Dingę Svėdasai…
Anykštos redakcija
Turinį įkėlė
Tyrinėdamas gimtojo Svėdasų krašto praeitį dažnai susidurdavau su dingusiu pasauliu – ne tik išėjusiais į amžinybę žmonėmis, bet ir nuo žemės paviršiaus nušluotais pastatais. Daugybe pastatų, kurie buvo nugriauti ar nebeatpažįstamai pakeisti perstatant. Pribloškiantis jausmas ištiko patyrus, kad Svėdasų senamiestis visiškai išnyko. Teliko kelios nuotraukos ir daugiau nieko.
Norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į nuolat naikinamus kultūros paveldo paminklus, nupiešiau įspūdingesnius senuosius statinius ir išleidau ketvirtį šimto puodelių, papuoštų „mūrinių Svėdasų“ paveikslėliu. Svėdasiškiams, kraštiečiams ar net kolekcionieriams bus smagu turėti nors vieną iš dvidešimt penkių puodelių ir iš jo gerti kavą ar arbatą.
Dar nuo Radvilų laikų Svėdasų miestelyje būta mūrinių namų, juk seniausiu mūsų rajone mūru laikoma dar iš XVI – XVII amžiaus užsilikusi Svėdasų bažnyčios dalis – nūnai joje šoninė Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės koplyčia su zakristija. Grafų Marikonių laikais, bene XIX amžiaus pradžioje, keletas didžiulių mūrinių namų pastatyta aplinkui Turgaus aikštę. Dauguma jų, sumūryti iš plytų ir nutinkuoti, priminė dvaro rūmus, kaip kad „Baltuoju mūru“ vadinamas, o Trečioko namas buvo dviejų aukštų.
Pokariu siautėjantys komunistai vadovavosi marksistinės giesmės žodžiais „Pasaulį seną išardysim…“. Antrojo pasaulinio karo frontui traukiantis per Svėdasus, 1944 metų vasarą „Baltojo mūro“ stogas buvo gerokai suniokotas ir jo nebetaisė, nežinia kada buvo sunaikintas dar vienas už šio rūmo bei gyvulių turgaus aikštelės buvęs didžiulis mūrinis namas. Trijų pakopų gausiai ornamentuotas koplytstulpis sodelyje šalia Vaižganto paminklo ar tai pats nugriuvo, neva darytas iš nepatvaraus „pelkių ąžuolo“, ar kam pagelbėjus. Buvo gi pastatytas ne šiaip sau, bet 1928 metais minint Lietuvos nepriklausomybės dešimtmetį ir už svėdasiškių, gyvenusių Amerikoje, aukas. Nūnai ta intencija šiek tiek panašus paminklas 1989-aisiais atstatytas jau miestelio aikštėje. Tačiau ir ne toks, ir ne tas – visai kitokio silueto, kitokia koplytėlių forma ir kryžiaus saulute.
Trečioko mūras savo elegantiška didybe stūksojęs turgaus aikštės pakraštyje, jo pasieniu driekėsi judri pagrindinė kan. Juozo Tumo-Vaižganto vadinama gatvė. Nugriautas 1980 metais ir tuos griuvėsius dar gerai pamename. Matyt, kažkur tuo pačiu metu, buvo nuverstas dar vienas puikus pastatas – buvusi kooperatyvo „Viltis“ centrinė parduotuvė su antrame aukšte įrengta raštine bei butu tarnautojams.
Tuo pat metu smarkiai nyko ir buvo griaunami Svėdasų grafų Marikonių dvaro ant Beragio ežero kranto rūmai. Kam reikėjo, plėšė nuo stogo skardą (net paties kolūkio pirmininko nuvežti stogdengiai), kam reikėjo – išsilupo balkius. Dar anksčiau neliko parketų, durų, langų, ornamentuotų glazūruotų koklių krosnių – kadais puošnūs pastatai pavirto į apgailėtinus griuvėsius. Bene geriausiai išliko bokštas, tačiau naujam savininkui užkonservavus, jau bene penkis metus jis keliautojams bei istorijos mylėtojams nematomas, paslėptas už lentų ir apsauginės plėvės apvalkalo.
Taip jau nutiko, kad į stilingą paveikslėlį netilpo senosios pieninės rūmai, kuriuos nugriovė bene patys kooperatyvo „Laimė“ nariai, nes pasistatė naują mūrą, gamybai labiau pritaikytus namus, kurie, nors jau seniai nebenaudojami, sulaukė šių laikų. Smalsesniam galėtų kilti klausimas, kokiu tikslu visi šie istoriniai pastatai buvo nugriauti – juk ne tik remontas, bet ir sugriovimai kainuoja. Baltojo mūro vietoje pastatė apylinkės tarybos namus bei dviaukštę parduotuvę, sujungta su kavine-valgykla. Nugriovę buvusią „Vilties“ parduotuvę, atvėrė naujųjų kultūros namų duris. Bet juk duris galėjo įrengti ir kitoje pusėje: Trečioko namo vietoje – nūnai nejauki, ištrupėjusiu asfaltu automobilių stovėjimo aikštelė. Štai ir visa nauda, tiksliau – baisi žala.
O juk kultūringesniems žmonėms valdant tie patys XIX amžiaus, o gal ir senesni mūrai, galėjo būti restauruoti, į juos būtų sutilpę ir visos parduotuvės, kavinė, valdžios įstaigos, buvusi vieta ir šiandien pageidautina parapijos arbatinei ir taip reikalingam Svėdasų miestelio muziejui. Nūnai būtų vienas įspūdingiausių Lietuvos senamiesčių, nes juk ir Gediminas Kulikauskas savo 2023 metais išleistoje knygoje „Elektros boikotas“ tipiško Lietuvos miestelių turgaus iliustracijai pasirinko išskirtinių mūrų apsuptą Svėdasų turgavietę. Naujojo gyvenimo statytojų neatpažįstamai suniokoti Svėdasai ko gero yra labiausiai urbanistiškai nukentėjęs miestelis Aukštaitijoje.
Autorius: Raimondas GUOBIS
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
