Tryškių bažnyčia

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose.

Alvydas Ivoncius

(Tęsinys. Pradžia Nr. 93)

Pirmosios bažnyčios vieta

Dabartinė Tryškių bažnyčia pastatyta 1751 metais ankstesnės, antrosios, vietoje. Bet pirmoji bažnyčia stovėjo kitoje vietoje, ir keblu nustatyti, kurioje.

1643 metų Tryškių bažnyčios vizitacijos akte rašoma: „Ankstesnė ir senesnė bažnyčia, kuri stovėjo netoli parapijos namų, griuvo dėl senatvės, o ši dabartinė buvo iš naujo pastatyta kitoje vietoje – prie Karališkojo dvaro, naudojant tą pačią dotaciją, kurią turėjo senoji bažnyčia“.

1677 metų vizitacijos akte rašoma: „Šiame Tryškių miestelyje seniai buvo bažnyčia, ką aiškiai liudija senosios kapinės su kapais, kur kažkada stovėjo bažnyčia“. Akte senosios bažnyčios vieta kiek konkrečiau aprašyta: „Kitą fundacijos dalį, esančią prie senųjų kapinių, iki šiol valdo karaliaus pavaldinys Stanislovas Użvederaitis. Išanalizavus kapinių ir parapijos dvaro vietą, aiškiai matyti, jog yra vyšnių sodas, už kurio buvo klebonijos sodas. Visa tai – vyšnių sodas, dalis kapinių teritorijos ir senoji klebonijos pastatų vieta – nežinia kokiu teisiniu pagrindu priklauso minėtajam Użvederaičiui“.

Akte rašoma, kad 1677 metais „Ši minėta žemė ir turtas, priklausę bažnyčiai pagal senąją fundaciją, iki šiol dar nėra atgauti iš pasauliečių rankų, tačiau reikia rimtai pasirūpinti, gavus vietos vyskupo sutikimą, kad tai būtų sugrąžinta – teisiniu keliu arba draugišku susitarimu“.

Kol kas nėra patikimos informacijos, ar šią žemę pavyko susigrąžinti. Galima spėti, kad žemė buvo atsiimta, o tuo netiesioginiu liudijimu yra 1795 metų Tryškių seniūnijos, kaip karališkosios valdos, kaimų gyventojų reviziniai sąrašai. Į juos įtrauktos ir Tryškių klebonijos ir altarijos palivarko Tryškiuose senosios klebonijos žemėje įsikūrusios valstiečių šeimos. Tarp jų buvo ir vargonininko bei zakristijono šeimos. Bendrame bažnyčiai priklausančių valdų sąraše išvardintos vietovės ir minima „Senoji klebonija“. Taigi dar XVIII amžiaus pabaigoje buvo žinoma senosios klebonijos, sykiu ir pirmosios bažnyčios, vieta.

Deja, iš šių aktų nė kiek neaišku, kur galėjo stovėti pirmoji Tryškių bažnyčia. Vincentas Juzumas paliko užuominą, kur galėjo būti pirmoji bažnyčia: „Kaip teigia tradicija, ji buvusi už šiandienio miestelio, Raudėnų pusėje“. Vadinasi, rytuose.

1611 metų privilegijoje, kuria Tryškių bažnyčia aprūpinta valdomis (apie tai kiek vėliau), rašoma, kad pirmoji fundacijos dalis yra trys klebono valakai, o prie kurių yra trys sodai šalia svirno, ten pat gali būti (žemė) miežiams; ji yra prie miestiečių valakų. Prie klebonijos yra sklypas, esantis pačiame kampe, einant į bažnyčią kairėje pusėje, kuriame gyvena miestietis Kryžius, kuris turi būti iškeldintas. Ši fundacija buvo skirta pirmajai Tryškių bažnyčiai, vadinasi, minėtos žemės buvo prie jos ir senosios klebonijos.

Bent apytiksliai nustatyti pirmosios bažnyčios vietą sunku ir dėl to, kad Tryškių urbanistinė raida menkai tyrinėta. Žemaitės gatvėje 24 ir 24A sodybos nekilnojamojo kultūros paveldo registre įrašyta kaip senovinė Tryškių sodybvietė. Deja, reljefas buvo lyginamas be jokių tyrinėjimų, tačiau pastebėtos puodų ir koklių šukės. Yra užrašytas pasakojimas esą čia yra buvusi žydų sinagoga ar pirmoji Tryškių bažnyčia, o kur yra akmuo, ten esą buvę bažnyčios durys, taip pat pasakojama, kad čia vaidenasi – buvo pastebėta baltų žmogystų procesija, einanti apie bažnyčią. Žemaitės gatvė yra rytinėje Tryškių dalyje, ir ji susiformavo tik sovietmečiu. Pasakojama, kad anksčiau toje pusėje buvo klebonijos žemės. 2016 metais aptiktas didžiulis akmuo. Pasakojama, kad ekskavatorininkas stebėjosi, nes kasdamas aptiko tarsi dirbtinai sukrautus akmenis, tarsi kažkokį pamatą. Tų pačių Žemaitės gatvės sodybų vietoje aptiktas ir dubenėtas akmuo.

1611 metų privilegija

Vincentas Juzumas, Adomas Butrimas rašė, kad XVII amžiaus pradžioje bažnyčią Tryškiuose pastatė Andrius Valavičius. Tą klaidą palikau ir aš straipsnyje „Telšių parapinė bažnyčia“, paskelbtame šiemet „Kalvotojoje Žemaitijoje“.

Tokia pat klaida įsivėlusi ir Kultūros paveldo departamento internetinėje kultūros paveldo objektų svetainėje, kur pažymoje apie Tryškius rašoma esą „1611 m. Žemaičių žemės teismo teisėjas Andrius Valavičius atkūrė Tryškių katalikų parapiją ir gavo Zigmanto Vazos privilegiją bažnyčiai statyti. Joje Zigmantas Vaza Tryškius vadina miesteliu („oppidum“)“.

1611 metų lapkričio 5 dieną Varšuvoje patvirtinta Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Zigmanto III Vazos privilegija paskelbta Pauliaus Jatulio senųjų Žemaičių vyskupystės aktų rinkinyje „Codex Mednicensis seu Samogitiae Dioecesis“, pirmame tome (Medininkų arba Žemaičių vyskupystės kodeksas). Privilegija skirta Tryškių ir Raudėnų bažnyčioms.

Privilegijoje rašoma: „Skelbiame šiuo mūsų raštu visiems, kuriems tai rūpi, kad kilmingasis ponas Andriejus Valavičius, Žemaitijos žemės teisėjas, Platelių, Telšių ir Tryškių mūsų valdose tenutarijus, ir mūsų rūmų dvariškis Baltramiejus Berdovskis, iš uolumo katalikų tikėjimui ir karšto noro skleisti dievišką garbę, nusprendė savo valdose pastatyti ir atnaujinti parapines bažnyčias, kad jose būtų tinkamai atliekamos dieviškosios apeigos ir administruojami sakramentai, o mūsų pavaldiniai būtų tinkamai auklėjami tikėjime ir katalikų religijoje bei galėtų oriai gyventi iš tinkamos paramos ir išlaikymo. Todėl kiekvienas iš jų nusprendė iš savo valdų paskirti tam tikras pajamas, kad būtų galima išlaikyti parapijos kunigą, ir kiekvienas iš jų pasiūlė mums raštu kai kuriuos savo turtus, kuriuos mes jiems buvome suteikę, perleisti ir pridėti prie minėtų bažnyčių, ir paprašė mūsų sutikimo šiam jų dovanojimo ir paskyrimo veiksmui. Todėl mes, savo valdžios galia, sutikome ir leidome, kad abi minėtos bažnyčios būtų amžiams aprūpintos ir įkurtos iš tų apačioje nurodytų turtų“. 

Atkreiptinas dėmesys į tai „nusprendė savo valdose pastatyti ir atnaujinti parapines bažnyčias“. Tryškiuose iš evangelikų reformatų atsiimta bažnyčia jau stovėjo, todėl, matyt, ją reikėjo atnaujinti, o Raudėnuose – pastatyti.

Privilegijoje rašoma, koks turtas paskirtas Tryškių bažnyčiai. Pačiame miestelyje klebonui paskirti trys valakai žemės, o Sukančių kaime – 16 valakų. Rašoma, kad šis kaimas ribojasi su Tryškių seniūnijos Balsių kaimu, tryškiečių sklypais, Virvytes upe, Leilėnų kaimu. Bažnyčiai buvo padovanotas ir Vainočių (Woynotaycie) kaimas, apsuptas bajorų Jono Januškevičiaus, Jono Guževskio, Stanislovo Gruševskio (gal Gruževskio?), Petrienės Katkauskienės, Giržadų valdų. Vainočiuose išmatuoti keturi valakai žemės.

Šią valdovo valią dėl Tryškių bažnyčios turėjo įvykdyti Andrius Valavičius, o antrą privilegijos dalį dėl Raudėnų bažnyčios – Baltramiejus Berdovskis. Valdovas nurodė, kad bažnyčios gali būti pavestos būtinai lietuvių kalbą mokančiam kunigui.

Anot Vincento Juzumo (jis rėmėsi Tryškių bažnyčioje išlikusiais dokumentais), 1609 metais Andrius Valavičius susitarė su Luokės klebonu, kad šis už atlygį kas antrą sekmadienį atsiųs į Tryškius kunigą laikyti pamaldų. 1612 metais Andriaus Valavičiaus prašymu vyskupas Mikalojus Pacas įkūrė Tryškių parapiją ir paskyrė kunigą. Gaila, Vincentas Juzumas nenurodė kunigo pavardės. Iki to laiko Tryškių bažnyčia buvo Luokės bažnyčios filija.

Antroji bažnyčia

1643 metų Tryškių bažnyčios vizitacijos akte rašoma, kad vizituojama bažnyčia buvo pastatyta „šviesaus atminimo Pauliaus Sapiegos, Didžiosios Lietuvos Kunigaikštystės vicekanclerio, lėšomis 1618 metais“. Tai patvirtinimas, kad Andrius Valavičius antrosios Tryškių bažnyčios nepastatė.

Vizitacijos akte rašoma, kad ankstesnė bažnyčia nugriuvo dėl senatvės, o kita, vizituota 1643 metais, „iš naujo pastatyta kitoje vietoje – prie karališkojo dvaro, naudojant tą pačią dotaciją, kurią turėjo senoji bažnyčia“.

1643 metų vizitacijos akte aprašoma bažnyčia, kuri buvo medinė, gerai apdengta, tvirtai pastatyta, bet dar nekonsekruota – nepašventinta. Bažnyčią, altorius ir visa ką kita galėjo pašventinti tik aukštojo rango dvasininkai – vyskupai. Tryškių bažnyčia, išstovėjusi 25 metus, 1643 metais vis dėlto dar nebuvo pašventinta, o tai aniems laikams jokia retenybė – Žemaičių vyskupai buvo ne tik vyskupijos valdytojai, bet ir dažnai aukšto rango valstybės pareigūnai. Jie, panašu, nesiskubino keliauti po savo vyskupijas ir šventinti bažnyčias.

Ant bažnyčios stogo būta bokštelio su geležiniu kryžiumi ir varpeliu. Šventoriuje stovėjo varpinė su vienu vidutinio dydžio varpu. 1677 metų vizitacijos akte parašyta, kad stogas 1676 metais dengtas čerpėmis už parapijiečių lėšas.

(Bus daugiau)

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama