Bibliotekos – be žalingos literatūros, bet su pelijančia
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Muziejus ir bibliotekos veikia joms nepritaikytose ir avarinės būklės patalpose, Kultūros ir poilsio parko įrengimo darbai vis dar nepradėti. Šie ir kiti faktai užfiksuoti 1953-iųjų spalio-lapkričio mėnesiais Klaipėdos kultūros ir švietimo įstaigų apžiūrą surengusios komisijos akte.
Jame buvo nurodyta, kad tuo metu mieste veikė keturios suaugusiųjų ir viena vaikų biblioteka.
Bibliotekoje Nr. 1 buvo keturi darbuotojai, iš kurių vienas turėjo tik „nepilną vidurinį išsilavinimą“. Ši įstaiga buvo „apsivaliusi nuo pasenusios ir žalingos literatūros“.
1772 skaitytojus (trečdaliu daugiau nei metų pradžioje) tuomet turėjusiai bibliotekai priklausė 11 „kilnojamųjų bibliotekėlių“, kurios buvo suteiktos įvairioms organizacijoms ir į jūrą išplaukiantiems žvejų laivams. Šios bibliotekos skaitykla ir abonementas buvo viename kambaryje ir tai trukdė skaityklos darbą, o trys pačiai bibliotekai skirti kambariai (199 kv. m ploto) buvo nepritaikyti tokiai funkcijai ir dėl nuolatinės drėgmės knygos čia pelijo, tapdavo netinkamomis naudoti.
„Biblioteka Nr. 2 randasi žvejų gyvenamajame kvartale. Patalpos – gyvenamasis barakas, priklausantis Tralerių Laivynui. Biblioteka turi 2 kambariukus, visiškai nepritaikytus bibliotekai. Už sienų gyvena žmonės. <…> Fondai nuo pasenusios literatūros apvalyti. Bibliotekoje trūksta būtino inventoriaus – kėdžių, stalų, kataloginių dėžių, parodėlėms stendų ir t.t.“, – rašoma akte apie biblioteką, tuo metu turėjusią 960 skaitytojų (metų pradžioje jų buvo 741) ir tik vieną nešiojamąją bibliotekėlę, atiduotą į laivą.
Bibliotekos Nr. 3, buvusios Giruliuose, patalpos irgi buvo nepritaikytos tokiai funkcijai, trūko būtino inventoriaus, o per jos skaityklą buvo vaikščiojama į pašto skyrių ir apylinkės tarybos patalpas. Skaitytojų nuo metų pradžios čia buvo irgi padaugėję – nuo 126 iki 160.
Biblioteka Nr. 4 buvo atidarytą 1953-iųjų vasarį, bet jos vieta akte nenurodyta. Ji turėjo 227 skaitytojus. „Mažokose“ jos patalpose irgi trūko būtino inventoriaus.
Vaikų bibliotekoje 1953 metų pradžioje buvo 1400 skaitytojų, o iki patikrinimo jų gretos buvo išaugusios iki 1610. Jos fondai irgi buvo išvalyti nuo pasenusios ir žalingos literatūros, bet patalpos, kuriose trūko „kai kurio inventoriaus“, buvo labai mažos „ir toliau negalėjo patenkinti skaitytojų poreikių“.
Apibendrindama komisija konstatavo, jog bibliotekos turėjo per mažai „politinės, visuomeninės literatūros ir blogai ją populiarino skaitytojų tarpe“, nes tarp išduodamų knygų ji sudarė tik 6 proc.
Akte taip pat buvo nurodyta, kad miesto Kultūros skyriui priklausė keturi klubai-skaityklos, buvusios Melnragėje, Preiloje, Juodkrantėje ir Nidoje bei turėjusios 50-100 skaitytojų. Kuršių nerijos skaityklos buvo mažai kontroliuojamos, nes „įvažiavimui reikėjo spec. leidimų“.
„Kultūrinis darbas yra žemo lygio. Skaityklų vedėjai neturi šiam darbui pasiruošimo. <…> Patalpų stovis blogas Melniaragėje ir Juodkrantėje“, – konstatuota apie šias įstaigas.
Komisija taip pat tikrino Kultūros ir poilsio parką bei konstatavo, jog nors jam buvo skirta 43,7 ha ploto miškas, tačiau „jokie parko įrengimo darbai nepradėti“.
„Miesto centre parkas turi Jaunimo skverą, kuriame įrengta vaikų žaidimo aikštelė, paviljonas ir šokių aikštelė. Šiame paviljone vasaros metu suruošta vaikams ir jaunimui 125 įvairios priemonės. <…> Jaunimui organizuoti koncertai su pasilinksminimais. <…> Neišvystyta /dėl vietos stokos/ joks fizinės kultūros ir sporto su vaikais darbas. Skveras nėra patenkinamai apiformintas, trūksta politinio-idėjinio kryptingumo“, – dėstė komisija.
Tuometiniuose Kultūros namuose, neturėjusiuose patalpų ir užsiėmusiuose tik saviveiklos organizavimu, dirbo trys žmonės: direktorius, meno vadovas ir instruktorius paskaitiniam darbui. Akte taip pat nurodyta, kad šiai įstaigai skirtos patalpos – trys kambariai ir 100 žmonių talpinanti salė, kurioms buvo reikalingas remontas, tačiau kurioje vietoje jos buvo – nedetalizuota.
Komisija aplankė ir Kraštotyros muziejų, užėmusį tris kambarius, kurių viename buvo ir kanceliarija.
„Viename kambaryje sutalpinta mūsų tautos senovė, visi eksponatai sugrūsti vienas prie kito ir ne prie visų yra užrašai. <…> Kituose kambariuose, kur išdėstyti stendai miesto įmonių, nesusidaro miesto pramonės didingumo vaizdas, nes parodytos tik kelios įmonės. <….> Kambaryje, kur parodytos Lietuvos TSR kovos dėl išsivadavimo, neturtingas vaizdinėmis priemonėmis. <…> Patalpos reikalingos skubaus remonto, stogas kiauras ir praleidžia vandenį. Gavosi lubų gadinimas, atkrito tinkas ir gręsia vienos lubų dalies įgriuvimas“, – dėstė komisija, nurodžiusi, kad per devynis tų metų mėnesius šį muziejų buvo aplankę 6262 asmenys.
Kaip muziejaus trūkumus ji nurodė tai, kad nebuvo „atvaizduota Klaipėdos miesto lietuvių kova su vokiškaisiais engėjais“, kad nebuvo „Duonelaičio, Simonaitytės raštų iliustracijų“, „nesiimta vaizduoti Neringos istoriją“ ir kt. Muziejaus vadovybei su direktoriumi draugu Gintautu priešakyje taip pat kliuvo už tai, kad ji mažai informavo visuomenę apie įstaigos veiklą – tai metais buvęs tik vienas pranešimas per radio mazgą, o straipsnių spaudoje iš viso nebuvo.
Reaguodamas į tokią situaciją Vykdomasis komitetas per 1953-iųjų Kalėdas priėmė sprendimą, kuriame ne tik nurodė kultūros įstaigoms pašalinti nustatytus trūkumus, bet ir kreipėsi į LTSR Kultūros ministeriją prašydamas skirti 200 000 rublių Kraštotyros muziejaus, bibliotekų Nr. 1 ir 4 patalpų kapitaliniam remontui bei Kultūros ir poilsio parko „statybai“.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
