Dvyliktokas Dovydas Dužinskas: „Tikrai įmanoma rasti laiko viskam“

Telšių „Džiugo“ gimnazijos dvyliktokas Dovydas Dužinskas turi daugybę pomėgių: jį traukia krepšinis, laikas gamtoje, žvejyba, o visai neseniai aštuoniolikmetis tapo Lietuvos krašto apsaugos savanorių pajėgų kariu savanoriu.

Nors šie užsiėmimai iš pirmo žvilgsnio skirtingi, Dovydas įsitikinęs, kad juos visus jungia tas pats jausmas – kai mintys ir siela išsivalo, o pats jautiesi laisvas ir laimingas.

Apie pomėgius, meilę savo šaliai ir tikėjimą ateitimi kalbamės su gimnazistu D. Dužinsku.

Aurelija SERVIENĖ

– Esi gana veiklus. Kas Tave labiausiai įkvepia?

– Esu gana aktyvus moksleivis, o tai, manau, susidėliojo dėl daugumos faktorių. Pirmiausia – tai būdo savybė, nes tik ką nors veikdamas jaučiuosi laimingas ir patenkintas savimi. Manau, didelį vaidmenį suvaidino ir aplinkybės: krepšinio svajonės siekimas, važinėjimai į Plungės sporto mokyklą – tai išugdė tinkamas vertybes ir discipliną. Turėčiau padėkoti ir tėvams, kurie nuo pat mažų dienų skatino veikti, netinginiauti ir ieškoti prasmingų dalykų gyvenime. Iš jų pasakojimų žinau, kad buvau vietoje nenusėdintis ir užsiėmimų ieškantis vaikas.

Taigi esu veiklus dėl susiklosčiusių aplinkybių, tėvų pamokų ir to neapibūdinamai gero jausmo, nes kai žaidžiu krepšinį, vedu mokyklos renginį, dalyvauju kariuomenės pratybose, žvejoju ar tiesiog leidžiu laiką prasmingai, tuomet jaučiuosi puikiai.

– Kaip pavyksta suderinti visas veiklas?

– Tai tikriausiai vienas sudėtingiausių klausimų, manau, tiek jaunimui, tiek ir suaugusiesiems – kaip rasti laiko sau? Kartais tikrai pritrūksta 24 valandų per parą ir norėtųsi daugiau. Sunku suderinti daugybę veiklų ir nepamiršti savęs, bet ką kalbėti apie suaugusiųjų gyvenimą, kai tave spaudžia darbas ir kasdienės problemos. Todėl aš gerbiu vyresnius ir suprantu, kad jaunimui tikrai įmanoma rasti laiko viskam arba bent jau tai padaryti lengviau, nei bus vėliau.

Kartais reikia ką nors paaukoti – retkarčiais kenčia miegas, laisvalaikis, tačiau nuo mokslo ir visuomeninės veiklos taip pat reikia poilsio. Mano krepšinio treneris sakydavo: „Jei sportui trukdo mokslai, tai mesk juos.“ Trenerio nepaklausiau ir profesionaliu krepšininku netapau. Tik juokauju, bet esmę supratote – viskas yra suderinama, tik reikia ką nors paaukoti. Tokia mano gyvenimo filosofija.

– Patinka krepšinis. Labiau patinka žaisti ar labiau mėgsti žiūrėti rungtynes?

– Patinka – čia skamba per silpnai. Aš tiesiog dievinu krepšinį ir juo gyvenu, nors, tiesą sakant, dar labiau juo gyvenau anksčiau.

Krepšinį pradėjau žaisti pirmoje klasėje. Puikiai atsimenu, kai pirmasis treneris apsilankė Telšių „Atžalyno“ mokykloje ir pakvietė mus į krepšinio treniruotes. Nuo tada ir prasidėjo jau dvylika metų trunkanti kelionė. Ačiū Telšiams už pirmuosius žingsnius aikštelėje, tačiau penktoje klasėje nusprendžiau žengti žingsnį pirmyn. Kita stotele tapo Plungė, kuriai esu labai dėkingas – visai organizacijai ir treneriams, kurie mane treniravo ir kartu mokė gyvenimiškų dalykų. Dalyvavau turnyruose: MKL, BBBL, kalėdiniuose ir velykiniuose turnyruose, daugybėje stovyklų, susipažinau su daugybe garsių trenerių ir žaidėjų, o svarbiausia – išgyvenau daug įsimintinų momentų ir susiradau daug draugų.

Vienu metu buvau metęs krepšinį. Tai nustebino mano artimuosius, jie to nesitikėjo. Iki šiol negaliu tiksliai pasakyti, kas mane privertė tai padaryti: ar slogaus sezono pradžia, ar suvokimas, kad profesionaliu krepšininku tampa tik mažuma, ar pervargimas nuo noro suderinti sportą, mokslą ir visuomeninį gyvenimą. Tačiau ta metų pertrauka padėjo suprasti, kad reikia vertinti visą kelią, tas džiaugsmingas akimirkas, o ne tik galutinį rezultatą. Mes gyvename dėl tų aukštųjų akimirkų, kaip pasakytų Vytautas Mačernis. Pernai baigiau Plungės sporto ir rekreacijos centrą, o dabar žaidžiu keliose komandose rajoninėse krepšinio pirmenybėse, todėl treniruojuosi toliau ir laukiu, kokias galimybes suteiks gyvenimas.

Tikriausiai nepažįstu nė vieno žmogaus, siekiančio krepšinio svajonės, kuriam nepatiktų žiūrėti šio nuostabaus sporto rungtynes ar kuris juo neužsiimtų. „Krepšinis – tik žaidimas.“ Tai populiari citata, ir, iš vienos pusės, aš su ja sutinku, bet iš kitos – tu gyveni šiuo sportu, juo domiesi, treniruojiesi, stebi rungtynes gyvai, keliesi naktimis žiūrėti NBA, sieki tobulumo. Taigi tai – didžioji gyvenimo dalis, tai gyvenimo būdas.

– Ar turi mėgstamiausią komandą ar žaidėją, kuris Tave įkvepia?

– Tikrai taip, ir čia būsiu labai nepopuliarus bei nemėgstamas lietuvių. LKL pirmenybėse palaikau Vilniaus „Rytą“, o Eurolygoje sergu už Kauno „Žalgirį“. Tiesiog patinka stebėti šiuos derbius ir norisi kuo daugiau intrigos.

Eurolygoje, be „Žalgirio“, patinka stebėti Madrido „Real“ ir Belgrado „Partizan“. Nors daugeliu klausimų man nepatinka serbų politika ir kai kurių žmonių mintys, aš vertinu tik krepšinio pusę ir žaviuosi ten žadą atimančia sirgalių kuriama atmosfera.

Krepšinio dievu laikau Michaelą Jordaną, o mėgstamų žaidėjų turiu daugybę – juos stebiu, stengiuosi atkartoti jų apgaulingus judesius, studijuoju jų žaidimo braižą.

– Ko krepšinis Tave išmokė gyvenime?

– Krepšinis davė daug pamokų, išmokė disciplinos ir gyvenimiškų dalykų. Parodė, kad reikia daug dirbti ir stengtis dėl tikslo. Kiekvienos rungtynės įrodydavo, kad niekada negali pasiduoti, taip pat negali ir atsipalaiduoti: kartais laimi rungtynes sugrįžęs iš 20 taškų deficito, o kartais jas pralaimi per anksti patikėjęs pergale. Manau, tas pats galioja ir gyvenime. Niekada nepasiduok ir stenkis iš visų jėgų – viskas yra įmanoma. O kai sekasi gerai, neatsipalaiduok, nes gyvenimas nenuspėjamas.

Svarbiausia, krepšinis parodė, kad reikia gyventi ir džiaugtis esama akimirka.

– Kita tavo veikla – Krašto apsaugos savanorių pajėgos (KASP)? Kodėl nusprendei tapti kariu savanoriu?

– Aš esu KASP karys. Nusprendžiau juo tapti sulaukęs aštuoniolikos metų. Pasirinkau papildyti savanorių gretas, nes norėjau save išbandyti, įgyti naujos patirties. Manau, kad kuo daugiau žmonių turėtų mokėti elgtis sudėtingose situacijose. Norėjau išmokti padėti pats sau, nes tik mokėdamas suteikti pagalbą ir užtikrinti savo saugumą galėsi pagelbėti kitiems. Šį žingsnį taip pat paskatino tėtis, kuris kariuomenėje tarnauja jau daugiau nei 20 metų. Nuo pat vaikystės mėgau karinius filmus ir ginklus. Tai taip pat alternatyva privalomajai karo tarnybai – galima derinti studijas ir tarnybą, bet tai tik papildomas faktorius. Jei gyvenimo vingiai per daug nesikeis, manau, kad čia pasiliksiu ilgam.

– Kokia KASP veikla Tau labiausiai patinka?

– Kariu savanoriu esu tik 5 mėnesius, todėl dar reikia daug patirties. Tačiau per šį laikotarpį tikrai daug ko išmokau, o mėgstamų veiklų nestinga. Patinka dalyvauti lauko pratybose, imituoti karo veiksmus. Dėvėti uniformą – tai ypatingas jausmas ir kartu atsakingas darbas, nes jauti pareigą būti doru ir sąžiningu Lietuvos piliečiu. Esu ir gamtos mylėtojas, o kariuomenėje dažnai tenka būti miške – tai dar vienas džiaugsmą keliantis dalykas.

– Ar ši veikla pakeitė Tavo požiūrį į Lietuvą, atsakomybę, pilietiškumą?

– Visada mylėjau Lietuvą, tačiau ši veikla sustiprino tiek pilietiškumą, tiek atsakomybę. Kiekviena klaida ar aplaidumas turi realių pasekmių, todėl žmogus pradeda atsakingiau žiūrėti ne tik į tarnybą, bet ir į gyvenimą už jos ribų. Aišku, prisideda ir didesnė pagarba simboliams: vėliavai, himnui ir Lietuvos istorijai. Supranti, kad kiekvienas Lietuvos pilietis gali ir turi prisidėti prie geresnės mūsų šalies ateities.

– Kodėl, Tavo nuomone, svarbu būti aktyviu piliečiu?

– Aktyviu piliečiu svarbu būti dėl geresnės mūsų ir Lietuvos ateities. Aktyvūs piliečiai dalyvauja rinkimuose, domisi šalies politika, įsitraukia į bendruomenės veiklą – taip jie formuoja šalies kryptį. Manau, kad būdamas aktyvus pilietis ne tik padėsi kurti geresnį rytojų, bet ir pats tobulėsi kaip asmenybė.

– Kaip manai, ką galėtų padaryti jauni žmonės, kad Lietuva taptų dar geresne vieta gyventi?

– Svarbiausia – neprarasti to, ką sukūrė kovotojai už laisvę. Tai svarbiausias šalies bruožas. Manau, mes, jaunimas, turime būti aktyvūs, bendruomeniški, padėti vieni kitiems. Turime stengtis tapti savo geriausiomis versijomis, nes tik tada galėsime kurti geresnę Lietuvą.

– Kokius tikslus sau keli artimiausiu metu?

– Džiaugtis gyvenimu ir ieškoti savo kelio. Mane domina kelios kryptys, dar nežinau, ką rinktis. Ko gero, daugelis jaunuolių susiduria su šiuo klausimu, nes sunku po 12 metų mokykloje pasirinkti specialybę, kai apie save ir gyvenimą dar nežinai pakankamai. Todėl tiesiog stengiuosi tobulėti, mokytis ir įgyti naujų sugebėjimų, kurių gali prireikti ateityje. Noriu gerai išlaikyti egzaminus ir būti pasiruošęs naujiems gyvenimo išbandymams.

– Ar svarstai apie karjerą, susijusią su sportu, visuomenine veikla, gynyba?

– Tikrai taip, būtent ši studijų kryptis ir domina. Šiuo metu labiausiai linkstu prie žurnalistikos, ypač sporto žurnalistikos. Taip pat pasiliksiu Krašto apsaugos savanorių pajėgose. Tačiau, jei ko nors ir išmokau per savo trumpą gyvenimėlį, tai to, kad planai dažnai žlunga – atsitinka gyvenimas. Sportas, jei sveikata leis, visada liks mano gyvenime. Nežinau, kokią dalį jis užims, bet tai veikla, kurioje jaučiuosi laimingas.

Autorius: Telšių ŽINIOS

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama