, kartais kurį nors pakviečia paviešėti į Vilnių. Išmaudo, pavalgydina, aprengia mūsų klasiokes iš nepasiturinčių namų. Mus moko moraliai elgtis ir teisingai gyventi.

Kiekvieną sekmadienį pas tėvus renkasi artimiausių draugų būrelis, vyksta pokalbiai, diskusijos. Tai fonetikos mokslų pradininkė Elzė Mikalauskaitė, žurnalistas, rašytojas, „Naujosios Romuvos“ įkūrėjas ir redaktorius Juozas Keliuotis. Jis sakė, kad kai sugrįžo iš antros tremties 1956 metais, tik vieninteliai tėvai įsileido jį į namus. Šalia jo lotynistas ir vertėjas Benediktas Kazlauskas, linksmas žmogus. Prie jų dažnai prisijungia fizikas Adolfas Jucys, gydytojas Petras Norkūnas, kompozitorius Antanas Budriūnas su žmonomis. Svečiuose esu ne kartą mačiusi lenkų istoriką lituanistą Jerzy Ochmański, kitų žinomų mokslininkų ir netgi Mariją Gimbutienę.

Matau, kaip mama sako tostus. Išdidi, iškėlusi galvą, lygiai tokia, kaip skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurtame jos kapo bareljefe. Ji nesijaudina. Žino, kad ras žodžius, kurių reikia. Jos kostiumėlis gražus, elegantiškas, siūtas Vilniaus modelių namų dailininkės modeliuotojos.

Girdžiu, kaip ji kalba su tėčiu. Išgyvena, kad sovietmečio studentai istorikai visai neišmano Lietuvos istorijos.

Vienas per egzaminą jos paklaustas, kada gyveno Simonas Daukantas, atsakė: „Poledyniniame laikotarpyje.“.

Tai tokia buvo mama.

Autorius: Banguolė ALEKNIENĖ-ANDRIJAUSKĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama