Merkinės mūšiui – 80

Merkinės mūšiui – 80...Norėtųsi išlikti gyviems. Pasiruošimas Merkio rinktinės štabo dienoraštyje prieš Merkinės mūšio puolimą paliktas toks įrašas: „Norėtųsi išlikti gyviems“. Šis įrašas puikiai iliustruoja suvokimą pavojaus, kuris tykojo dalyvausiančiųjų žygyje. Ypač tai gerai suvokė mūšio vadai, todėl pasiruošimo etapui buvo skirtas ypatingas dėmesys. Pirmiausia reikėjo gerai įvertinti savo ir priešo pajėgumus, galimybes surinkti žiemoti jau išsiskirsčiusius vyrus, atlikti žvalgybą, aiškiai suformuluoti užduotis, atsižvelgti į gamtines ir klimato sąlygas, atstumus. Žinodami, kad Merkinėje priešo gerai saugomi Merkio ir Nemuno tiltai ir kad pačiame miestelyje sutelktos nemažos priešo pajėgos su potencialu greitai gauti pastiprinimą iš aplinkinių gyvenviečių (ypač Alytaus), mūšio vadai galvojo, kaip išvilioti dalį priešo pajėgumų iš paties miestelio ir taip sudaryti puolančiųjų persvarą, taip pat – kaip atkirsti galimą pastiprinimą iš gretimų miestų (Alytaus, Varėnos, Druskininkų). Svarbu buvo pasirinkti ir tinkamą puolimo kryptį, sukuriant netikėtumo efektą. Puolimo data pasirinkta gruodžio 15-oji. Pagal puolimo planą operacijos išvakarėse gruodžio 14 d. užnemunėje nuo Merkinės veikiantys Šarūno rinktinės A. Juozapavičiaus grupės Siaubo vadovaujami partizanai turėjo išmušti aršiausius komunistus ir užimti pozicijas prie kelio, tikintis, kad po šio įvykio iš Merkinės pajudės dalis priešo pajėgų į užnemunę. Išgirdę apie pradėtas kautynes, tuo metu Merkinę iš šiaurinės pusės galėtų pulti Vanago surinkti vyrai. Šį planą užnemunėje veikiantiems partizanams perdavė pats A. Ramanauskas. Pati kelionė per upę nebuvo paprasta. Apie tai ir susitikimą su užnemunės partizanais išsamiai aprašoma Merkio rinktinės štabo dienoraštyje: „Visą kelią baisiai pustė. Keliauta buvo vienok geram ūpe. Keliauti teko šešiolika kilometrų. Visi keliai taip baisiai buvo užnešti, kad Gegutis, kelio geras kaip paprastai žinovas, kiek nuklydo, bet išeita ne per blogiausiai. Visų mintys buvo apie tai, kaip bus padaryta su persikėlimu per Nemuną, nes kaip jau Daktaras buvo pasakojęs apie savo kėlimąsi prieš dvi dienas, buvęs labai sunkus, nes lytys ėjusios ir valtelę kaip plunksną nešusios, kur joms patikę. Vargais negalais pasiekiamas ir Nemunas. Mūsų nustebimui Nemunas ką tik sustojo. Pranešama, kad vietomis ledo visiškai nėra ir aukščiau dar einančios lytys. Visų blogiausiai, kad pasnigta ir negalima skirti, kur tikra lytis, ant kurios galima atsistoti, ir kur tik sniegas. Daktaras, laimei, čia turi savo pažįstamą, kuris puikiai apie tokius dalykus nusimano. Visiems trims pastarasis paduoda po kartį ir leidžiamasi į Nemuno vagą. Vyksta kėlimasis, kuris užtrunka apie 30 min. Einama labai atsargiai. Pasakota, kad tą dieną jau vaikai perėję net du kartus. Laimingai pasiekus antrą pusę nuskubėta į pasimatymą. Vienok iš Siaubo pusės atvykimas buvo pavėluotas ir teko gerokai laukti. Taip buvo laukiama apie 4-rias valandas. Siaubas savo žodį ištesėjo ir pats negalėdamas atvykti pasiuntė savo adjutantą ir kitus tris vyrus, kurie dėl gana tolimos kelionės atvyko gana vėlai apie 12 val. Tuoj pat pradėtas pasitarimas. Siaubo pusę atstovavę vyrai Vanagui sudarė gerą įspūdį, gal tik su tuo trūkumu, kad per daug linkę išgerti. Pagrindiniu pasitarimo objektu tampa Merkinės puolimas – jo planas. Nutarta: 1. Merkinė pulti. 2. Siaubas turi iš anksto padaryti ofenzyvą prieš komunistus, kas iššauktų rusų reagavimą ir tuo pat stambesnės rusų pajėgos taptų išviliotos į parengtas iš kalno pasalas. 3. Tuo metu, kai bus Vanago išgirsta pasalų kautynių ugnis, Vanagas vykdo Merkinės miestelio puolimą. 3. Sutartini ženklai – gerai – baltos, sunkiai vyksta – reikalinga pagalba – įvairių spalvų raketos. /Sutartini ženklai abiems pusėms tie patys/. 4. Pasisekimo atveju Siaubas atvyksta taip pat į miestelį, priešingu atveju palaiko moraliai priartėdamas prie Nemuno ir šaukdamas su savo įgula „Valio“. 5. Š. m. gruodžio mėn. 18 d. toje bemaž vietoje numatytas parengiamasis asmenų susitikimas numatyti datai, kada vėl Vanagas su Siaubu asmeniškai arba pagal reikalą kitokiu būdu susitiks. Pasitarimui pasibaigus, partizanai nepraleidžia progos padainuoti ir susitikimo vietoje suskamba Dzūkijos partizanų himnas: „Ar sninga, lyja naktį, dieną, / Ar šaltis kausto mus, / Žinau aš ginklo rūšį vieną, / Kiekvienas čia ramus. / Mes partizanai vyrs į vyrą, / Mes viešpačiai miškų. / Ar dainos skamba, švinas byra, / Visur mums bus ramu. / Mums plieno šalmai galvas dengia, / Širdis pilna garbės / Aplink granatom apsispengę / - Ranka nesudrebės. / Tėvynės meilė aiškiai spindi  / Akyse ir veiduos, Ir žemės jie tėvų nei sprindžio / Niekuomet neatiduos. / Maža Tėvynė, bet galinga / Iš praeities laikų, / Ir narsių vyrų jai nestinga / Didvyrių milžinų.“ Po pusvalandžio asmeniško mintimis pasidalijimo Vanagas, Gegutis ir iš kitos pusės Siaubo įgaliotieji susitarimui asmenys drauge ir Daktaru išsiskiria, nes visiems rūpi tolimesni uždaviniai. Vanagas su Gegučiu ir su tuo pat palydovu vėl skuba prie Nemuno, nes jau atolydis ir Nemunas, pasak jų, gali vėl tuoj pat pajudėti. Šiuo kartu dėl atsargumo jau tiesiamos lentos ir po gero pusvalandžio Vanagas su Gegučiu jau persikėlę. Paėjus apie kilometrą pėsčiomis, pasiimama pastotis – rogės ir taip keliaujama net iki Merkio. Toliau vėl pėsčiomis iki reikiamos sutikti vietos. Jau visiškai rytas. Vanagui netenka nė minutės primigti, nes toje vietoje jau randami susirinkę vyrai, kurie dar nesuskirstyti kovos vienetais.“ Brangiai galėjęs kainuoti neatsargumas Prieš susitikimą su užnemunės partizanais įvyko atsitikimas, dėl kurio puolimas galėjo neįvykti išvis. Trumpai apie tai. Išsiuntęs Strazdą su Studentu surinkti Merkio rinktinės vyrų, Vanagas pats ruošėsi kelionei į užnemunę. Bunkerio anga, į kurią patekimas buvo per ūkinio pastato vidų, per neatsrgumą liko neuždaryta. Vanagas su Gegučiu ir Trečioku tarpusavy kalbėjosi ir valėsi prancūzišką kulkosvaidį, kurį planavo imti į kautynes. Visiškai netikėtai visą kaimą užplūdo rusai, o aštuoni iš jų ėmė krėsti sodybą, kurioje buvo partizanai. patekimo anga į bunkerį buvo 8 metrų, tad nei Vanagas nei jo draugai negirdėjo nei sąmoningai garsiai kalbančio šeimininko, nei kratą darančių rusų. Kaip rusai nulipdami nuo pašiūrės nepamatė atidarytos angos, Vanagui atrodė neįtikėtina. Prisimindamas šį momentą Vanagas rašė: „Per plauką likome gyvi“ ir „šiuo įvykiu palikta gyvybė tik Visagalio Dievo Apvaizdos“. Bus daugiau

Autorius: Mindaugas Černiauskas, Merkinės krašto muziejus

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama