Merkinės mūšiui – 80

Merkinės mūšiui – 80...Prieš 80 metų - 1945 m. gruodžio 15 d. – sniegas Merkinėje nusidažė krauju. Kylantys tiršti ir tamsūs dūmų debesys nuo degančių pastatų maišėsi su krintančiom snaigėm. Kur ne kur tarpe retėjančio ginklų kalenimo girdėjosi rusiški keiksmai bei tolstančios Lietuvos partizanų komandos atsitraukti. Čia ką tik įvyko kova – viena iš garsiausių Lietuvos partizanų įvykdytų puolamųjų operacijų prieš okupantą, vėliau imta vadinti Merkinės mūšiu... Šaltiniai  Apie mūšio eigą ir detales daugiausia žinome iš Lietuvos partizanų vado Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimų, pateiktų jo knygoje „Partizanų gretose”, rašytų 1953-1956 m. laikotarpiu. Vanago pateiktas pasakojimas iš tiesų yra gan išsamus, jame aprašyta mūšio priešistorė, pasiruošimas, planavimo procesas, mūšio eiga ir rezultatai, iš atminties netgi įvardintas ir 41 asmuo, dalyvavęs tose kautynėse, bei jų likimai. Kita vertus, detalių niekada nebūna per daug ir reiklesnis skaitytojas gali pasigesti tam tikrų epizodų išsamesnio įvardijimo: kiek, pvz., buvo įkalintųjų miestelio kalėjime, kurių mūšio metu nepavyko išlaisvinti; ar partizanai atsitraukdami pasiėmė nukautų partizanų kūnus (minimas tik mirtinai sužeistas Siaubas), kokios buvo konkrečios užduotys pačiame miestelyje. Neturime detalesnio Šarūno rinktinės pratizanų veiksmų prie tilto liudijimų iš partizanų pusės. Vanago atsiminimus apie mūšį papildo Merkio rinktinės štabo dienoraštis, kuriuo Vanagas greičiausiai naudojosi rašydamas savo atsiminimų knygą. Vertingos ir priešo stovyklos ataskaitos. Jose įvykiai aprašomi iš okupantų pozicijų. Mūšio eiga, laikas pagal abiejų stovyklų aprašymą iš esmės sutampa, skiriasi tik tam tikros detalės: kaip antai įvardijimas kautynėse dalyvavusių skaičiaus (pvz., pagal sovietų saugumo ataskaitas partizanų kautynėse dalyvavo net iki 300), kritusiųjų iš abiejų pusių skaičiai. Taip pat iš okupantų ataskaitų aiškėja okupantų reakcija po mūšio, jų suaktyvėjęs veikimas, partizanų paieškos, gyventojų suėmimai, tardymai. Apie tai mūšio apžvalgose dažnai nepaminima. Nors akivaizdu, kad toks partizanų išpuolis prieš vieną iš okupantų lizdų turėjo suerzinti priešą, suaktyvinti jo veikimą naikinant kraštą. Merkinės mūšio tema paliesta ne viename filme, žinoma keletas partizaniškų dainų, o Merkinės krašto muziejininkus yra pasiekęs vienas ir kitas pasakojimas iš gyvųjų liudininkų. Šio straipsnio autorius yra bendravęs mažiausiai su 4 asmenimis, prisimenančiais mūšio priešistorės fragmentus, mūšio pradžią... Ir nors dažnu atveju pasakojantieji tai matė bei suprato vaikų akimis ir protu, kiekviena jų prisimenama detalė alsuoja gyvastimi, tikrumu, pagarba to mūšio dalyviams. Susidūrimai su okupantu Ėjo antrieji antrosios sovietų okupacijos metai. Kaip atsakas į atėjūnų terorą, visoje Lietuvoje jau veikė didesni ar mažesnį partizanų dariniai. Dzūkijoje nuo 1945 m. vidurio veikė Juozo Vitkaus-Kazimieraičio Dzūkų grupė, metų pabaigoje virtusi A apygarda, šiauriau Alytaus – Dominyko Jėčio-Ąžuolio vadovaujama Dzūkų rinktinė. Iki 1945 m. gruodžio mėn. Merkinės mūšio Dzūkijoje jau buvo įvykę ne vienas susidūrimas, nusinešęs šimtus priešo ir partizanų gyvybių. Dažnu atveju į partizanų susitelkimo vietas atėjūnai nusitaikydavo, gavę informacijos iš išdavikų, pasiųsdami ten savo įgulas. Tokios buvo Panaros kautynės (1945 m. vasaris), Kalniškės mūšis (1945 m. gegužė), Varčios mūšiai (1945 m. birželis). Iš viso per šias kautynes žuvo daugiau nei 100 Lietuvos partizanų. Mažiau žinome apie kitus susidūrimus, kurių buvo dešimtys. Pietų Lietuvos partizanų atlasas primena ir apie juos. Pvz., 1945 m. vasario 2 d. Pieriškių kaime kautynių metu žuvo 22 partizanai ir jų rėmėjai. Vasario 5 d. Lazdijų r. Macevičių k. žuvo 20 partizanų; vasario 14 d. Butrimonių vls. Tabalenkos k. žuvo 9 partizanai; vasario 21 d. Liepakojų k. žuvo 32 partizanai; kovo 7 d. Balbieriškio miške – 13 partizanų; kovo 27 d. Žaliamiškyje – 17 partizanų ir t.t. Kruvini susidūrimai tarp ginkluoto Lietuvos laisvės siekiančio pogrindžio ir okupantų tapo kasdieniški ir neišvengiami. Nuostoliai buvo iš abiejų pusių. Jeigu priešas rėmėsi valstybės prievartos aparatu, silpnesniojo pozicijoje atsidūrusiems partizanams gi teko remtis savo morale, tikėjimu kovos teisumu, pasitikėjimu grįstais santykiais su civiliais gyventojais. Jeigu partizanų užuovėja buvo miškai, o paramos šaltinis – kaimas, priešo gi įgulos telkėsi miestuose ir buvusių valsčių centruose. Iš čia ir buvo vykdomos operacijos prieš partizanus ar civilius gyventojus. Vienos iš tokių operacijų metu 1945 m. gruodžio 4 d. Mardasavo (kitur minimi Puvočiai) kaime poilsio metu netikėtai priešo užklupti žuvo Marcinkonių bataliono vadas leitenantas Lionginas Švalkus-Šernas, Jurginas, Kardis, Tomas Kondrotas-Briedis. Jie kovojo iki paskutinio šovinio, o paskui metėsi į sraunųjį Merkį su visais partizanų dokumentais. Į upę įmesta krauju aptaškyta maldaknygė priplaukė Kasčiūnų k., kur ją nuo upe plaukiančios ledo lyties paėmė partizanas Juozas Jakavonis-Tigras ir atnešė ją į Jakavonių sodyboje įrengtą vadavietę tuometiniam Merkio rinktinės vadui A. Ramanauskui-Vanagui. Maldaknygės atsiradimą lydėjusi tragiška žinia apie kovos draugų žūtį tapo įkvėpimu Merkinės puolimui. Nutarėme priešui atkeršyti. Sprendimas pulti Merkinę A. Ramanauskas rašė: „Jau buvau pasiruošęs vykti pas A apygardos vadą pulkininką Kazimieraitį į bunkerį, kuriame jį ir jo štabo pareigūnus laikinai apgyvendinau. Kaip tik tuo metu prie manęs priėjo mūsų šeimininko sūnus su maldaknyge rankoje. Jis pasakė, kad maldaknygę pačiupęs nuo Merkio upės pakraščiu plaukusio ižo gabalo. Maldaknygė „Šaltinis” buvusi atversta ir dar nespėjusi peršlapti. Beje, atverstajame puslapyje buvusi štai tokia malda: „Nugręžkite savo akis į dangų ir melskitės už mane, nes mano siela apleido mano kūną...” Pamanėme, kad kas nors, matyt, apsivertė su valtimi, kai kėlėsi per Merkį. Kadangi buvo šiokiadienis, tai nusistebėjome, kad nelaimingasis turėjo maldaknygę. Vos spėjau pasidalyti įspūdžiais su Kazimieraičiu, kai prie bunkerio durelių išgirdome žingsnius. Netikėtai atvyko mano adjutantas Gegutis. Jis pranešė liūdną naujieną: Puvočių (Mardasavo – red. pastaba) kaime, poilsio metu netikėtai priešo užklupti, žuvo Marcinkonių bataliono vadas Šernas (leitenantas Kondrotas) su dviem kovos draugais. Bunkeryje įsiviešpatavo tyla... Visi drauge sukalbėjome maldą už kritusius... Nutarėme priešui atkeršyti. Pasiūliau pulti Merkinę. Išdėsčiau savo samprotavimus. Kazimieraitis su tuo sutiko ir davė naudingų patarimų“.

Autorius: Mindaugas Černiauskas, Merkinės krašto muziejus

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama