Brangių keltų bilietų kaina – „iš lempos“
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
„Atvira Klaipėda“, remdamasi Vykdomojo komiteto dokumentais, dabar saugomais Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, dar viename ciklo „Savaitgaliai su senąją Klaipėda“ rašinyje pasakoja apie 1952-ųjų uostamiesčio transporto aktualijas.
Dangėje – pavojus keleiviniams laivams
1952-ųjų viduryje Vykdomasis komitetas konstatavo, kad Upių uostas, kurio viršininku buvo draugas Ivanovas, tuo metu buvo visiškai nepasiruošęs „masiniam miesto dirbančiųjų perkėlimui į poilsio vietas nerijoje“ – išeiginėms dienoms tam reikalui skirtų laivų, anot miesto valdžios, neužteko.
Taip pat buvo konstatuota, kad krantinių aikštelės tiek miesto, tiek ir nerijos pusėje buvo pernelyg lėtai bei nepatenkinamai apželdinamos ir tvarkomos, jose trūko suoliukų ir kitų patogumų „kultūringam dirbančiųjų aptarnavimui“.
Kartu Vykdomasi komitetas pripažino, jog jo 1951-ųjų birželį priimto sprendimo, kuriuo buvo uždraustas laivų stovėjimas Dangėje padarant išimtį tik keleiviniams, niekas nepaisė, kaip ir plaukiojimo taisyklių, tad dėl to kildavo pavojus keleivinių laivų judėjimui.
Galiausiai miesto valdžia pasipiktino ir tuo, kad bilietai už persikėlimą per marias buvo brangūs ir „nepagrįsti jokiais upių uosto skaičiavimais“. Tačiau kokios konkrečiai buvo toks kainos, Vykdomasis komitetas savo sprendime taip ir nenurodė.
Reaguodamas į visą tai Vykdomasis komitetas nurodė draugui Ivanovui per devynias sutvarkyti krantinių prieigas, pastatyti „užtektiną kiekį“ suoliukų, pastatyti naują kasą su trimis darbo vietomis, kad gyventojai būtų greitai aptarnaujami. Iki birželio 1-osios jam buvo nurodyta suremontuoti 150 metrų ilgio krantinę nerijos pusėje ir jos įrengti visą būtiną infrastruktūrą.
Taip pat draugas Ivanovas gavo įpareigojimą „iškelti klausimą“ Nemuno upių laivininkystei, kad į Klaipėdą būtų nukreipta daugiau laivų ir būtų galima išvengti keleivių spūsčių bei „normaliai aptarnauti miesto gyventojus“.
Galiausiai jam buvo nurodyta per devynias dienas sumažinti bilietų kainas – iki rublio už persikėlimą į abu puses suaugusiajam ir iki 50 kapeikų vaikams.
Kad būtų išvengta avarijų Vykdomasis komitetas nurodė karinių jūrų pajėgų viršininkui, I rango kapitonui draugui Kriučkovui ir Jūreivystės mokyklos viršininkui draugui Mituričiui išplukdyti jiems priklausius laivus iš Danės, trukdžiusius „normaliam keleivinių laivų plaukiojimui“. Upių uosto viršininkui buvo nurodyta iki birželio 1-osios Dangėje įrengti bonas ir taip užtverti kelią laivybai galintiems trukdyti laivams.
Vykdomasis komitetas davė nurodymą ir Žuvies kooperatyvui, kad jis per devynias dienas prieplaukose įrengtų kioskelį, kuriame būtų prekiaujama nealkoholiniais gėrimais ir ledais, o Sąjunginei spaudos platinimo įmonei buvo nurodyta per tą patį laikotarpį pastatyti ten laikraščių ir žurnalų pardavimo kioską. Sveikatos skyriaus vedėjui draugui Patlatovui buvo duotas nurodymas nuo gegužės 25-osios užtikrinti, kad išeiginėmis dienomis Smiltynės, Melnragės ir Girulių pliažuose medicinos personalas, galintis suteikti pagalbą nutikus nelaimingiems atsitikimams.
Vandens milicijos viršininkui buvo nurodyta sustiprinti savo pajėgas ir užtikrinti tvarką perkėlose savaitgaliais, o Miesto valdymo kontora buvo įpareigota iki birželio 1-osios nerijoje, Danėje, Melnragėje ir Giruliuose įkurdinti gelbėtojams skirtas valtis, sukomplektuoti reikiamą personalą ir užtikrinti jiems reikalingą įrangą.
Naujų tiltų vajus
1952-ųjų spalio pradžioje Vykdomasis komitetas, motyvuodamas tuo, kad atidarytas naujas Dangės krantus sujungęs tiltas, nusprendė įteisinti naują „magistralinį judėjimo maršrutą Uosto ir sukilėlių gatvėmis“.
Kartu miesto valdžia patvirtino jai milicijos pateiktą naujų kelio ženklų išdėstymo schemą.
Istorikas Vasilijus Safronovas knygoje „Klaipėdos urbanistinė raida 1945-1990“ rašo, kad pakeliamojo tilto statyba susprogdinto Karlo tilto vietoje miesto valdžia buvo pradėjusi rūpintis jau 1946-aisiais, tačiau Vyriausybė tuo metu teikė prioritetą tiltų statybai Kaune ir Sovetske.
Kad ant senųjų susprogdinto Karlo tilto atramų ties Uosto gatve turi atsirasti laikinasis tiltas Vykdomasis komitetas buvo nusprendęs 1951-ųjų vasario pabaigoje. Finansuoti tokias statybas turėjo Baltijos laivų statykla.
Medinis tiltas tarnavo iki 1968-ųjų, kai buvo pradėtos naujo metalinio tilto statybos, trukusios net iki 1974 m.
1952-ųjų spalio pradžioje Vykdomasis komitetas, reaguodamas į tai, kad dėl naujo Biržos tilto statybų buvo uždraustas eismas per senąjį, jau avarinės būklės, pastatytą 1945-aisiais, nusprendė statyti laikiną pėsčiųjų tiltą nei patvirtino jo techninį projektą ir 25 981 rublio statybų sąmatą. Kartu miesto valdžia paprašė apskrities Vykdomojo komiteto, kad šis skirtų tiek pinigų ir dar kreiptųsi į LTSR Ministrų tarybą, jog ši išskirtų tokiai statybai reikalingas medžiagas.
Sprendime buvo nurodoma, jog naujojo Biržos tilto, kurio ašis 1951-ųjų birželį Vykdomojo komiteto priimtu sprendimu pakreipta į dešinę, kaip jau buvo suplanuota detaliajame miesto plane, baigsis 1953-iųjų gruodį. Tačiau iš tiesų šios statybos baigėsi tik 1956 metais.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
