Telšių parapinė bažnyčia

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose. Anksčiau paskelbėme straipsnius apie Varnių ir Luokės bažnyčias minėtu laikotarpiu. Dabar atėjo laikas Telšių parapinei bažnyčiai.

Alvydas Ivoncius

(Pabaiga. Pradžia Nr. 83, 84, 85, 86, 87, 88, 89)

Kapinės, špitolės ir varpinė
1677 metų vizitacijos akte rašoma, kad kapinėse – senas varpinės bokštas, atnaujintas Telšių gyventojų lėšomis, jame kabo vienas didysis ir du mažesni varpai; ant bažnyčios bokšto – mažas varpelis skambinimui. Dėl varpų remonto dabartinis klebonas iš savo lėšų išleido 18 florinų. Kapinės dar nėra visai aptvertos.
Kapinių pusėje, einant iš miesto link bažnyčios, dešinėje pusėje, bažnytinėje valdoje ponas Steponas Kęstavičius vietoje špitolės pastatė šildomą pastatą su nedideliu kiemeliu. Kitoje pusėje, priešais, parapijietis, vardu Služa, pastatė kitą šildomą pastatą, kuris dabar tarnauja kaip špitolė, joje gyvena 6 vargšai abiejų lyčių.
Sklypas, pagal fundaciją paskirtas ligoninei, yra užvaldytas Telšių valdytojo Denhofo, eretiko, ir jau ilgą laiką dėl jo vyksta ginčas su Telšių parapijos kunigais.
Mažosios bažnytėlės šventorius tuo pačiu yra ir kapinės. XVIII amžiaus Telšių bažnyčios mirties metrikų knygoje galima aptikti įrašų, kad velionys buvo laidojami ir pačioje bažnyčioje. Už tai reikėjo susimokėti arba anksčiau suteikti kokių nors turtų parapijos bažnyčiai. Imti pinigus už vietą kapinėse – šventoriuje – buvo draudžiama, nors kartais kunigai to nepaisydavo.
Vieta kapinėse atspindėjo ir socialinius visuomenės santykius bei sluoksnius. Arčiausiai bažnyčios buvo laidojami turtingesni bajorai, toliau – mažiau pasiturintys. Kitų sluoksnių mirusiesiems vietos tekdavo toliau nuo bažnyčios, o vargšams – kuo arčiau tvoros.
Mažosios bažnytėlės šventorius kapinėmis buvęs liovėsi XVIII amžiaus pabaigoje. Nuo 1795 metų jau laidojama ir dabartinėse kapinėse Gėlių gatvėje. Kiek ilgai dar buvo laidojama Mažosios bažnytėlės šventoriuje, neaišku.
1649 metų vizitacijos akte rašoma, kad reikia suremontuoti kapinių tvorą ir osuarijų („kaulinyčią“ – pastatėlį ar rūsį laidojant iškastiems kaulams laikyti). Vizitacijos akte užsimenama, kad laidota ir bažnyčios viduje.
Mažosios bažnytėlės šventorius buvo ne vienintelės Telšių katalikiškos kapinės. Bažnyčios mirties metrikų knygose apstu įrašų, kad iki XVIII amžiaus pabaigos mirusieji laidoti ir Bernardinų bažnyčios šventoriuje.
Mirties metrikų įrašuose rašoma, kad velionys palaidoti „Telšių bažnyčios kapinėse (šventoriuje)“, „Telšių bažnyčios parapijos kapinėse“, „Bernardinų bažnyčios kapinėse (šventoriuje). 1795 metais atsirado įrašai „Palaidotas (palaidota) Telšių kapinėse“. Lotyniškas žodis „coemeterium“ reiškė ir šventorių, ir kapines. Įrašai, kad velionys palaidoti Telšių bažnyčios kapinėse anaiptol nereiškia, kad jie palaidoti šventoriuje. Anuo metu žmonės mirusiuosius laidojo ir savo kapinėse. Taigi įrašas, kad mirusysis palaidotas Telšių bažnyčios kapinėse gali reikšti, kad palaidotas parapijoje esančiose kapinėse. Vėliau, nuo 1798 metų, jau konkrečiai įrašoma, kad laidojama kaimų kapinėse, pavartojant ir kitą terminą – „in poliandro“. Šis terminas išskirtinai buvo taikomas vien kaimų kapinaitėms. Filijinių bažnyčių kapinės (šventoriai) taipogi buvo įvardijami terminu „coemeterium“. Nuo 1798 metų bažnyčios mirties metrikų knygoje atsiranda įrašai „sepultus in coemeterium publico“ – palaidotas viešose kapinėse. Tačiau lygiagrečiai dar rašoma, kad laidojama bažnyčios šventoriaus kapinėse arba įrašoma – „in coemeterium parochiali“ – parapijos kapinėse.

Archeologiniai šventoriaus tyrinėjimai
Bažnyčios šventoriuje ne kartą atlikti archeologiniai tyrinėjimai. Birutė Lisauskaitė straipsnyje „Telšių Švč. Marijos ėmimo į dangų bažnyčios šventorius“ (Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2011 metais) apžvelgė fragmentiškus tais metais atliktus tyrinėjimus.
2011 metais archeologai užfiksavo 45 įvairiai išlikusius griautinius kapus. Rasti palaidojimai buvę mažiau nei metro gylyje nuo dabartinio kalvos paviršiaus. Straipsnyje archeologė rašė: „60-90 cm gylyje buvę, spėjama, seniausi XVI-XVII amžių vidurio kapai. Jie visiškai sunaikinti arba apardyti. Permaišytuose paviršiniuose sluoksniuose tyrimų metu buvo rasta ne tik daug sulaužytų žmonių griaučių kaulų, bet ir XVI-XVII a. laikotarpio radinių – vario lydinio grandinėlės fragmentas, alavinės kilpelės, signetiniai žiedai. Šiam laikotarpiui gali būti priskirti ir apardyti kapai, kaip, pvz., kapas 12, kuriame rastos alavinės kilpelės su vario lydinio skardos tūtelėmis, kapas 23 su vario lydinio kilpelėmis, apardytas kapas 24 su marškiniams susegti skirta vario lydinio segute ir kapas 34 su 5 alavinėmis kilpelėmis drabužių surišimui skirtai virvelei įverti. Tačiau šiame horizonte arba iki 1,75 m gylio buvo rasti ir vėlesni XVII a. II pusės-XVIII a. geriau išlikę kapai. Įkapėse vyravo ovalo formos vario lydinio medalikėliai su lotyniškais įrašais arba vario lydinio kryželiai“.
Archeologai kapuose aptiko nemažai keramikos. Pasak Birutės Lisauskaitės, „1653 metais Katalikų bažnyčios revizoriai nustatė, kad visi parapijiečiai kiekvieną sekmadienį turi dalyvauti šv. Mišiose ir išklausyti pamokslą. Nelankančius bažnyčios buvo liepta bausti piniginėmis baudomis. Be to, dvaras ir klebonas turėjo bausti būrimu užsiimančius žmones ir tuos, kurie atlikdavo, anot jų, pagoniškas apeigas kapinėse, t. y. ten puotavo ir tai vadino šermenimis už mirusiųjų vėles. Tyrimų metu kapinyno teritorijoje rasta nemažai buitinės keramikos fragmentų – dubenų, ąsočių ar lėkščių tik patvirtina faktą, kad tokios paskirties indai į kapines buvo atsinešti ne gėlėms laistyti, o šermenų maistui“.
B.Lisauskaitė siūlė šventoriui suteikti kultūros paveldo objekto statusą. Vėliau detaliuoju planu toks statusas buvo suteiktas, tačiau prieš kelerius metus dėl galimybės statyti parapijos namus šventorius paverstas visuomeninės paskirties teritorija.
Šventoriaus kapinės ne kartą buvo pažeidžiamos įvairių statybų, remontų, net rausiant duobes statybinėms atliekoms supilti. Statant kryžių rezistencijos aukoms atminti, iškasti palaikai buvo brutaliai sumesti į išraustą dviejų metrų skersmens duobę. Naujausias kapinių sudarkymas – parapijos namų statyba. Ta proga 2023 metais buvo atlikti archeologiniai tyrinėjimai, kurie patvirtino – naujas pastatas statomas ant kapų. Archeologai aptiko medalikėlių, XVII amžiaus monetų. Kai kurie kapai liudijo žmones ištikusias tragedijas. Nors paprastai buvo laidojama po vieną, visgi aptikti ir tokie kapai, kuriuose palaidoti keli mirusieji. Viename kape jų buvo palaidota net penki. Kitame kape – du suaugusieji ir ant jų paguldyti du vaikai. Dar dviejuose kapuose šalia suaugusiųjų moterų (18-20 metų ir vyresnės nei 50 metų) palaikų tarp jų kojų ar šalia aptikti kūdikių skeletai. Vienas suaugusiojo skeletas buvo su sifiliui būdingais požymiais. Iš viso 2023 metais parapijos namų statybos vietoje archeologai ištyrė 31 kapą. Šiuos tyrinėjimus aprašė Marius Petkus ir Darius Balsius straipsnyje „Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčios teritorija“, paskelbtame knygoje „Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje 2023 metais“.

Bažnyčios metrikų knygos
Visose bažnyčiose buvo rašomos krikšto, santuokos, mirties metrikų knygos. Kaip rodo Tarkvinijaus Pekulo 1579 metais atlikta Žemaitijos bažnyčių vizitacija, šią pareigą kunigai buvo labai apleidę. Padėtis pagerėjo XVII amžiuje. Deja, suirutės, karai, gaisrai ir kunigų nerūpestingumas pražudė daugelį XVII-XVIII amžių metrikų knygų. Jos išliko retoje bažnyčioje, o iš XVII amžiaus – visai nedaug.
Išliko dvi Telšių parapinės bažnyčios XVII amžiaus metrikų knygos: Telšių RKB gimimo metrikų knyga, 1673-1695; Telšių RKB santuokos ir mirties metrikų knyga, 1672-1743.
Visi įrašai jose – lotynų kalba. Nuo XVIII amžiaus išliko dauguma Telšių parapinės bažnyčios krikšto, mirties, santuokos metrikų knygų, kas yra retas atvejis Lietuvoje. Lotyniškai metrikų knygos buvo rašomos iki 1828 metų, lenkiškai – nuo 1828 iki 1849 metų. Nuo 1849 iki 1918 metų rašytos rusiškai.
XVII-XVIII amžių ir XIX amžiaus iki 1828 metų lotyniškai rašyti metrikų įrašai lakoniški. Nurodoma krikštijimo data, pakrikštyto vaiko vardas, tėvas, motina mergautine pavardė, gyvenamoji vieta, krikšto tėvai.
XVII-XVIII amžiaus pirmosiose krikšto metrikų knygose būdinga pavardžių lietuviškos formos rašyba.
XVII amžiuje ne dažnai pasitaiko pavardės su slaviškomis priesagomis „-vič“ ar „-ski“ vyriškose pavardėse. Dažnai vyriškų pavardžių priesaga „aitis“, mergautinė moterų „-aitė“. Vėliau pavardžių su slaviškomis priesagomis ėmė gausėti, o XVIII amžiuje jos jau dominavo. Moterų mergautinėse pavardėse lietuvišką priesagą pakeitė slaviška „-ovna“, o ištekėjusių – „-ova“.
Mirties metrikų knygose įrašyti vėlionio vardas, pavardė, kur gyveno ir kur palaidotas. Retai kada nurodytas amžius. Santuokos metrikose įrašydavo tik besituokiančių vardus ir pavardes, liudininkų vardus ir pavardes.

Parapijos ribos
Tarp 1536 ir 1547 metų pastačius Telšių bažnyčią turėjo būti nustatytos ar susiklostyti jos parapijos ribos. Duomenų iš XVI amžiaus apie jas nėra. Apskritai kol kas nepavyko aptikti duomenų, kokios tiksliai buvo Telšių parapijos ribos XVI-XVIII amžiais.
XVI amžiaus pirmojoje pusėje jau veikė Varnių, Luokės, Alsėdžių bažnyčios. Kadangi XVI amžiuje Luokės parapijai priklausė Tryškiai, Papilė, Telšių parapija su ja rytuose ir ribojosi. Vakaruosė rėmėsi į pietinį Alsėdžių parapijos pakraštį su Lieplauke. Pietuose turėjo ribotis su Varnių parapija, kurios filijinė Žarėnų bažnyčia pastatyta vėliausiai XVI amžiaus antroje pusėje. Įsteigus Žarėnų parapiją, Telšių parapija nuo XVII amžiaus ribojosi su ja. Telšių parapijai priklausė XVI amžiaus antroje pusėje pastatytos Tirkšlių ir Nevarėnų bažnytėlės.
Tikriausiai XVII amžiuje buvo įsteigta Tirkšlių parapija ir nuo tada Telšių parapijos teritorija sumažėjo.
Kurie kaimai priklausė Telšių parapijai XVII amžiaus pabaigoje ir vėliau, nustatyta iš bažnyčios 1673-1695 metų krikšto metrikų knygos: Balėneliai, Berkinėnai, Birikai, Brazdeikiai, Buožėnai, Burniai, Česnaičiai, Dargvainiai, Daukintai, Degaičiai, Degeniai (prie Degaičių), Degeniai (Gadūnavas), Dimaičiai, Dirksteliai, Dumytrai, Džiuginėnai, Eidimtaičiai, Eigirdžiai, Galkantai, Gaudikaičiai, Gedvilai, Geruliai, Getautė, Gintalai, Gintaučiai, Gryblaukis, Jamontai, Jonaičiai, Judenkiai, Juodsodė, Judrėnai, Kalnėnai, Keižorai, Kęstaičiai, Kiršiai, Konteniai, Kontrimai, Kveiliai, Kulšiškiai, Kumpikai, Kungiai, Kunigiškiai, Kupriai, Kuzlaukis, Laukstėnai, Lauko Soda, Liaugaudai, Liboniškė, Liepkalnė, Mediniai, Micaičiai, Miliai, Mileikiai, Mitkaičiai, Morkiškiai, Muitaičiai, Nerimdaičiai, Nevarėnai, Niurkiai, Norvydai, Numgaudžiai, Pakauskiai, Patausalė, Petraičiai, Pievėnai, Piežai, Preikurai, Purpiai, Rainiai, Rimgailiai, Ryškėnai, Rubežaičiai, Ruišėnai, Rubuliai, Sakalai, Sarokai, Siraičiai, Skaudučiai, Skurvydiškė, Sodalė, Stirpeikiai, Stulpiniai, Sukiniai, Šašaičiai, Taučiai, Telšiai, Trimesėdis, Viešvėnai, Vigantiškė, Virmėnai, Užupė,
Gal ne visi šie kaimai, kurių dalis jau išnykę, priklausė Telšių parapijai arba vėliau pateko į Žarėnų ar kitas parapijas. Šiose metrikų knygose mažai įrašų iš Nevarėnų, matyt, todėl, kad ten bažnyčioje buvo taipogi rašomos tokios knygos.

Autorius: KŽ

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama