Nerimdaičių bažnyčia: ištakos, raida ir 165 metų sukaktis

Šiemet Nerimdaičių Šv. apaštalo Baltramiejaus bažnyčia mini 165 metų sukaktį – reikšmingą datą, žyminčią ne tik šventovės, bet ir visos parapijos istorijos kelią. Tai proga sugrįžti į ištakas, prisiminti žmones, kurių tikėjimas ir pastangos leido išaugti šiam dvasiniam bendruomenės centrui. Nerimdaičiai – jaukus miestelis prie Trimėsėdžio upelio, pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimas prieš 450 metų kaip karališkasis kaimas. Miesteliu jis tapo prieš 165 metus, kai iš čia kilęs kunigas Baltramiejus Kristutis savo lėšomis pastatė klasicizmo bruožų mūrinę bažnyčią, dedikuotą savo dangiškajam globėjui – Šv. apaštalui Baltramiejui.

Janina Bucevičė

Žemaičių muziejaus „Alka“ istorikė

(Pabaiga. Pradžia Nr. 91)

Bažnyčios ir klebonijos inventorius

1897-1930 m. bažnyčios inventoriuose detaliai išvardijami visi bažnytiniai daiktai, liturginiai indai, tokie kaip stalelis-krikštykla, varpeliai, arnotai, stulos, paauksuoti ir pasidabruoti relikvijoriai, monstrancija, komuninė, suolai, klausyklos, šveicoriaus lazda ir kt.

XX a. 4 deš. bažnyčia neišvengė vagystės. Vagims pasidirbinus raktą, iš zakristijos pavogti 4 kielikai, 2 patenos, komuninė, smilkalų indelis, šventintiems aliejams laikyti indeliai.

Sovietmečiu klebonija, vadinta „Vienuolynu“, buvo atimta, paversta mokykla, gyvenamuoju namu, o 2008 m. buvusioje klebonijoje įrengta šarvojimo salė. 1930 m. sudarytame inventoriuje nurodyta, kad klebonija baigta statyti 1921 m., joje įrengti 7 kambariai, virtuvė, 3 sandėliukai, du prieškambariai. Pastatas turėjo dvi pusiau įstiklintas verandas. Klebonijoje buvo dvi angliškų koklių krosnys bei viena krosnelė su šildoma kokline sienele, pastatą supo vaismedžių sodas. 

Nuo filijos iki parapijos

Nerimdaičių filialistais buvo kunigai: Baltramiejus Kristutis, Jonas Barcevičius, Juozapas Rimkevičius, Ferdinandas Konkolevičius, Petras Žeknys, Liudvikas Stankaitis, Juozapas Balčiūnas, Stanislovas Urbelis.

1904 m. Rusijos valdžiai panaikinus spaudos draudimą ir šiek tiek atlaisvinus Katalikų bažnyčiai taikomus suvaržymus, nerimdaitiškiai pradėjo siekti, kad Nerimdaičių bažnyčia iš Telšių filijos taptų savarankiška parapija. 1906 m. spalio 30 d. Nerimdaičių apylinkės gyventojai kreipėsi į Žemaičių vyskupą Mečislovą Paliulionį, prašydami įsteigti atskirą Nerimdaičių bažnyčios cirkulą (parapiją), teigdami, kad „į Telšių bažnyčią jiems esą 15-23 varstai (1 varstas – 1066,8 m), į Viekšnius – 18 ir į Tryškius – 15 varstų. Be to, pavasarį ir rudenį susisiekimą su Telšiais jiems kliudo vis patvinstanti Alaukštos upė, o su Viekšniais – Venta, juk į Tryškius esąs labai blogas kelias, ypač pavasario ir rudens metu. Deja, tuo metu atskira parapija nebuvo įsteigta, bet buvo nustatytos Nerimdaičių filijos ribos, o Nerimdaičių kuratas gavo teisę vesti atskiras nuo Telšių parapijos ne tik krikšto, mirties, bet ir santuokų knygas. Nerimdaičių filijai priklausė: Nerimdaičiai, Virmėnų, Laukstėnų, Pielių, Sukinių, Džiugailių, Niurkių, Trimsėdų, Birbiliškių, Žalšilės ir Tučių kaimai.

1923 m. birželio 16 dieną Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius įsteigė Nerimdaičių parapiją. Pirmuoju naujai įkurtos Nerimdaičių parapijos klebonu tapo jos buvęs kuratas kunigas Stanislovas Urbelis. Jis garsėjo ne tik kaip atsidavęs parapijiečių sielų ganytojas, bet ir kaip pavyzdingas ūkininkas, į kurį patarimo kreipdavosi ne tik aplinkinių, bet ir tolimesnių kaimų ūkininkai. 

Ką pasakoja bažnytinių metrikų knygos

Yra išlikusios atskirai nuo Telšių parapijos vedamos Nerimdaičių filijos gimimo (krikšto) nuo 1871 m. ir mirties fakto – nuo 1873 m. registravimo knygos, o nuo 1907 m. ir santuokų registracijos knygos, susirašinėjimo su Telšių vyskupija dokumentai. Vienos seniausių – gimimo ir mirties metrikų knygos.

Dėl tuometės medicinos lygio bei sunkiai miestelių ir kaimų žmogui pasiekiamų bei brangiai kainuojančių gydytojų paslaugų, mirtingumas ypač kūdikių iki metų amžiaus buvo itin didelis, o registracijos knygų įrašuose dažniausiai būdavo nurodoma, kad mirties priežastis – nežinoma. Tarpukario Nerimdaičių parapijoje mirties statistika leidžia teigti, kad vaikų, ypač kūdikių iki metų amžiaus, mirtys sudarė nuo trečdalio iki pusės visų tais metais mirusių parapijiečių ir apie ketvirtadalį iš tais metais gimusių vaikų... Pavyzdžiui, 1921 m. Nerimdaičių parapijos teritorijoje buvo užregistruoti 27 mirties faktai, iš jų –14 vaikų iki 18 metų amžiaus; 1939 m. – 39, iš jų vaikų – 14, tais metais gimė – 57; 1940 m. iki rugpjūčio mėn. mirė 29, iš jų vaikų – 9.

Ar pasitaikydavo ne santuokoje gimusių vaikų? Taip, jų skaičius svyruodavo nuo 4 iki 6 per metus. Dažniausiai nesantuokinių vaikų susilaukdavo žemės ūkio darbininkės ir tarnaitės, bet pasitaikydavo pasiturinčių moterų. Tiesa, viena 35 metų ūkininkė susilaukė nesantuokinio vaikelio ir tai galėjo būti tiems laikams išties drąsus ir sąmoningas šios moters apsisprendimas vienai auginti vaiką. Nuo 1940 m. rugpjūčio sovietų valdžia įvedė civilinę metrikaciją ir Bažnyčia jau registravo tik krikšto, o ne gimimo faktą bei bažnytines santuokas. Daugiausiai kūdikių ir vaikų Anapilin nusinešdavo skarlatina, plaučių uždegimas, tymai ir gripas, o jaunuolius – džiova. Būtina pažymėti, kad tarpukariu Nerimdaičiuose gimdyvėms pagalbą teikė patyrusios savamokslės pribuvėjos Sobutienė ir Beniušienė, geros savo srities specialistės, nes 1921-1940 m. mirė tik dvi gimdyvės.

Neišvengta Nerimdaičių parapijoje ir žmogžudysčių. 1921 m. Trimėsėdžio kaime buvo nužudytas 28 metų ūkininkas Stasys M., o 1925 m. birželio 8 d. taip pat Trimėsėdžio kaime piktadarių buvo nužudyti 27 metų ūkininkai Povilas Š. ir jo žmona Eleonora ir pan. Pasitaikė ir keletas nelaimingų atsitikimų, pvz.: 1925 m. nuskendo 26 m. ūkininkaitis Juozas M., o 1931 m. vežimo partrenktas žuvo 29 m. ūkininkas Jonas S. iš Pielių kaimo.

O ką liudija santuokų registravimo knygos? Analizuojant tarpukario santuokų knygas, galima paneigti mitą, kad merginos ištekėdavo labai jaunos, nesulaukusios nė 18 metų, nes vidutinis besituokiančiųjų amžius buvo 23-35 metai. Tiesa, vaikinai būdavo vyresni, merginos jaunesnės, pasitaikė vienas atvejis, kai susituokė šešiolikamečiai... Tačiau buvo ir santuokų, kuriose sutuoktinių amžiaus skirtumas buvo itin didelis, pvz.; 20, 30 ir net 50 metų...

Populiariausi vardai Nerimdaičių parapijoje buvo Stanislovas ir Stanislava. Taip pat populiarūs buvo Juozapo, Antano, Jono, Petro, Kazimiero, Aleksandro, Vytauto, Leono, Adomo, Vaclovo, Alponso, Augustino vardai. Mergaitėms tėvai dažnai suteikdavo Stepanijos, Valerijos, Vandos, Zopijos, Janinos (Jonės), Bronislavos, Onos, Irenos, Aleksandros, Emilijos, Danutės vardus. Pasitaikydavo ir retų vardų, pvz.: Lidija, Rožė, Saulutė, Albertina, Izabelė, Leonora, Leokadija, Liucija, Adolpina, Adelija, Justina, Gražina, Kleopa, Paulė, Malvyna, Marcelė, Elzbieta, Zigmuntas, Rimantas, Apolinaras, Ipolitas, Edmundas, Donatas, Marijonas, Liudvikas ir kt.

Per įvairias pervartas išlikę Nerimdaičių parapijos dokumentai dabar saugomi Lietuvos istorijos archyve, Telšių vyskupijos kurijoje, Žemaičių muziejuje „Alka“ ir Nerimdaičių bažnyčios archyve Nevarėnuose.

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama