Arūnas Jurevičius: „Tėvai nenorėjo, kad gyvenčiau Rusijoje“

Arūnas Jurevičius: „Tėvai nenorėjo, kad gyvenčiau Rusijoje“. 2019-aisiais Londone iškrito neįprastai daug sniego. Daug, žinoma, ne Vorkutos matais, – sakė Arūnas Jurevičius, du dešimtmečius praleidęs antroje „tremtyje“ – emigracijoje. Pabaiga.Pradžia –„Santarvės“ 92 nr. Trečdalį savo gyvenimo su 15 metų vyresniu broliu, neteista ir netremta mama Arūnas Jurevičius pragyveno Vorkutoje. Elena Jurevičienė savo noru su vaikais atvažiavo į lagerį pas nuteistą vyrą. Arūno vaikystė ir žalios jaunystės metai prabėgo tarp tėvo draugų – politinių kalinių. Penktoji kolona, tėvynės išdavikai... Toks buvo vietinių žmonių požiūris į nuteistuosius. Tęsiame pokalbį su tremties vaiku A. Jurevičiumi. Kalbėtis nėra lengva, nes Arūnas atsargiai sveria žodžius, kad neprasprūstų pyktis ar nuoskauda. Jeigu kas neturi būti pasakyta, žodžiai dūžta kaip stiklas. Kartais prie pokalbio prisideda ir žmona Danutė, bet irgi labai atsargiai, tyliai, kad nebūtų per daug pasakyta. Kam reikia, supras... Perskaičiau, ką užrašiusi. „Norėčiau padėkoti už man skirtą laiką. Ir ne tiktai man, bet tokiems kaip aš, kurie gyveno kreivų veidrodžių šalyje ir neprarado žmoniškumo, atlaidumo kitiems“, – savo pasakojimą užbaigė Arūnas. Ir aš esu dėkinga už į jo gyvenimą pravertas duris. PO KARIUOMENĖS Kai baigiau tarnauti kariuomenėje, tėvai jau gyveno Lietuvoje. Jie grįžo 1977 metais, o gal 1978. Tėvai visada norėjo, kad jokiu būdu nelikčiau Rusijoje. Rusijos Arktyje buvo didesni atlyginimai, bet gyvenimo būdas, sąlygos labai skyrėsi nuo Lietuvos. Lietuvoje buvo geresnis gyvenimas ir kalba sava, ir žmonės lietuviai. O juk nėra tėvų, kurie savo vaikams nelinkėtų geresnio gyvenimo. Taigi grįžau į Telšius. Reikėjo pasikeisti pasą, prisiregistruoti. Mano lietuvių kalba buvo prasta. Nors augau Vorkutoje, kalbu puikiu Sankt Peterburgo akcentu. Maišėsi rusiški ir žemaitiški žodžiai, bendrinės lietuvių kalbos, turbūt, visiškai nemokėjau. Išmokau įnikęs skaityti „Drąsiųjų kelius“. Nuėjau į pasų stalą. Iš darbuotojos išgirdau: „Ko čia grįžtat, tarybinės tėvynės išdavikai? Grįžk atgal ir pasilik ten...“ Lietuvai atgavus Nepriklausomybę, vėl buvo keičiami pasai. Ir atsitik tu man: vėl pataikiau pas tą pačią pasų stalo darbuotoją. Ji, aišku, manęs nepažino. Išduodama pasą, paspaudė ranką ir pasveikino tapus Lietuvos piliečiu. Bet aš ja nepatikėjau, tik pasitaikius progai, tokie vėl būtų aršūs tarybiniai piliečiai. Ir kiek tokių aplinkui mus vaikšto...                    Šmeiždami, juodindami, skleisdami nepasitikėjimą mūsų puikiai besitvarkančia valstybe. SUKŪRIAU LIETUVIŠKĄ ŠEIMĄ Susituokėme Telšiuose. Mano žmona Danutė kilusi iš gausios šeimos, todėl darbšti, atjaučianti, supratlyva. Ir jos tėvams nebuvo lengva pokarį išgyventi, kai troba pamiškyje. Noras išlikti gyviems ir išmaitinti vaikus vertė būti mažesniais už žolę, tylesniais už pelę. „Poliarinės nakties gyvenimu pavadinčiau būtąjį laiką Vorkutoje“, – pasakojimą apie vaikystę, praleistą šalia politinių kalinių  lagerio, užbaigė Arūnas Jurevičius. Užauginome mudu du vaikus. Dukrą Živilę ir sūnų Mantą. Abu jau parėdyti: sūnus puikiai gyvena Mažeikiuose. Turi savo sėkmingą verslą. Dukra gyvena Anglijoje. Baigė Westminsterio universiteto magistratūrą, interjero dizainą, dirba „Poliform“ įmonėje pagrindine dizaino vadove. Anas, Vorkutoje likęs gyvenimas užsiblokavo. Tarsi būčiau nukritęs nuo stataus Vorkutos upės skardžio ir atsistojęs kojomis ant kitos žemės. Net keista, šitiek metų gyvenęs Rusijoje aš nepersiėmiau jų ideologija, netapau įtikėjusiu tarybiniu piliečiu. Tėvo ir jo draugų kalinių  įskiepytas žmogaus garbės kodeksas manyje išliko visam amžiui: nežemink kito, elkis dorai ir visada laikykis duoto žodžio. To išmokiau savo vaikus, to, tikiuosi, jie išmokys ir savuosius.Bet apie viską paeiliui. Įsidarbinau Telšių skaičiavimo mašinų gamykloje. Žmona ir aš gyvenome pas mano tėvus. Pabandėme gauti butą. Neįmanoma. Nutarėme paieškoti laimės Mažeikiuose. Įsidarbinome Namų statybos kombinate. Aš dirbau statybose, Danutė – buhaltere. Po 3 mėnesių važinėjimo gavome vieno kambario butą. Po metų – dviejų kambarių butą devynaukštyje. Gimė dukra ir sūnus. Darželiai, mokykla... Abu baigė Gabijos gimnaziją. Mokėsi gerai. Geras laikas visada bėga greitai. Nė nepajutom, kaip vaikai užaugo. 20 METŲ EMIGRACIJOJE Kai duktė įstojo studijuoti architektūros, kai norėjom pasistatyti gražius ir patogius gyventi namus, supratau, kad iš savo uždarbio nei vaikų į mokslus išleisiu, nei namus pasistatysiu. Nutariau važiuoti užsidirbti į Londoną. Buvo tada 2000 metai. Anglų kalbos nemokėjau, galima sakyti, visiškai. O tautiečiai tada nebuvo itin draugiški, pagalbos nesulauksi, sukis pats.  Lankiau anglų kalbos kursus. Spalio 14-ąją atvažiavau, lapkričio 5-ąją išėjau į darbą. Viską susitvarkiau pats. Įsidarbinau šlavėju. Suėjom koks 10 vyrų. Atėjo juodis, rodo man šluotą ir sako: einam šluoti. Nieko nelaukė. Brigadininkas, pamatęs, kad jau esu užsiėmęs, kitus nuvarė cemento nešti. Tai buvo gera pamoka ateičiai. Visokių darbų teko dirbti. Per metus pramokau kalbą. Kaip ir tada, kai lietuviškai mokiausi, – ėmiau skaityti. Labai taupiau. Savo mobilaus telefono neturėjau, o broliai lietuviai už trumpiausią skambutį į Lietuvą prašė 10 svarų. Dirbau ir pinigus siunčiau žmonai. Ji atvažiuodavo per atostogas. Gyvenau kuo pigesnėmis  sąlygomis, kad tik galėčiau daugiau sutaupyti ir užbaigti tą savo antrą gyvenimo „tremtį“. Kai apsigyniau diplomą, įsidarbinau išmaniųjų pastatų valdymo sistemų inžinieriumi. Taip ir dirbau iki 2020 metų, tada ir grįžome į savo namus Mažeikiuose. Arūnas (dešinėje) su bendraklasiais. Vorkuta, 1972 m. Namus statyti pradėjome 2015-aisiais. Parvažiavę porai savaičių atostogų, suderinome projektą ir palikome vadovauti sūnui. Jis tada jau buvo suaugęs, rimtas vaikis. Kadangi tuo metu abu vaikai dar gyveno mūsų namuose, tai atrodė, kad namo reikia didelio – kiekvienas norėjo savo ploto. Vaikai išėjo, o didelis namas liko tik mudviem... Jungtinėje Karalystėje, jeigu esi kvalifikuotas specialistas, tai turėsi gerai apmokamą darbą ir užimtumą. Priimti sprendimą grįžti į Tėvynę buvo sunku, bet troškimas gyventi Lietuvoje nugalėjo, be to, ir namas buvo pabaigtas statyti. Gyvendami Anglijoje mes daug keliavome, lankėme muziejus, koncertus. Jungtinėje Karalystėje gyvenimas nebuvo blogas, sunku buvo, kol apsigyniau specialisto diplomą. Bet Tėvynės ilgesys darė savo, svetimi mes ten, kad ir kaip gerai būtų. Po 8 metų atvažiavo žmona. Sūnus baigė mokyklą ir įstojo į Šiaulių universitetą – elektronikos inžineriją. Dukra baigė architektūros bakalaurą ir atvažiavo į Londoną, Westminsterio universitetą, studijuoti magistro. Baigė interjero dizainą. Liko ten gyventi, sukūrė šeimą. Atrodė, kad juodo skurdo laikai liko praeityje. Bet, matyt, taip nebuvo. Kažkas viduje vertė įrodyti, kad dirbdamas galiu pragyventi. Galiu turėti savo namus, gerą mašiną, kad vaikams turiu suteikti gerą išsilavinimą, kas turėtų jiems užtikrinti sėkmingą jų verslą ar karjerą. IR DAR APIE TĖVUS Augdamas ir visada, kol tėvai buvo gyvi, mačiau, kaip darniai jie gyvena. Tėvas mokėjo groti triūba. Vorkutoje buvo pakviestas groti į šachtininkų orkestrėlį, gavo triūbą... Niekada nebuvo mėgėjas išgerti. Lageryje iš viso nebuvo degtinės, tik aš, į zoną įleidžiamas mažas vaikas, jiems atnešdavau tepluškos – jie arbatžoles užpila tuo karštu vandeniu ir geria čefyrą. Bet ir tą reikalą vienas karininkas iššifravo, pasikvietė tėvą ir tepluškę uždarė. O mama visada ką nors veikė. Apsiruošusi imdavosi siuvinėjimo. Ten buvo nemažai ukrainiečių moterų. Tai išmokė jas siuvinėti kryželiu. Piešdavo uzorus ir siuvinėdavo. Nežinau, iš kur jos siūlų gaudavo, nesidomėjau. Kai pradėjau lankyti mokyklą, ten, kur gyvenome, buvau vienas mokinukas. Tai mama dvejus metus mane tris kilometrus vesdavo į mokyklą ir iš jos pasiimdavo. Kiekvieną dieną. Kai jau gyvenome ne barake, o trobelėje, tėvo draugams susirinkus, ant linksmumo ir butelis atsirasdavo. Bet tėvo girto niekada nemačiau. Aš pats tik į kariuomenę išeidamas paragavau. Nepatiko. Tėvai iš pradžių gyveno Telšiuose. Tėvas įsidarbino pašte prie spec. siuntų. Dirbo dviese su vairuotoju. Siuntos teismams, prokuratūrai, į kalėjimus... Mama vėl buvo tik namų šeimininkė. O paskui prišnekinome į Mažeikius parvažiuoti. Ištaisėme jiems vieno kambario butelį. Tėvas įsidarbino Statybos treste sargu. Ir tarpusienius pamūrydavo. Atėjus Nepriklausomybei, tėvai labai džiaugėsi tų laikų sulaukę. Tėvas tvirtai tikėjo, kad rusai nebesugrįš, bet kartais ir pajuokaudavo: jeigu vėl veš, žinosiu, kur važiuoti. Tėvus palaidojome Telšiuose. Pirmas mirė tėvas – 1993 metais, sugyvenęs 76 metus, mama mirė 2005-aisiais, sulaukusi 81-erių. Keistas judviejų likimas, kai pagalvoji: bendro gyvenimo pradžioje ir gyvenimo gale mamai buvo skirta gyventi vienai. Panašiai, kiek pradžioje, tiek ir pabaigoje. Trumpas gyvenimas buvo skirtas broliui Rimundui. Sunkus darbas Vorkutos šachtose atsiliepė. Buvo ten tokia šachtininkų liga silichozas, kai susikaupusios plaučiuose dulkės suakmenėja ir susidaro plėvelė. Jeigu plėvelė trūksta, nesustabdomai išsiveržia kraujas. Ir tėvas, ir brolis darbu šachtoje patrumpino sau gyvenimus. Tik tėvas jau subrendęs pradėjo ten dirbti, o Rimundas jauname amžiuje. Brolis mirė 1990-aisiais, turėdamas tik 47 metus. Dar turiu pasakyti apie savo protingąją mamą. Kai brolis grįžo iš armijos į Vorkutą, o tai galėjo būti kokie 1965 metai, mama griežtai pasakė, kad jis turi važiuoti į Lietuvą. Brolis neklausyti negalėjo. Lietuvoje vedė, susilaukė dukters. Kaip mama ir buvo išskaičiavusi. Beje, mums abiem. PABAIGAI Labai sunku rasti tinkamus žodžius apibūdinti savo gyvenimui. Poliarinės nakties gyvenimu pavadinčiau būtąjį laiką Vorkutoje. Nematau, kad kuo nors skiriuosi nuo šių dienų emigrantų, žmonių, kurie gyveno ir dirbo sovietų sąjungoje ir gyvena šiais nepriklausomybės metais. Esu išbraukęs kai kuriuos momentus, nes nenoriu laikyti pykčio ant kitų ar skųstis savo dalia.  Viskas dabar yra gerai. Vaikai sveiki, gyvena gerai, auga anūkai. Noriu, kad praeities šešėliai nebelankytų manęs ir mūsų šeimos. Nors prisiminimai kartais atgyja ir užplūsta kaip cunamis. O galvojau, kad viską pamiršau... Norėčiau padėkoti už man skirtą laiką. Ir ne tiktai man, bet tokiems kaip aš, kurie gyveno kreivų veidrodžių šalyje ir neprarado žmoniškumo, atlaidumo kitiems.Genoveita GRICIENĖNuotr. iš Jurevičių šeimos archyvo

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama