Geram vertėjui dirbtinis intelektas ne konkurentas

Lapkričio 23 dieną, Anykščių koplyčioje–Pasaulio anykštėnų kūrybos centre, pristatyta vertėjo Vytauto Jaručio į lietuvių kalbą išversta 2018 metų Nobelio literatūros premijos laureatės Olgos Tokarczuk „Jokūbo knyga“.
Viena iš renginio organizatorių – iš Anykščių krašto kilusi vertėja, „Metų vertėjo krėslo“ premijos laureatė, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos pirmininkė Daiva Daugirdienė.
D. Daugirdienė mielai sutiko atsakyti į „Anykštos“ klausimus.

Išvertusi gerą romaną, jaučiasi laiminga

Gimusi Kavarske, Daiva Daugirdienė ir dabar prisimena maudynes prie Šventosios užtvankos, šv. Jono krikštytojo šaltinį, draugiškus, protingus Jono Biliūno vidurinės mokyklos mokytojus, fotografijos būrelį ir nuostabų jo vadovą – poliglotą, anglų kalbos mokytoją Joną Juknevičių, pramoginių šokių repeticijas… Po to – anglų filologijos studijos ypatingą aurą turinčiuose senuosiuose Vilniaus universiteto rūmuose.
Rinkdamasi studijas, neturėjo tikslo būti vertėja, nes verstinės knygos Sovietų Sąjungoje dar buvo retenybė, tačiau žinojo, kad nori skaityti pasaulinę klasiką ir ruošėsi dirbti redaktore, o ne anglų kalbos mokytoja.
Svajonės pildėsi – pirmoji darbovietė – prestižiškiausia Lietuvoje „Vagos“ leidykla, nors redaktore tapo ne iš karto, teko sekretoriauti ir korektūras paskaityti.

Po metų Verstinės literatūros redaktorė Eugenija Stravinskienė pasikvietė dirbti pas save.
„Gal dešimt žmonių mane mokė, atsitraukę nuo savo rankraščių man patardavo, ką ir kaip daryti. Jų dėka tapau ir redaktore, ir vertėja. Bronę Balčienę iki šiol vadinu Mokytoja“, – prisiminė D. Daugirdienė.

Pirmąją knygą išvertė 1990-aisiais, o po jos iki šiol daugiau kaip dvi dešimtis. Beje, Daiva gimusi tą pačią kovo 2-ąją, kaip ir jos gerai pažįstamas, visame pasaulyje pagarsėjęs rašytojas Johnas Irvingas – tik 20-čia metų vėliau. Su šia įžymybe vertėja susipažino pasitikusi jį Vilniaus aerouoste, po to lydėjusi ir vertėjavusi visuose pokalbiuose su žurnalistais, televizijose ir knygų mugėje. Ji išvertė net devynis J. Irvingo romanus ir baigia versti dešimtąjį, tarp jų – „Našlė vieneriems metams“ (septyni leidimai), „Ketvirtoji ranka“ (keturi leidimai), kuris Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros duomenimis 2004 ir 2005 metais buvo pripažintas populiariausia užsienio grožinės literatūros knyga, „Sidro namų taisyklės“ (penki leidimai) ir kitus šio bei kitų pasaulyje pripažintų autorių knygų.
D. Daugirdienė užaugino dukrą gydytoją terapeutę ir istoriką sūnų.

Verčia iš susižavėjimo

Ką Jums reiškia vertėjos darbas, kokios mintys kyla perskaičius „Jokūbo knygas“? – paklausiau vertėjos.
„Literatūros vertimas ir redagavimas yra mano profesija. Anglų kalbos pradėjau mokytis Jono Biliūno vidurinėje mokykloje, paskui mane dar privačiai mokė daugeliui anykštėnų žinomas neprilygstamos erudicijos mokytojas Jonas Juknevičius (jis, beje, mokė ir fotografuoti). Anglų kalbą ir literatūrą studijavau Vilniaus universitete, versti ir redaguoti išmokau senojoje „Vagos“ leidykloje. Kaip ir kiekvienas darbas, literatūros vertimas dažnai džiugina – radusi ilgai ieškotą žodį, gražiai ir tiksliai išvertusi gerą romaną, jaučiuosi laiminga, skaitytojams atvėrusi dar vieną langą į pasaulį – bet kartais ir atsibosta nuo ryto iki vakaro sėdėti prie kompiuterio. Būna visaip. Esu perfekcionistė, man labai svarbi vertimo kokybė. Viską dailinu iki paskutinės raidės, kad knygą įsigijusiems žmonėms būtų lengva ir malonu skaityti. Dauguma mano vertimų – labai stori romanai, septynių, aštuonių šimtų, vienas beveik tūkstančio puslapių. Geriausia, kai, pasak Vyturio Jaručio, verti iš meilės ir susižavėjimo, tada nesunku. Skaitydama „Jokūbo knygas“, žavėjausi ne tik autorės, bet ir vertėjo išmone ir kruopštumu. Ne be reikalo Vyturys prieš porą metų buvo apdovanotas kaip išradingiausias vertėjas. Ir ši knyga, ir jos vertimas – tikri perlai pasaulio literatūros jūroje.“

Sudėtingiausias – romano „Sidro namų taisyklės“ vertimas

D. Daugirdienės teiravausi, ką skaito, ką verčia dabar.
„Ką tik baigiau versti itin didelės apimties (originalas – 914 psl.) Johno Irvingo romaną, kurio lietuviškas pavadinimas bus „Tamsa kaip nuotaka“. Tai jau dešimtas mano išverstas J. Irvingo kūrinys. Šią savaitę skaitau Irenos Aleksaitės meistriškai iš lenkų kalbos išverstą Marcin Wicha knygelę „Daiktai, kurių neišmečiau“. Man, per pastarąjį pusmetį netekusiai abiejų tėvų, ši tema itin skaudi ir aktuali. Šiaip labiausiai mėgstu skaityti lietuvių poeziją, ypač Rimvydą Stankevičių ir Donaldą Kajoką. Iš prozininkų mano mylimiausi – Danutė Kalinauskaitė ir Valdas Papievis. Savaime suprantama, dažnai skaitau angliškai (renkuosi, ką norėčiau versti, arba šiaip smalsauju), nemažai perskaitau ir verstinės literatūros, skaitydama mokausi iš kolegų“, – kalbėjo D. Daugirdienė.

„Ko gero, įsimintiniausias ir vienas iš sunkiausių buvo J. Irvingo „Sidro namų taisyklių“ vertimas. Ten daug senovinių medicinos terminų. Mano dukrytė Ieva tada dar tik studijavo mediciną, bet jau daug žinojo apie visokius instrumentus ir tirpalus. Padėjo ir jos dėstytojai; pavyzdžiui, suprasti, kas yra tas raudonasis gyvsidabrio tirpalas. Pasirodo, natrio etilmerkuriotiobenzenkarboksilatas.

Įspūdingas pavadinimas, ar ne? Įsimintinas man buvo ir mėgstamo amerikiečių klasiko F. Scotto Fitzgeraldo romano „Šioje rojaus pusėje“ vertimas; nelengvas, bet žavus pasirodė ir Jane Austen „Įtikinėjimas“. Vertėjo darbas be galo atsakingas, vienok, reikalaujantis begalinio kruopštumo, žinių…“ – paklausus, koks vertimas buvo sunkiausias, ir gal tuo pačiu, ir įsimintiniausias, pasakojo vertėja.

Vertėjai gali ne tik versti, bet ir patys parašyti knygą

O kiek vertime yra kūrybos? Ar tai nevargina?
„Kūrybos grožinės literatūros vertime labai daug, juk verčiame ne žodžius, o mintis (beje, visi Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos nariai turi meno kūrėjo statusą). Tikrai ne tas pats, kuris vertėjas išvertė vieną ar kitą knygą. Svarbi ir sakinių struktūra, ir ritmas. Nuo vertėjo meistriškumo ir gebėjimo įsijausti priklauso, ar verstinė knyga bus lengvai ir maloniai skaitoma.
Dirbtinis intelektas geram vertėjui kol kas dar ne konkurentas. O kad vertėjas turi labai gerai mokėti ne tik užsienio, bet ir gimtąją kalbą, tai jau savaime suprantama. Esu įsitikinusi, kad kiekvienas geras literatūros vertėjas gali ne tik išversti, bet ir parašyti knygą. Kai kurie ir rašo. Kiti – ne. Kodėl? Manau, todėl, kad mes, literatūros vertėjai, esam perskaitę begales gerų knygų; be to, mes labai savikritiški. Jeigu jaučiam, kad neparašysim geriau už pasaulio literatūros klasikus, tai ir nerašom“, – kalbėjo D. Daugirdienė.
O ką vertėjai reiškia Anykščiai?

„Anykščiai man yra namai. Gimiau Kavarske, bet tėvai persikėlė gyventi į Anykščius, kai man buvo treji. Čia užaugau, čia lankiau mokyklą. Čia turiu butą ir sodą. Dabar gyvenu Vilniuje, bet savaitgaliais parlekiu į Anykščius. Iki šiol bendrauju su klasiokais. Nežinau, ar visos klasės tokios draugiškos. Mūsų tai nuostabi. Kada nors, gal kai baigsiu antrą Literatūros vertėjų sąjungos pirmininkės kadenciją, visam laikui sugrįšiu į Anykščius… o galiausiai (tikiuosi, dar negreit) ir į Kavarską“, – šiltai apie savo kraštą atsiliepė D. Daugirdienė.

Pristatė Nobelio premijos laureatės knygą – perlą pasaulio literatūros jūroje

O dabar apie Anykščių koplyčioje pristatytą knygą…
Išeivių ukrainiečių šeimoje gimusi 2018 metų literatūros Nobelio premijos laureatė O. Tokarczuk dirbusi psichoterapeute, mokytoja, žurnaliste, sukaupusi didelę gyvenimišką patirtį, knygas rašo du dešimtmečiai ir Lenkijoje pažįstama nepaprastu sąmojum ir ypatinga vaizduote pasižyminčiomis knygomis, kurių trys yra išverstos ir į lietuvių kalbą. O. Tokarczuk knyga, kurios pilnas pavadinimas – „Jokūbo knygos arba Didžioji kelionė per septynias dienas, penkias kalbas ir tris religijas neskaičiuojant tų mažų. Mirusiųjų papasakota, o autorės papildyta konjektūros metodu, semiantis iš įvairių knygų, taip pat iš vaizduotės, kuri yra didžiausia natūros dovana. Protingiems prisiminti, tėvynainiams pagalvoti, neišmanėliams pasimokyti, o melancholikams prasiblaškyti“, vadinama romanu, tačiau, pasak knygos vertėjo, šv. Jeronimo premijos laureato Vyturio Jaručio, tai greičiau istorinis XVIII-o amžiaus epas, netikėtais rakursais nagrinėjantis komplikuotas daugiatautės Lenkijos problemas.
„Į beveik 900 puslapių „Jokūbo knygas…“ sudėta septynios knygos, turinčios savo pavadinimus, daugybę personažų ir sudėtingas siužetines linijas, – pastebėjo V. Jarutis. – Veiksmas prasideda 1752 metais, kai viena šalia kitos Lenkijoje egzistavo trys religijos – krikščionybė, judaizmas ir islamas.“
Renginyje dalyvavusi Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos renginių ciklo „Vertėjų autografai“ kuratorė, Vyriausybės kultūros ir meno premijos, šv. Jeronimo premijos laureatė Irena Aleksaitė V. Jaručio vertimą pavadino titanišku darbu. Autorė O. Tokarczuk knygą rašė septynerius metus. Lenkijoje stažuotėje buvusį V. Jarutį knyga sužavėjo, tad net neturėdamas sutarčių su leidyklomis pradėjo ją versti į lietuvių kalbą, tačiau darbas kuriam laikui nutrūko. Kai 2018-aisiais metais autorė tapo Nobelio premijos laureate, knyga susidomėjo ir Lietuvos leidyklos. Vertėjui irgi prireikė septynerių metų knygai išversti.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Jonas JUNEVIČIUS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama