Kunigo meilės vaisius – Žemaitijos bajorų giminė

Katalikų bažnyčia įdiegė celibatą kaip įžadą gyventi be santuokos ir lytinių santykių. Celibatu katalikų dvasininkai įsipareigoja pasišvęsti vien tik Dievui ir Bažnyčiai. Šis principas laikomas dvasinio tyrumo ir visiško atsidavimo tarnystei ženklu. Tačiau istorijoje ne kartą pasitaikė atvejų, kai net aukščiausi Bažnyčios vadovai – popiežiai ir vyskupai – šio įžado nesilaikė. O tarp paprastų kunigų sugyventinės viduramžiais buvo įprastas ir masinis reiškinys, taip pat ir Žemaitijoje. Celibato nesilaikymas greičiau turėjo teigiamas nei neigiamas pasekmes – gimė naujos žmonių kartos, palikusios savo palikuonis.

Alvydas Ivoncius

Popiežiai ir jų „haremai“

Celibatas tarp pačių kunigų sukėlė įtampas, kadangi prieštaravo žmogaus troškimui turėti šeimą ir lytinių santykių – Dievas nepasistengė sukurti dvasininkų luomui „neutralios“ lyties. Celibatas atsirado palaipsniui, o galutinai įtvirtintas 1123 metais Pirmajame Laterano ir 1139 metais Antrajame Laterano susirinkimuose, kai buvo uždrausta kunigams tuoktis.

Celibatas pačioje Katalikų bažnyčioje sukėlė moralinius nuokrypius ir dviprasmiškumus. Viduramžiais, o ir vėliau, dalis kunigų atvirai turėjo sugyventines arba vadinamąsias „namų šeimininkes“, Lietuvoje pramintas „gaspadinėmis“ neva kunigų buitiniams reikalams tvarkyti. Vis dėlto kartais „gaspadinės“ atlikdavo ir visai kitokį vaidmenį.

Viduramžiais celibato nepaisė ne tik paprasti kunigai, bet ir vyskupai, net popiežiai. Popiežius Sergijus III (valdė 904-911 metais) turėjo romaną su garsia romiete Marozija, įtakingos Teofilaktų giminės atstove. Iš šių santykių gimė sūnus Jonas, kuris vėliau pats tapo popiežiumi – Jonu XI.

Popiežius Jonas XII (valdė 955-964 metais) taip pat garsėjo palaidu gyvenimu. Istorikai jį vadina vienu amoraliausiu popiežių: jis buvo apkaltintas palaikęs santykius su keliomis moterimis, tarp jų – net su savo giminaitėmis. Imperatorius Otas I jį galiausiai nušalino dėl „šventvagystės ir ištvirkimo“. Jonas XII baigė gyvenimą nuodėmingoje lovoje: pavydo apimtas vyras užtiko savo žmoną jo lovoje, popiežių stipriai sumušė ir šis po trijų dienų mirė.

XIII amžiuje gyvenęs Popiežius Bonifacas VIII atvirai teisino pedofiliją, aiškindamas esą ji didesnių problemų nei vienos rankos trynimas į kitą nesukelia, todėl pats mėgo seksualiai išnaudoti berniukus.

Popiežius Aleksandras VI (valdė 1492-1503 metais), iš galingos Bordžijų šeimos, turėjo kelis vaikus – žymiausi iš jų Cezaris ir Lukrecija Bordžijos. Jis atvirai rūpinosi savo vaikų karjera, o tai kėlė skandalą visoje Europoje. Jo pontifikatas laikomas vienu labiausiai moraliniu požiūriu kritikuojamų laikotarpių popiežiaus istorijoje.

Popiežius Inocentas VIII (valdė 1484-1492 metais) turėjo sūnų ir dukterį dar prieš tapdamas popiežiumi. Kai kurie šaltiniai mini, kad jis vėliau suteikė savo nesantuokiniams vaikams titulus ir vedyboms surengė iškilmingas ceremonijas Vatikane, nors tai prieštaravo celibatui ir dvasininkų gyvenimo normoms.

Net popiežius Pijus II (valdė 1458-1464 metais), žinomas humanistas ir rašytojas, jaunystėje paliko nesantuokinių vaikų. Jis pats tai pripažino savo memuaruose ir vėliau ragino dvasininkus griežčiau laikytis skaistybės įžado.

1471 metais popiežiumi tapęs Sikstas IV, pasakojama, dukters susilaukė net su savo seserimi. Iš viso jis turėjo šešis nesantuokinius vaikus. Nors pats buvo nuodėmingas, įvedė bažnytinį mokestį prostitutėms ir apmokestino meilužių turinčius kunigus.

1503 m. popiežiumi tapęs Julijus II buvo labiau nuožmus ir negailestingas kareiva nei popiežius. Jis pats dalyvaudavo mūšiuose. Bet mėgo ir moteris, net užsikrėtė sifiliu, nuo kurio ir mirė. Katalikų bažnyčios dvasininkų moralinis pakrikimas buvo viena priežasčių kilti Europoje reformacijai. Jai pasipriešinti buvo sušauktas 1545-563 metais vykęs bažnytinis Tridento susirinkimas, kuriame, be kita ko, siekta suvaldyti ir celibato nesilaikymą.

Tarkvinijaus Pekulo vizitacija

Lietuvos katalikų bažnyčia nebuvo šventesnė už kitas. Klebonų pareigos tapo tiesiog pasipelnymu šaltiniu, jas gaudavo ir pasauliečiai. Retas kuris klebonas rezidavo savo parapijose, bet privalėjo samdyti vikarus. Sielovadiniu darbu kunigai mažai rūpinosi, todėl žemaičiai net XVI amžiaus antrojoje pusėje dar buvo labiau pagonys nei krikščionys arba panirę į religinį sinkretizmą – skirtingų religijų elementų samplaiką. Reformacija XVI amžiaus antrojoje pusėje sparčiai stiprėjo ir Žemaitijoje, o viena priežasčių buvo ir katalikų dvasininkijos ydos: besaikis godumas, pareigų apleidimas, veidmainystė dėl celibato.

1575 metais Žemaičių vyskupu tapusiam Merkeliui Giedraičiui ankstesni vyskupai paliko itin sunkią naštą: sustabdyti ir įveikti reformaciją, kunigų moralinį pakrikimą, pakelti jų išprusimą, įtvirtinti žmonėse katalikybę, statyti naujas bažnyčias ir remontuoti senas, tačiau labai apleistas.

Kad būtų geriau įvertinta padėtis, vyskupas pasikvietė vizitatorių Tarkvinijų Pekulą, kuris 1579 metais aplankė dalį Žemaitijos bažnyčių. Visose, išskyrus Krakių, aptiko pasibaisėtiną apsileidimą, nemokšas kunigus vikarus, kurių dalis neišmanė net elementarių liturgijos reikalavimų. Tarkvinijaus Pekulo vizitacija atskleidė, kad daugelis Žemaitijos kunigų nesilaikė celibato.

Vizituodamas Žemaitijos bažnyčias, Tarkvinijus Pekulas įsitikino, kad sugyventinės buvo dažno kunigo gyvenimo palydovės. Pačios pirmosios aplankytos Vilkijos bažnyčios vikaras prisipažino turėjęs moterį ir su ja susilaukęs dviejų sūnų. Vizitatorius vikarą dėl to įsakė nubausti, net 30 dienų įkalinti Vilkijos kalėjime. Vilkijos bažnyčia buvo Veliuonos bažnyčios, kur rezidavo klebonas, filija. Veliuonos klebonas Tarkvinijui Pekului prisipažino turintis moterį, kurią ketina išvyti, ir su kuria susilaukė sūnaus bei dukros. Ir vikaras, ir klebonas teigė, kad parapijoje daug vyrų turi sugyventines. Čia reikia paaiškinti, kad anuomet labai daug žmonių buvo nekrikštyti, o tos vadinamosios sugyventinės iš tiesių buvo žmonos, tačiau santuoka sudaryta ne pagal krikščioniškus reikalavimus. Vis dėlto santuoka buvo sudaroma apeigomis ir, matyt, vis dar pagoniškomis.

Seredžiaus bažnyčioje vizitatoriui net nepavyko susitikti su kunigų pranciškonų vienuoliu. Žmonės papasakojo esą šis vienuolis yra atskalūnas, turi žmoną ir gyvena pas seniūno ūkvedį. Butkiškės klebonas, valdęs ir filijinę Ariogalos bažnyčią, patvirtino turintis sugyventinę ir du bendrus vaikus.

Krakėse, Betygaloje klebonų nė nerado, kaip ir vikarų. Vizitatorius Krakių klebonas Mikalojų Daukšą ir Betygalos kleboną Petrą Petkevičių apklausė vėliau, Varniuose.

Viduklės vikaras su sugyventine gyveno vyskupo karčiamoje, be to, girtavo. Gaudavo į kailį nuo savo sugyventinės Elžbietos, kuri, anot apklausto mokytojo, buvo labai begėdiška. Jos ir vikaro trys vaikai mirė, dukra užaugo ir ištekėjo. Vikarui karčiama taip patiko, kad joje, ne bažnyčioje, tuokė jaunavedžius ir krikštijo vaikus. Kražių parapijos filijinės Kaltinėnų bažnyčios vikaras sakė turintis moterį, bet ją laikantis tik dėl buitinių reikalų. Vizitatorius tuo nepatikėjo ir liepė moterimi atsikratyti. 

Pusė kanauninkų turėjo sugyventines

Žemaičių vyskupijos sostinėje, Šv.Aleksandro bažnyčioje, Tarkvinijus Pekulas išgirdo tokį klebono Martyno Goslickio liudijimą: „Ponas Benediktas Kotarskis, Medininkų kanauninkas, jau seniai laiko sugyventinę ir su ja turi vaikų; ta sugyventinė vadinasi Uršulė, jai minėtas ponas Kotarskis nupirko žemės kaime. Ji gyvena su tuo ponu Kotarskiu kanauninkijos valdoje ir vadinama jo namų šeimininke. Ir ponas Baltazaras Ulickis, Medininkų kanauninkas, daugel metų laikė sugyventinę, o dabar, sakoma, ją ištekinęs, bet ši lig šiol gyvena su juo. Ir taipogi ponas Motiejus Strijkovskis savo namuose laiko moterį, sakoma, blogam. Taipogi sugyventinę laikė ir vikaras Jonas Kukielka.“ Pats Martynas Goslickis tikino sugyventinės neturintis, bet jo namuose su savo vyru gyvena moteris. Sugyventinę taipogi turėjo ir Katedros zakristijonas. Apklausiamas Katedros vikaras Jonas papildė klebono Martyno Goslickio vizitatoriui pateiktą informaciją. Benediktas Kotarskis su Uršule susilaukė dviejų sūnų ir dukters. Kanauninkas Baltazaras Ulickis sugyventinę ištekino, bet prieš ją turėjo kitą, su kuria susilaukė dukters ir jai dabar, 1579 metais, yra penkiolika metų. Kanauninkas Motiejus Strijkovskis gyveno su jauna našle. Žemaičių vyskupystėje anuo metu buvo šeši kanauninkai. Pusė iš jų turėjo sugyventines. Apie kunigų ir jų sugyventinių palikuonių likimus informacijos neliko. Reikia manyti, ir dabar gyvena žmonių, nė neįtariančių, kad tolimoje praeityje tarp jų protėviu buvo ir kunigas. Paradoksalu, bet jų celibato nepaisymas per amžius nusidriekė naujomis, gausėjančiomis palikuonių kartomis. Jei ne „išdykę“ kunigai, tie žmonės nebūtų gimę. 

Kunigą ir jo sugyventinę siejo meilė

Istorijoje bene labai retas atvejis, kai žinomi celibato nesilaikiusio kunigo palikuonys. Prisiminkime Varnių Šv.Aleksandro bažnyčios klebono paminėtą kanauninką Benediktą Kotarskį ir jo sugyventinę Uršulę. Iš judviejų „nuodėmingo ryšio“ kilo Žemaitijos bajorų Kotarskių giminė. Beje, ir dabar gyvena žmonės, turintys Katarskių pavardę, tačiau nebūtina jiems visiems save kildinti iš kanauninko.

Į Žemaitiją iš Lenkijos galėjo atklysti ir kiti atvykėliai, turintys tokią pavardę. Benediktą Kotarskį ir jo sugyventinę Uršulę, matyt, siejo glaudesnis ryšys nei „lova“. Tarp jų tikriausiai buvo užsimezgusi nuoširdi ir gili meilė. Kanauninkas, net ir raginamas, nemetė Uršulės, užtat atsisakė katalikybės, kad galėtų ją vesti. Apie Benediktą Kotarskį daugiausia informacijos pateikta lenkų istoriko Gžegožo Blaščyko veikalo „Žemaičių bajorų herbynas“ trečiame tome, skyrelyje apie bajorus Kotarskius. 

Atvyko į Žemaitiją iš Lenkijos

XIX amžiuje bajorystę pasitvirtinusi Kotarskių giminė savo pirmuoju žinomu protėviu laikė būtent buvusį Žemaičių vyskupijos kanauninką Benjaminą Kotarskį. Anot G. Blaščyko, Benediktas Kotarskis gimė apie 1533 metus, mirė prieš 1606 metus. Jis buvo kilęs iš Lenkijos Mozovijos, Plocko vyskupijos. Gžegožo Blaščyko manymu, tikėtina, jis kilo iš Kotarčyno, esančio į šiaurę nuo Plocko, Sierpco paviete. Visas Benedikto Kotarskio gyvenimas buvo audringas ir spalvingas.

1548 metais jis įsirašė į Krokuvos akademiją, apie 1553 metus gavo magistro laipsnį. Trumpai dėstė Lubransko akademijoje Poznanėje. O paskui grįžo į Krokuvą, kur 1553-1554 metais taipogi dėstė. 1554-1557 metais tebedėstė Krokuvoje. 1553-1554 metais buvo Šv.Onos mokyklos rektorius ir Vargšų bendrabučio vyresnysis. Šias pareigas prarado todėl, kad 1559 metais kambaryje buvo užtiktas su moterimi. Be to, buvo pričiuptas kaip knygų universitete klastotojas ir raginęs melagingai prisiekti. Bet universitete, panašu, išsilaikė, nes 1561 metais gavo dvejų metų atostogas ir išvyko į Vieną – imperatoriaus dvarą – kaip didiko Kaspero Sandomiero sūnaus mokytojas. 1566 metais jis jau turėjo daktaro laipsnį ir tapo Juristų bendrabučio Krokuvoje vyresniuoju. Bet, kaip praleidinėjęs paskaitas, buvo pašalintas iš akademijos.

Anot G.Blaščyko, tuo metu jis, tikėtina, susipažino su Žemaičių kanauninku Jurgiu Petkevičiumi, kuris vėliau, 1567-1574 metais, buvo Žemaičių vyskupu. Vyskupo 1574 metų testamente minimas Benediktas Kotarskis, Martyno sūnus, bajoras. Tais pačiais 1574 metais Benediktas Kotarskis jau buvo kanauninkas ir vyskupijos administratorius. Tuo metu jis pagal rangą buvo pirmas iš šešių kanauninkų, turėjo kunigo šventinimus ir sugyventinę Uršulę, su kuria susilaukė trijų vaikų. Jurgis Lebedys monografijoje „Mikalojus Daukša“ rašė: „M. Daukšai pirmiausiai teko bendrauti su kanauninkais B. Kotarskiu, B. Ulickiu ir P. Petkevičium. Benediktas Kotarskis, matyti, išsilavinimu, patirtimi ar administraciniais sugebėjimais kiek išsiskyrė iš kitų, nes, kaip teigia M. Valančius, buvo J. Petkūno oficiolas, o po šio mirties — vyskupijos administratorius. 1581 m. paskirtas Kelmės klebonu. Į pareigas jį įvesdino M. Strijkovskis.

Vėliau B. Kotarskis, atrodo, dėl reikalavimo laikytis celibato tapo reformatu, vedė ir buvo iškeiktas“. J.Lebedys pacitavo M.Valančių: „Bet M. Valančius sako, kad, mirus J. Petkūnui, kapitula „pakiele i walditojus wiskupistes kanauniką Kotarski“. Taigi šeštasis kanauninkas 1574 m. buvo Benediktas Kotarskis. 

Atsisakė katalikybės

Anot G.Blaščyko, kanauninkas 1581 metais tapo Kelmės klebonu ir buvo juo iki maždaug iki 1588 metų. Tuomet paliko Katalikų bažnyčią ir vedė minėtą sugyventinę. Už tai buvo pasmerktas bažnytinės valdžios, tikriausiai to meto Žemaičių vyskupo Merkelio Giedraičio. Matyt, pasmerkimo priežastimi tapo ne Uršulė, o perėjimas pas reformatus.

Pasak G.Blaščyko, 1587 metų Žemaičių žemės aktuose minima, jog Uršulė Muskataitė, Motiejus dukra, su vyru Ščiasniu Kotarskiu perėmė nuosavybėn žemės sklypą Mažųjų Dirvėnų valsčiuje, anksčiau paimtą užstatui. Regis, ši žemė buvo Verteliuose (Upynos seniūnija). G.Blaščyško manymu, Ščiasnis Kotarskis yra tas pats Benediktas Kotarskis (vardas Benediktas rusiškai – Ščiasnyj, t. y. „Laimingas“). Jis buvo vadinamas žemvaldžiu ir jau nebe katalikų dvasininku. G.Blaščykas rašė, kad iš vėlesnių Žemaičių aktų žinoma, kad 1592 metais Benediktas Kotarskis su žmona Uršule pareiškė parduodantys savo paveldėtą dalį – pievas Dirvėnų valdose – savo žentui.

Tuo pat metu jo sūnus Steponas Kotarskis susitaikė su kitu bajoru po muštynių. 1599 metais Benediktas Kotarskis įsigijo Jurgełaičių Meškių dvarą Mažųjų Dirvėnų valsčiuje, netoli Tryškių. 1601 metais, kai Zofija Vnučkovienė įkūrė kalvinų bažnyčią Raseiniuose, jos bendruomenės pirmuoju ministru tapo buvęs Žemaičių kanauninkas Benediktas Kotarskis. Pagal Kotarskių bajorystės tvirtinimo dokumentus, Benediktas Kotarskis su Uršule turėjo sūnų Mykolą – jau minėto Stepono, apie kurio palikuonis nieko nežinoma, brolį. Turėjo ir dukterį, kadangi pardavė žentui žemę.

Iš Mykolo Kotarskio sūnų Jurgio Jono, Martyno kilo Žemaitijos bajorų Kotarskių giminės šakos. Kotarskiai minimi Luokės bažnyčios XVIII-XIX amžių metrikų knygose. Kai kuriuose tekstuose rašoma, kad Benediktas Kotarskis įsigijo Dirvėnų (Dirvonėnų) dvarą. Iš tiesų jis įsigijo vien valdą Dirvonėnų valsčiuje. 1667 metų padūmės rejestre minimi Kristupas ir Mikalojus Kotarskiai, kurių valdos vietoje įrašytas Balceris Stulpinas iš Vertelių (Upynos seniūnija). 1735 metais Martynas Kotarskis užrašė sūnui Jonui Gorainių Pakražantės valdą dvarą. 1735 metų testamentu paliko sūnui pusę Dirvonėnuose, Meškiuose, Pavirvytėje, Verteliuose ir Tryškiuose turėtų valdų, 1779 metais Juozapas, Kazimieras, Jokūbas, Motiejus ir Simonas Kotarskiai, priklausę vyresniajai giminės linijai, pardavė savo valdas. XVII amžiuje Kotarskiai minimi tik 1667 metų mokesčių registre: dvi – Kristupo ir Martyno šeimos – įvairiuose valsčiuose: Mažųjų Dirvėnų (Verteliuose), kur gyveno nuo XVI a. pabaigos, taip pat Kražių ir Karklėnų valsčiuose. Pasak Gžegožo Blaščyko, tai buvo smulkūs, netituluoti bajorai.

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama