Medos Paulikaitės dainavimas – kelias į žmonių širdis

Vaiteliuose gyvenančios, vis labiau populiarėjančios jaunosios dainininkės, abiturientės Medos PAULIKAITĖS giedamas Lietuvos himnas pastaruoju metu sujaudina didžiulę Gargždų sporto arenos krepšinio bendruomenę. Kad Meda vis labiau vertinama, parodo ir tai, kad ji – kandidatė į nominaciją tradiciniuose rajono Jaunimo reikalų tarybos apdovanojimuose „Auksinės lemputės“. Šventinė ceremonija vyks ketvirtadienį vakare.

Pirmasis širdies virptelėjimas

Muzikos pradžia Gargždų „Vaivorykštės“ gimnazijos abiturientės Medos gyvenime nėra susijusi su apgalvotais sprendimais ar kryptingu planu. Ji prasidėjo labai paprastai – nuo vaikiško smalsumo ir netikėto jausmo, kai apie 2010 metus būsimoji atlikėja su šeima gyveno Airijoje. Būtent ten jos brolis pirmą kartą nuėjo į fortepijono pamoką. Meda ėjo kartu – tiesiog pasižiūrėti. Tačiau tai, ką ji išgirdo, tapo lūžio tašku. „Kai pamačiau, kaip jis groja, kai išgirdau tuos akordus, man, kaip mažam vaikui, širdelė labai stipriai sukirbėjo. Tada pajutau – aš irgi to noriu“, – prisimena ji. Tai buvo jausmas, kurio mergaitė negalėjo paaiškinti žodžiais, bet jis liko giliai viduje. Net ir grįžus į Lietuvą, ši vidinė trauka muzikai niekur nedingo.

Dainavimą nustūmė į šalį

Meda prisimena, kad, šeimai grįžus į Lietuvą, ji nuolat klausinėjo mamos, kada galės lankyti muzikos mokyklą. Mama kartojo – dar reikia palaukti, nuo pirmos klasės. Ir mergaitė laukė. „Ta meilė niekur nedingo. Aš savo žodžio laikiausi“, – sako ji.

Prasidėjo mokslai muzikos mokykloje, fortepijono pamokos, valandos prie instrumento. Tai buvo laikas, kai ugdėsi ne tik muzikiniai įgūdžiai, bet ir vidinė disciplina. Vėliau – ansamblis „Bangelės“, vadovaujamas mokytojos ekspertės Rasos Linkienės, koncertai, konkursas „Dainų dainelė“. Meda, kaip pati pasakoja, augo scenoje kartu su kitais vaikais, mokėsi būti kolektyvo dalimi. Tačiau pamažu ji pajuto, kad jos santykis su scena kitoks. „Aš supratau, kad scenoje noriu būti viena“, – sako ji. Ne dėl ego ar dėmesio, o dėl noro atsakomybę už jausmą ir žinutę nešti pačiai.

Perėjusi prie individualių vokalo pamokų, Meda dar labiau pasinėrė į muziką. Tačiau kartu atėjo ir tai, kas dažnai nutinka jauniems, jautriems talentams – perdegimas. Konkursai, lūkesčiai, noras būti įvertintai ėmė užgožti pradinį džiaugsmą. „Gal perdegiau, gal buvo per sunku. Vaikui atrodo, kad prizai yra svarbiausi“, – atvirai sako Meda.

Muzika kuriam laikui tapo našta. Ji pasitraukė – ne iš pykčio, o iš nuovargio. Šis nutolimas truko keletą metų ir buvo kupinas apmąstymų. Tik vėliau Meda suprato, kad konkursai – tai ne vien laimėjimai. „Tai patirtis, žinutės per muziką perdavimas kitiems“, – sako ji.

Didžiosios scenos skonis

Lūžis įvyko tuomet, kai mama pasiūlė pamokas pas Kretingoje dirbančią vokalo mokytoją Indrę Juodeikienę. Meda sutiko be didelių lūkesčių, bet atvira širdimi. Ir netrukus viskas apsivertė. „Aš visa širdimi pajutau, kaip gera dainuoti. Prisiminiau tą džiaugsmą“, – sako pašnekovė. Tai buvo ne grįžimas į varžybas, o grįžimas į jausmą. Į tai, dėl ko muzika apskritai atsirado jos gyvenime.

Būtent šiame etape mokytoja pasiūlė Medai dalyvauti televizijos projekte „Lietuvos balsas“. Iš pradžių ši mintis jaunąją dainininkę išgąsdino. „Man apsivertė pasaulis. Jaučiausi labai nedrąsi“, – prisimena ji. Nepaisant to, Meda nusprendė – reikia pralaužti ledus. 2022 metais ji žengė į didžiąją sceną. Tai buvo patirtis, kuri galutinai leido suprast – scena nėra svetima, tai vieta, kurioje ji – atvira širdimi.

„Man buvo labai gera būti toje didžiulėje scenoje, perteikti žmonėms meilę per muziką“, – sako šiandien sparčiai auganti atlikėja. Darbas su Rosita Čivilyte, mokytoju Vaidu Baumila, susitikimai su kūrybingais žmonėmis sustiprino jos pasitikėjimą. Nors projekto ji nelaimėjo, ši patirtis tapo esmine. „Ji vertesnė už bet kokį laimėjimą“, – pabrėžia Meda.

Po konkurso į Gargždus mergina grįžo su nauja energija. Ji pradėjo daugiau repetuoti, ieškoti savito stiliaus, drąsiau eksperimentuoti su balsu. Kiekviena akimirka scenoje – nuo mažų miestelio koncertų iki mokyklos renginių – buvo galimybė iš naujo atrasti muzikos džiaugsmą.

Muzika – būsena, o ne tikslas

Šiandien Meda į muziką žiūri filosofiškai. Ji domisi budizmu, kuris moko priimti patirtį ir neįsikabinti į rezultatą. „Aš nebeužsiciklinu ties tuo, kad būtinai būsiu dainininkė. Einu per pasaulį ištiestomis rankomis ir nežinau, kas manęs laukia rytoj“, – sako ji.

Vis dažniau scenoje matoma atlikėja koncertuoja ne tik individualiai, bet ir su klaipėdiečių grupe „Sing“, taip pat kuria muziką ir tekstus, nors jaučia, kad dar trūksta techninių kompetencijų. Ji laukia žmogaus – prodiuserio, kuris suprastų jos vidinį pasaulį.

„Kai atsiras žmogus, kuriam galėsiu patikėti savo kūrybą, kuris supras, ko aš noriu iš savo muzikos, savo kūryba pasidalinsiu su savo klausytojais. Būtų labai didelis žingsnis atverti save, nepaisant to, kad esu uždara. Prisipažinsiu – man net sunku su svetimais žmonėmis, todėl turiu savų ratą. Tačiau scenoje uždarumas padeda, nes, pavyzdžiui, koncertų dieną manęs niekas neprakalbins – tada būnu su savo mintimis, kaupiuosi, nesiblaškau. Ir nors su dideliu noru bei užsidegimu lipu į sceną, kasdienybėje man imponuoja ramybė ir tyla. Matau tame prasmę“, – teigia Meda, pasak kurios scenoje prieš tai išgyventa tyla virsta stipria emocija. Galbūt todėl publika jaučia jos atvirumą, net jei dainavime, kaip pati prisipažįsta, pasitaiko netikslumų.

Himnas – tautos malda

Medai giedoti Lietuvos himną Gargždų krepšinio komandos „Gargždai“ rungtynėse – įsimintina patirtis. „Tai – ne tik garbė, bet ir didžiulė atsakomybė. Jaučiau, kad mano balsas gali sujungti visus miestiečius ir kad aš pati esu dalis šio miesto istorijos“, – pasakoja Meda.

Tiesa, pirmieji pabandymai, paskatinus mokytojai, buvo Kretingoje, vėliau Klaipėdoje, o galiausiai – Gargžduose. „Kai visi atsistoja, kai visi gieda, supranti, kad Vinco Kudirkos sukurtus žodžius moka dauguma. Tai tautos malda, per kurią prašoma stiprybės, ir man labai gražu, kai krepšininkai giedodami himną prašo jiems suteikti stiprybės. Man tai labai jautru, gera“, – kalba pašnekovė.

Giedoti savo mieste – Medai didžiulis džiaugsmas. Nors čia ji tikina jaučianti daugiau jaudulio, bet prisipažįsta įdedanti daugiau širdies. Apskritai Gargždai jaunajai dainininkei – tarsi vidinio augimo vieta. „Čia mano pirmieji koncertai, čia vyko vidinis lūžis. Kai dabar galvoju apie Gargždus, jaučiu ramybę“, – sako ji.

Noras – palikti kažką vertingo

Apie ateitį Meda kalba be deklaracijų, be konkrečių planų. Studijos Lietuvoje ar užsienyje, savanorystė – galimi keliai. Tačiau svarbiausia jai – dvasinis stiprumas. „Man nesvarbu diplomai ar titulai. Aš noriu dvasiškai būti stipri, gili, ne paviršiumi gyventi, nes gyvenimo prasmė ir yra tų prasmių ieškojimas per žmones, per iššūkius“, – sako mergina ir paklausta, kaip save mato po 10 metų, tikina nežinanti, kur būsianti, bet esanti tikra, kad jos ateitis bus sėkminga.

Be to, ji svajoja palikti pėdsaką – gal per muziką, gal per lietuvių liaudies dainų išsaugojimą. „Mano noras kažką po savęs palikti tautai. Seniai gvildenu mintį ieškoti lietuvių liaudiškų dainų, nes jų mažai išlikę, ir sudėti jas į aiškesnį formatą, paskatinti jaunimą jomis domėtis. Gal su tuo bus susijusios ir studijos“, – intriguoja Meda.

Artėjant šventėms, kylanti jaunoji dainininkė šypsodamasi sako, kad šie metai bus kitokie – pirmą kartą Naujuosius ji pasitiks ne prie šeimos stalo, o scenoje, koncertuodama Palangoje su grupe „Sing“. Vis dėlto šventės jos gyvenime visada turėjo ypatingą reikšmę. Meda pasakoja apie namus, kuriuose tėvai moka sukurti nepaprastą atmosferą – tokią, kurioje viskas daroma su meile ir ramybe.

„Kartais net stebiuosi, kaip jiems tai pavyksta – tas laukimas ir pačios šventės tampa lyg maža magija, – sako ji. – Nėra buvę Kalėdų, kai jausčiausi nelaiminga – mes visi, aš ir mano du broliai, visada gavome maksimaliai daug meilės.“ Būtent tai ji norėtų perduoti ir kitiems – šventės prasideda ne nuo dovanų ar triukšmo, o nuo paprasto, nuoširdaus buvimo kartu ir gebėjimo viską daryti širdimi.

Gintarė KARMONIENĖ

Vilijos BUTKUVIENĖS nuotr.

Autorius: Renata Nekrošienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama