Policininkas vienu šūviu nušovė du žmones
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Prieš šimtą metų tuometinę Klaipėdą sukrėtė tragedija, nusinešusi dviejų žmonių gyvybes.
Apie ją ir apie kitus to meto įvykius – dar viename „Atviros Klaipėdos“ rašinyje, parengtame pagal Lietuvos centriniame valstybės archyve dabar saugomus dokumentus ir kitus šaltinius.
Tobulas vokiečių veikimas
1925-ųjų balandžio 18 d. Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys savo dienoraštyje išdėstė, jog Berlyne ir Karaliaučiuje yra įsteigti „vadovavimo centrai vokiškumo sustiprinimui Pabaltės valstybėse“.
„Tie centrai yra betarpiai vedami Berlyne Karo Ministerijos, o Karaliaučiuje Wehrkreiskommando (karo apygardos vadovybė). Tikslas tų centrų viršiau nurodytuose srityse palaikyti: vokišką spaudą lėšomis ir jėgomis; organizuoti visus vokiečius po priedanga įvairių draugijų bei sąjungų; teikti vietas vokiečiams iš Vokietijos, remiantis reikalingumu įvairių specialistų, be kurių negalima apsieiti. Tiems tikslams duodamos didelės valdžios lėšos. Taip, pav., „Memellandische Rundschau“ Šilutėje gauna pašalpą tiesiog iš „Wehrkreiskommando Nachrichtendienst“ (Žvalgybos skyrius) per Generalinio štabo kapitoną Baabst arba Paapst. Ten spausdinami specialūs blankai slaptam vokiečių suskaitymui visose 3-se valstybėse. Į Lietuvą jie dar neišsiuntinėti. Organizuotė jų labai tobula. Taip, tarp vadų vokiškojo judėjimo Lietuvoje vyr. leit. Šamje (žvalgybos karininkas darbuojasi prie „Litauische Rundschau“), tūlo Rummelio ir prisiekusiojo advokato Baumgertel reguliariai kas savaite palaikomi ryšiai su Karaliaučių per Eitkūnus kurjeriu. Tuo kurjeriu tarp Eitkūnų ir Karaliaučiaus yra Lasmannas – vokiečių polit. pol. agentas. Išimtinuose atsitikimuose, skubių raštų persiuntimas, sulig valdžios parėdymu, yra pavedamas Grenzkommisarui. Taip pat yra asignuotos lėšos įtaisyti radio stotį prie „Litauische Rundschau“. Tas turi būti padaryta taip. Po to, kai mūsų telegrafo valdininkais apžiūrėta įrengtoji jau priėmimo stotis, inžinieris Gildenpfening turi užduotį įrengti ir siuntimo radio stotį“, – dėstė gubernatorius.
„Apgailėtinas įvykis“
Balandžio 21-ąją J. Polovinskas-Budrys aprašė ir dviejų gyvybių pareikalavusią tragediją, kurią jis pavadino „apgailėtinu įvykiu“.
„Nakty į 18 d. š/balandžio valst. pasienio policija gavo pranešimą, kad iš Karklininkų kaimo Klaipėdon vyksta keleivinis automobilis su kontrabandiniu spiritu. Sulig pranešimu, kaimo gyventojai klausė šoferio ar jis nebijąs būti policijos sulaikytas, kuri naktimis apstato visus kelius. Tasai pasigirdamas sakėsi, kad policijos stabdomas nestosiąs, bet paleidęs automobilį visu greitumu, – pralėksiąs. Gavęs tokį pranešimą, Komisaras Varšukas pasiuntė ant 3-jų kelių po kelis policininkus to automobilio sulaikymui. Du policininku iš skrajojančio būrio Šneideraitis (buv. vokiečių puskarininkas) ir Petravičius (buv. Lietuvos puskarininkas) dabojo plentą Karklininkai-Klaipėda. Apie 24-tą valandą jiedu pastebėjo važiuojantį Klaipėdos link automobilį. Policininkai, stovėdami ant plento, mėgino jį sustabdyti, bet tai jiems nepasisekė, nors žibintuvams šviečiant šoferis negalėjo nepatėmyti policininkų uniformoje. Vachmistras Šneideraitis automobiliui nestojant, turėjo nuo plento nušokti. Sulig pasienio policijos instrukcija, policininkai surėkė „Stok!“ „Halt!“ po ko Šneideraitis iššovė į viršų. Petravičius, stovėdamas 30 žingsnių atstu nuo Šneideraičio Klaipėdos pusėn ir matydamas, kad šoferis, nežiūrint Šneideraičio signalų, automobilio nestabdo ir pravažiavo jau ne tik Šneideraitį, bet ir jį, šovė į automobilį ir vieton rato, pataikė į keliauninkus: Ūkio banko Klaip. skyriaus Direktoriaus Končiaus žmoną ir šoferį, kuriuodu ir užmušė vienu šūviu ant vietos. Tardymą veda Krašto kriminalinė policija. Petravičius laikomas arešte. Reikia patėmyti, kad pasienio policija daug sykių buvo kontrabandininkų apšaudyta ir turi keletą savo valdininkų dar dabar sužeistų. Skrajojančio gi būrio, prie kurio priklauso Šneid. ir Petr. tik savaitė atgal, kaip palaidotas vachmistras Labotakis, kurį nukovė kontrabandininkai, juos sulaikant. Mano įsakyta polic. vadui pulk. Musteikiui sušaukti visus Komisarus ir juos tiksliai instruktuoti“, – dėstė gubernatorius.
Šis įvykis buvo aprašytas ir spaudoje. „Klaipėdos žinios“ rašė, kad Klaipėdos valstybinė policija buvo sulaukusi žinios, jog Klaipėdon turįs atvykti „žinomas spirito kontrabandininkų automobilis su kroviniu“.
„Apie pusiau 12 val. naktį pasirodė su visu smarkumu miestan atvažiuojąs automobilis. Policijos valdininkai, uniformoje, tuo metu buvo už futbolo aikštės. Jie atsistojo automobilio žiburių šviesoje ir mėgino šaukdami ir mojuodami automobilį sustabdyti, bet automobiliui prisiartinus per 5 metrus ir nesumažinus savo tempo, buvo priversti pašokti į šalį. Automobiliui nestojant, vienas valdininkas įspėdamas iššovė iš revolverio į viršų. Automobilis tačiau ir dabar nesustojo, bet su tuo pat smarkumu važiavo toliau. Tada antrasis valdininkas iššovė iš šautuvo. Po antro šūvio automobilis pasuko kairėn ir įstrigęs į paplentės medžius sustoja. Kaip vėliau paaiškėjo, tuo automobiliu važiavo Lietuvos Ūkio Banko Klaipėdos skyriaus direktorius, p. Končius, su savo žmona ir dar viena jauna ponia. Kulka iš pradžios pataikė p. Končienei į galvą ir kiaurai išėjus įsmego šoferiui galvon. Šoferis krito vietoje negyvas, o p. Končienė buvo nugabenta ligoninėn, kur ji po pusės valandos nuo žaizdos pasimirė“, – rašė laikraštis.
Žuvusios laidotuvės buvo surengtos balandžio 24-ąją. Iškilmingos pamaldos vyko katalikų bažnyčioje. Jose, anot „Lietuvos žinių“, dalyvavo „stebėtinai daug publikos, tarpe kurios buvo labai daug evangelikų, ir net žydų“.
„Daug publika diskutavo pakeliui į kapus, visaip aiškindama, kad priekyje karsto 2 valstybinės polic. valdininku nešė vainiką. Po p. Končienės palaidojimo kitoj dalyje tų pačių kapų apie 13 val. buvo laidojamas kartu nukautasis šoferis Hegedys. Hegedys tautybės madjaras (vengras), amžiaus 25 metų. Policijos valdininkas Petravičius, kurio šūviu nukauti Končienė ir Hegedys, areštuotas, antras valdininkas Šneideratis laisvas. Petravičius buvo 10 dienų kaip pastojęs policijoj tarnauti, pasiliuosavęs iš kariuomenės“, – rašė laikraštis.
Našliu tapęs 44-erių Petras Končius buvo gimęs Purvaičiuose, Telšių apskrityje. Palangos progimnazijos auklėtinis, studijavęs Peterburgo kunigų seminarijoje, bet sukonfliktavo su jos vadovybe ir pasitraukęs iš šios mokymosi įstaigos vėliau baigė komercijos kursus. 1920 m. jis buvo paskirtas Vilniaus apskrities viršininku, vėliau dirbo Valstybės kontrolės bendrųjų reikalų departamento direktoriumi, o pasitraukęs iš valstybinės tarnybos daug prisidėjo kurdamas bankus ir kredito įstaigas. 1922 metais Kretingoje įsteigė komercinio Lietuvos ūkio banko skyrių, 1923 m. persikėlė į Klaipėdą, kurioje įsteigė šio banko skyrių ir jam vadovavo.
1926 m. „Klaipėdos žinios“ pranešė apie Marijos Gurklaitės-Končienės žūties metinėms paminėti skirtą Katalikų bažnyčioje surengtą gedulingą koncertą. Jis „visais atžvilgiais praėjo įspūdingai“.
„Žmonių prisirinko pilna bažnyčia. Dalyvavo ir žymūs valdžios bei visuomenės asmenys. Bažnytines apeigas atliko trys kunigai“, – rašė laikraštis.
2009-ųjų birželį dienraštis „Vakarų ekspresas“ skelbė Vytauto Jono Rimgailos rašinį, kuriame jis retoriškai klausė, kur iš buvusių kapinių, sovietmečiu tapusių Skulptūrų parku, dingo Marijos Gurklaitės-Končienės kapo paminklas.
Anot jo, moteris buvo palaidota šalia 1923 m. Klaipėdos krašto sukilimo operacijos dalyvių kapų.
„Jos kapo antkapyje, juodo granito plokštėje, buvo įdomus įrašas: „Naktis… Šūvis. Tu be žado kraujuose paplūdai. Žuvo meilė. Dingo viltis. Lauk savo nu liūdusio vyro Petro. Ateisiu. Čia palaidota 1925 m. nušauta Marija Gurklaitė-Končienė“. <…> Daug kartų mačiau, jog prie jo ateidavo ir būriai moksleivių. Ši plokštė su įrašu buvo sveika ir nesudaužyta maždaug iki 1961 m. Dingo tada, kai buvo sunaikinti 1923 m. Klaipėdos krašto sukilėlių kapų kryžiai“, – rašė V. J. Rimgaila.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
