Praradimai iš partizanų dukros neatėmė tikėjimo žmonėmis

Partizanų Julijonos ir Juozapo Lukauskų dukra Julijona LIUTIKIENĖ, kurios brolis Juozapas žuvo kartu su tėvais 1948 metų spalio 3 dieną, dažnai aplanko Gargždų parke paminklą partizanams, tačiau kur dūla jos brangiausių žmonių kaulai, nežino. „Ne apie mane rašykite, o apie mano tėvelių gyvenimą, ką jie iškentė“, – švelniai šypsodamasi paprašė senolė, kai vieną pavakarę pravėriau jos namų duris. 94-erių žilagalvė papasakojo jaudinančią savo šeimos istoriją.
Šis šviesios asmenybės, nuolatinės „Bangos“ skaitytojos pasakojimas yra vertas Gargždų krašto muziejaus archyvo.
Įsikūrė Jurjonuose
„Mama buvo kilusi iš dabartinio Plungės rajono, Didžiųjų Mostaičių, o tėvelis – iš Klaipėdos rajono Jurjonų kaimo. Tėčio tėtis, mano senelis Antanas, buvo miškininkas, sakydavo, kad todėl gavęs sodybą, kurioje tėtis ir gimė. Mama buvo iš devynių vaikų šeimos: augo šešios seserys ir trys broliai. Tėčio šeima irgi buvo gausi. Mano tėvai susilaukė aštuonių vaikų – šešių sūnų ir dviejų dukrų“, – neskubėdama pradėjo pasakojimą Julijona. Jos tėvų pažinties pradžia – Kulių bažnyčioje, o paskui buvusios piršlybos. Mama Julijonai sakiusi, kad jai pirmiausia piršo ne Juozapą, o jo tėvą, nes šis buvo našlys. Tačiau likimas dviem jauniems žmonėms susiklostė palankiai: 20 metų Juozapas Lukauskas vedė 5 metais vyresnę Julijoną Viršilaitę. Ši gavo didelį kraitį – arklį, brikelę, kelis šimtus litų, nes tėvai buvo rūpestingi, turtingi ūkininkai. Apsigyveno jie Jurjonuose, gimtojoje Juozapo sodyboje, o tėvui nupirko kelis hektarus žemės Pažvelsio kaime, kur jis ir išsikraustė.
„Vienas po kito gimė Benediktas, Juozukas, o tuo metu tėvelį pašaukė į kariuomenę. Išjojo į Kulius, bet vėliau pasakojo, kad ištraukė lyg laisvą bilietą ir grįžo namo. Prisimenu, tėvelis statė naują trobą, pastatė ant kiemo, bet atvažiavo žmogus ir nupirko. Tada ruošė rąstus kitai trobai“, – mintimis į gimtąją sodybą nusikėlė 94-erių J. Liutikienė.
Iš namų – į Mikus
Julijonos tėvai turėjo 14 hektarų žemės, pasodino sodą, tačiau šeimai gausėjant Juozapas Lukauskas prie Judrėnų, Mikų kaime, išsinuomojo seną dvarą. „Tėvelis norėjo, kad mums visiems ten būtų darbo ir nereikėtų eiti pas svetimus tarnauti. O į mūsų sodybą Jurjonų kaime parsikraustė mamos sesuo Staponienė su šeima“, – prisiminė Julijona. Mikuose, jei gerai senolė sako atsimenanti, buvusi tokia babytė Mikužienė. Tėvai ja rūpinosi, o vaikų ši prašydavo, kad parneštų vaistų, kai eidavo į Judrėnų mokyklą. Lukauskų šeima Mikuose prasigyveno, turėjo 6 arklius, dirbo 60 hektarų žemės. Pagal sutartį po 10 metų tą ūkį Julijonos tėvai būtų galėję išsipirkti. Tačiau žmonių gyvenimus griovė viena po kitos rusų ir vokiečių okupacijos. Kai vokiečiai Juozapą išvežė darbams į Vokietiją, atsakingas už ūkį liko sūnus Benediktas. „Tada antrą kartą parėjo rusai, atėmė arklius, kitus gyvulius, grūdus. Brolis vieną labai gražų juodą arklį pakavojo šiene: buvo išpešęs skylę, kad arklys tilptų, bet neilgai jį išslapstė. Dar pasivijęs bejojantį rusą bandė prašyti, kad arklį paliktų, bet pagrasinus nušauti, gavo grįžti namo be jo“, – apie užgriuvusius vargus ir baimes pasakojo Julijona. Benediktas namuose Mikuose buvo išsikasęs ir sau slėptuvę, o apie ją pasakęs broliui Juozapui, kad, jei kada negrįžtų, mama žinotų, kur ieškoti. Juozapas, pašauktas į rusų kariuomenę, traukiniu su kitais jaunuoliais buvo išvežtas į Šiaulius. Kaip vėliau namiškiams pasakojo, valgyti niekas nedavė, todėl vaikinai pradėjo reikalauti, tada juos saugoję kareiviai pasakė, kad eitų, kur nori. Mama laukė sūnaus laiško net nenujausdama, kad netrukus vėl pamatys jį namuose. Kiek truko jo kelionė naktimis namo, dienomis slapstantis šieno kupetose, Julijona neprisimena, bet svarbiausia jis grįžo.

Skausmai ir džiaugsmai
Vienus šeimos nerimus ir skausmus keitė kiti. „Kai mirė brolis Kaziukas, tėvelis tebebuvo Vokietijoje. Kai vežėme broliuką laidoti, atsimenu, kaip mama ant kelių laikė jo karstelį“, – atsiduso Julijona.
Šeima iš Mikų grįžo į tėviškę Jurjonuose. Ten gyvenusi Julijonos mamos sesuo su šeima buvo išsikrausčiusi. Julijona prisimena, kad kasė bulves, kai brolis Zenonas atjojo pasakyti, jog iš Sibiro lagerio grįžo tėtis. Verkė iš džiaugsmo, kol pamatė, kad iš tėvelio likę vieni kauleliai ir oda. Julijona vis svarsto, gal tėvelis, paleistas po darbų Vokietijoje, jei nebūtų norėjęs grįžti namo pas šeimą, nebūtų atsidūręs Sibiro lageryje, iš kurio grįžo vilkėdamas kalinio uniformą. „Nevalgomo, vaikai, nieko nėra“, – kartodavo jis vaikams pasakodamas, kaip kaliniai ieškodavo maisto atliekų, o traukinyje eidami keliais laižydavo varžtus – širdis, sakė, atsigaudavo. Kad išgyvens, supratęs tada, kai Sibire, prie Irkutsko, tremtiniai ir kaliniai galėdavo pasirinkti mėlynių.
Ir štai Lukauskų šeima vėl buvo kartu, bet kaip neilgai teko jiems tuo pasidžiaugti. „Gyvenome miškų apsupti. Visą laiką lankėsi partizanai. Atsimenu, kaip viena mergina mezgė kūdikiui drabužėlius… Reikėjo partizanams autų, pavalgyti, atsiprausti, žaizdas perrišti, likdavo ir nakvoti. Tėtis buvo net savotišką dušą padaręs. Artimiausi kaimynai buvo už Žvelsos. Visur partizanai lankėsi. Ir rusai visur eidavo, brolį, kaimynus Edvardą, Pranciškų ir Stanislovą Petrikus paimdavo tardyti. Pareidavo apdaužyti“, – slogiais prisiminimais dalijosi Julijona.
Žinią, kad šeimai gresia tremtis, raitas pranešė vėžaitiškis Normantas. Net nuo arklio nenušokęs jis perspėjo, kad slėptųsi. Julijonos tėtis pasakęs, kad antrą kartą į Sibirą jo neišveš, nes vaikai ten mirtų, tad vaikus išsiuntė iš namų: Juliją – į Rudgalvius pas kūmą Kaušienę, sūnus Pranuką, Zenoną, Antanuką, Stanislovą, dukrą Genikę – pas kitus giminaičius. Tėvai dar spėjo išsikulti vasarojus… Julijonos tėvelis su sūnumi Juozu pasitraukė į mišką pas partizanus, o mama prisiglaudė pas brolį Stanislovą Rietave. Prieš tai ji pasirūpino, kad vaikams būtų suteiktas Sutvirtinimo sakramentas. „Mama tą dieną grįžusi iš Veiviržėnų bažnyčios atvažiavo pas dėdę į Rudgalvius, kur aš buvau. Tada mačiau ją paskutinį kartą. Atsisveikindama ji pabučiavo mane į kaktą – tai buvo paskutinis mamos pabučiavimas. Dar įdavė rožančių“, – atsidūsėjo ašaras braukdama Julijona.
Apie žūtį – po mėnesio
„Kartą atėjo pas mane mažų dienų draugė Visockytė ir pasakė, kad per Kalėdas ateisiu pas juos. Tuo tarpu gyvenau pas Kaušius, mamos sesers šeimą. Jiems jau buvo pavojinga mane laikyti, pačių buvo daug vaikų. Jei būtų atradę svetimą žmogų, stribai būtų sušaudę. Kai atėjau pas Visockienę, pasilikau ten, o paskui ji mane įtaisė pas Balsevičius, tėvų kaimynus. Jie buvo labai geri žmonės, – apie dvejus metus trukusį slapstymąsi ir persekiojusias baimes pasakojo Julijona. – Jei atbėgdavo Vyšniauskių vaikai, pasakydavo, kad rusai į kaimą pareina, išsibėgdavau į mišką, krūmus, į Griušių pusę.“ Niekur nebuvo saugu, be to, Julijonai jau reikėjo paso, o vietoje neišsiimsi. Slapčiomis gavo eiti pas mamos brolį į Rietavą. Pasą gavo, bet likti pas gimines negalėjo. Iš Rietavo šlapia ir purvina parėjo pas mamos brolį Konstantiną Viršilą netoli tos vietos, kur 1948 m. sušaudė jos tėvus.
Pas partizanus Julijonos tėvas ir jos brolis Juozapas į Didžiųjų Mostaičių miškus išėjo 1948 metų rudenį, o mama jiems nešdavusi valgyti. Spalio 3 d. kartu su dar septyniais partizanais čekistų vykdytos operacijos metu jie buvo sušaudyti. Kas išdavė partizanus, Julijona sako žinanti.
Į dėdės K. Viršilo trobą po žudynių suvirtę rusai pareikalavo valgio, o vienam sakė reikėsią išnešti į lauką. Už jaujos tūnojęs išdavikas, ko gero, nenorėjo rodytis kaimynams. K. Viršilui liepė kinkyti arklius, įsimesti į vežimą šiaudų ir važiuoti parvežti kūnų, bet jis apsimetė sergąs. Tada teko važiuoti kaimynui Povilui Gliožiui. Tai, ką jis pamatė miške, nepamiršo visą gyvenimą. „Žuvusiųjų kūnų rusai neleido dailiai įkelti į vežimą, liepė meste mesti. Pakeliui kaimo keliukais reikėjo važiuoti pro Jurjonų mokyklą, kur vyko kolūkio susirinkimas, tada Ilginienė tarp kūnų atpažino mamos languotus drabužius…“ – atsiduso Julijona. Partizanų kūnus rusai Gargžduose numetė milicijos kieme ir pakvietė fotografą Mažeikį, kuris tapo dar vienu pokario žiaurumų liudytoju. Tačiau kur užkasti šių partizanų kūnai?

Bekraitė
Tėvų netekusios 17-metės Julijonos gyvenime užuovėja tapo giminės ir visiškai svetimi žmonės. „Dieve mano, kiek gerų žmonių yra“, – versdama senų nuotraukų albumų lapus ašarodama kartojo senolė. Visur, kur gyvenimas ją mėtė, ji sutiko tokių žmonių ir su visais gražiai sugyveno. Kai slapstėsi pas tėvų kaimynę Balsevičienę, kuri turėjo du vaikus Anicetą ir Albertą, ši buvo išaudusi Julytei audeklą. „Aniceta šokdavo motinai į akis: „Už ką Julelei, už ką Julelei?“ „Ko tu pyksti? Juk tau kitąmet išausiu, o Julelei niekas nebeišaus“, – atsakydavo motina dukrai.
Tai buvo tiesa. „Buvau plika kaip šaka – jokio kraičio, nieko neturėjau, tik siuvimo mašiną dėdės buvo nupirkę. Mokiausi siūti. Teta pakvietė į Kvietinius, kad pasiūčiau marškinių. Man ten bebūnant aplankyti atvažiavo brolis Zenonas su draugu, būsimu mano vyru Stanislovu“, – Julijonos veidą nušvietė jaunų, bene gražiausių dienų prisiminimas. Kvietiniuose susitikę du jauni žmonės greitai susituokė. Vestuvės buvo labai kuklios. Jas iškėlė uošviai, pas kuriuos ištekėjusi Julijona ir apsigyveno. Stanislovo mama neleido nei jam, nei marčiai stoti į kolūkį, kuris atrodė kaip spąstai, į kuriuos pakliuvus kažin ar išsivaduos, tad Julijonos vyras nutarė plaukti į jūrą, o jos brolis Zenonas – irgi. Lyg ką nujausdama, Julijona norėjo, kad vyras susirastų kitą darbą. Deja…
„Šiąnakt beveik nesumerkiau akių, – prisipažino Julijona, kai pirmą kartą ją aplankiau spalio 24 dienos popietę. – Mano vyras žuvo 1958 metų spalio 23 dieną.“ Apie nelaimę Klaipėdos uoste Julijonai anuomet pranešė brolis Zenonas. Iš jūros grįžusio laivo į Klaipėdos uostą neįleido dėl audros. Kai jau buvo galima įplaukti, keliamas inkaras kažkur užsikabino. Tada trys jūreiviai (vienas iš jų – Julijonos vyras) susėdo į valtelę ir turėjo nuplaukti iki inkaro, tačiau tuo metu dirbę aparatai apvertė valtelę. Visi trys vyrai nuskendo. „Kretingiškį Žilių rado po dviejų savaičių, brigadininką rusą (pavardės nepamenu) – kitą pavasarį. Mano vyrą rado vandens paviršiuje“, – apie nelaimę graudindamasi pasakojo Julijona. Vyro draugai besilaukiančiai našlei perdavė 600 rublių, kurie jai buvo labai dideli pinigai. Gruodžio 6 dieną gimė sūnus, kurio Julijonos vyras liko nepamatęs.
Nepraranda vilties
Ne kartą Julijonai teko patirti ir žmonių gerumą, ir, deja, žiaurumą. Nors jau apsigyvenusi Gargžduose būdavo pavadinama „banditka“, už tai nė vieno neteisia, o stengiasi suprasti, kas žmones vertė taip elgtis. „Toks laikas buvo, taip jiems atrodė“, – atlaidžiai šypsodamasi bandė pateisinti tuos, kuriems anuomet pritrūko užuojautos ir žmogiškumo. Silpno kūno, bet nepalaužiama ji išliko ir tada, kai jai, dirbančiai Gargžduose darželyje, buvo „pasiūlyta“ stoti į komunistų partiją. „Ne, ne, jau tokios klaidos nepadarysiu“, – tvirtai pasakė direktorės kabinete bandžiusiems įkalbėti nepažįstamiesiems.
Įvairius darbus per gyvenimą dirbusi J. Liutikienė Gargžduose, namelyje, kurį pasistatė, gyvena daugiau kaip 60 metų. Kasdien šalia sūnus Stanislovas ir sūnėnas Jurdanas su žmona Ilona, aplanko jų vaikai Titas ir Dominykas. Neseniai senolė visus nustebino pareiškusi, kad nori išmokti groti gitara. Gitarą ji jau turi ir retkarčiais paima į rankas, o seseriai Genovaitei 90-ojo gimtadienio proga ruošia staigmeną. „Dieve mano, kaip dabar gerai gyvenu. Ar mama turėjo bent vieną tokią dieną? Nieko nereikia bijoti, kad tik karo nebūtų“, – sakė Julijona, skaitanti „Bangą“, „Tremtinį“, sekanti Lietuvos ir pasaulio įvykius.
Nors Julijona sunkiai vaikšto, tačiau šiemet birželio 14-osios rytą 6 valandą parke prie kryžiaus Tautos skausmui atminti su sūnėnu Jurdanu pagerbė tremtinių atminimą. Dar norėtų aplankyti Rainių kančios koplyčią, šalia kurios miškelyje 1941 metų naktį iš birželio 24 d. į 25 d. buvo nukankinti 76 politiniai kaliniai. Ji tesi sau duotą pažadą, kol jėgos leis, aplankyti Gargždų parke paminklą partizanams, nes kur užkasti tėvų ir brolio kūnai, iki šiol neaišku.
Sužinojusi, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro Paieškų ir identifikavimo skyrius kviečia laisvės kovų dalyvių artimuosius duoti mėginius galimiems DNR tyrimams ir pasidalinti žiniomis apie dar netyrinėtas arba nežinomas pokario aukų užkasimo vietas, Julijona artimiesiems išsakė tokį norą ir visai neseniai jos ir sesers DNR mėginys buvo paimtas.
Labiausiai partizanų dukra norėtų, kad tėvų ir brolio palaikai kada nors būtų surasti ir pagarbiai palaidoti amžinojo poilsio vietoje.
Laima ŠVEISTRYTĖ
Autorės nuotr.

Siekiant kruopščiai ir išsamiai analizuoti pokario pasipriešinimo kovose žuvusių Lietuvos gyventojų DNR mėginius, kuriuos renka ir neribotą laiką ketina saugoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras, jo Paieškų ir identifikavimo skyriaus ekspertai ketina bendradarbiauti su Jungtinių Amerikos Valstijų Federaliniu tyrimų biuru. Nerastų pokario aukų skaičius Lietuvoje gali siekti 20 tūkstančių.

1948 m. spalio 3 d. Plungės apskr. Kulių vls. Didžiųjų Mostaičių kaime MGB kariuomenės kareiviai, padedami agento, apsupo Kardo rinktinės partizanų stovyklavietę. Per susišaudymą žuvo 10 partizanų: iš jų 2 – Endriejavo (Kaributo) kuopos: Rūta Liliškytė (Leleškytė)-Aušra (kuopos sekretorė) ir Edvardas Melešius (Melišis)-Kęstutis, Gediminas (kuopos ir 2-ojo rajono vadas), 5 – Kulių (Daugvaišo) kuopos: Janina Juzikaitė-Šviesa, Edvardas Petrikas-Krivaitis (kuopos vadas), Pranas Petrikas-Girdvainis, Kostas Šimkus-Daktaras ir Viršila-Jupiteris; Gargždų (Vygimanto) kuopos: Juozapas Lukauskis-Rambynas, jo sūnus Juozapas Lukauskis-Jūra ir Julijona Viršilaitė-Lukauskienė. Toje vietoje 2011 m. pastatytas paminklas žuvusiems partizanams.
Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos nutarimu eilinis Juozapas Lukauskis (g. 1903 m.), Julijona Lukauskienė (g. 1898 m.) ir jų sūnus Juozapas (g. 1926 m.) po mirties pripažinti kariais savanoriais.

Autorius: Daiva Kazragienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama