Tau­to­dai­li­nin­kas, ku­rio ran­kos kve­pia ka­da­giu

Liau­dies kū­ry­ba – tau­tos bal­sas, kal­ban­tis per me­dį, ak­me­nį, mo­lį, teks­ti­lę. Tau­to­dai­lės meist­rų dar­buo­se at­si­sklei­džia ne tik gro­žio pa­jau­ta, bet ir mū­sų tau­tos at­min­tis, sa­vas­tis, ta­pa­ty­bė. Paė­męs į ran­kas įran­kį, tau­to­dai­li­nin­kas tę­sia šimt­me­čių gi­ją, jun­gian­čią da­bar­tį ir praei­tį. Pro­fe­sio­na­lus me­džio dro­žė­jas Ge­di­mi­nas Čer­niaus­kas sa­ko, kad tech­no­lo­gi­jų am­žiu­je, kai net skulp­tū­rą ga­li at­spaus­din­ti spaus­din­tu­vu, ši gi­ja plo­nė­ja, nes vis ma­žiau jau­nų žmo­nių no­ri kur­ti taip, kaip kū­rė se­no­liai.

Ka­da­gio me­die­nos staig­me­na – spal­vos
G. Čer­niaus­kas vi­są gy­ve­ni­mą pa­sky­rė dro­žy­bai. „Ska­niau­sias“ me­dis skulp­to­riui – ka­da­gys. Liau­dies meist­ro ran­kų ir min­ties ga­lia me­džio pliaus­ka, kve­pian­ti sa­kais, įgy­ja for­mą.

„Drož­ti iš ka­da­gio ne­leng­va – me­die­na kie­ta, rei­ka­lau­jan­ti daug ran­kų jė­gos. Dirb­da­mas su juo ne­pa­sib­rai­žy­si es­ki­zo, tik nu­va­lęs me­džio ga­ba­lą ma­tai, kur nu­kal­ti, kur nu­pjau­ti, ką ga­li iš­trauk­ti iš tos pliaus­kos. Nau­do­ju smul­kius įran­kius, to­dėl rei­kia ir kant­ry­bės. Di­džiau­sias at­ly­gis už ją – dar­bo me­tu at­si­ve­rian­čios spal­vos. Nė vie­nas ki­tas me­dis ne­tu­ri sa­vy­je tiek gro­žio – ka­da­gys at­si­sklei­džia bal­ta, gel­to­na, ža­lia, rau­do­na spal­vo­mis, taip įneš­da­mas į skulp­tū­rą sa­vo in­dė­lį. Ne­su gir­dė­jęs, kad dar ku­ris nors dro­žė­jas dirb­tų su šia kie­ta me­die­na. Jei­gu ir pa­ban­do, vė­liau ren­ka­si minkš­tes­nį me­dį“, – kal­bė­jo pro­fe­sio­na­lus dro­žė­jas.

Gra­žiau­siuo­se pri­si­mi­ni­muo­se – gy­ve­ni­mas Pla­te­liuo­se
Tris­de­šimt me­tų G. Čer­niaus­kas gy­ve­no ša­lia Pla­te­lių – Plokš­ti­nės kai­me. Jo die­nos bė­go miš­kų ap­sup­ty­je, vien­kie­my­je, nu­to­lu­sia­me nuo ar­ti­miau­sio kai­my­no maž­daug 4 ki­lo­met­rus.

Lai­ką, pra­leis­tą miš­kuo­se, pa­šne­ko­vas pri­si­mi­nė kaip nuo­sta­biau­sią sa­vo gy­ve­ni­mo eta­pą: „Miš­kai bu­vo pil­ni mė­ly­nių, avie­čių, bruk­nių, span­guo­lių. Man pa­ti­ko uo­gau­ti ir gry­bau­ti, ei­da­mas į eže­rą mau­dy­tis pa­siim­da­vau ir krep­še­lį pa­ke­liui „su­tik­tiems“ gry­bams. Ir są­ly­gas dar­bui anuo­met tu­rė­jau pui­kias – ga­lė­da­vau dirb­ti di­des­niais įran­kiais, pjūk­lais, kal­tais, kū­jais, to­dėl da­ry­da­vau ir di­de­les – 3–6 met­rų – skulp­tū­ras, lau­ko bal­dus Že­mai­ti­jos na­cio­na­li­niam par­kui. Vie­tos bu­vo daug, tad pas mus su­va­žiuo­da­vo ir ki­ti tau­to­dai­li­nin­kai, vyk­da­vo kū­ry­bi­nės sto­vyk­los, ple­ne­rai.“

Pla­te­lių gam­ta ap­rū­pin­da­vo meist­rą ir me­die­na. Žie­mo­mis jis išei­da­vo į pel­kes ieš­ko­ti ka­da­gių. Daug jų ten ras­da­vo, ta­čiau im­da­vo tik nu­džiū­vu­sius – brie­džių ar ki­tų miš­ko gy­vū­nų nu­lauž­tus. Vien­kie­my­je bu­vo taip ge­ra, kad vie­nat­vės ne­jaus­da­vo net žie­mo­mis, kai ta­ke­lius į Pla­te­lius už­pus­ty­da­vo pū­gos. Paš­ne­ko­vas ne­slė­pė, kad šal­ta­sis me­tų se­zo­nas jam leis­da­vo at­si­pūs­ti po tu­ris­tų ant­plū­džio.

Sun­kiai at­si­svei­ki­na su dar­bais
Kaip paaiš­kė­jo, į vien­kie­mį pa­ma­ty­ti liau­dies meist­ro dar­bų tu­ris­tai net jach­to­mis at­plauk­da­vo. Pir­mai­siais me­tais po Lie­tu­vos ne­prik­lau­so­my­bės at­kū­ri­mo ap­lan­ky­ti sa­vo gim­tų­jų vie­tų at­va­žiuo­da­vo bū­riai išei­vių lie­tu­vių iš Ame­ri­kos, Vo­kie­ti­jos, Ang­li­jos, Šve­di­jos. To­kie tu­ris­tai la­bai do­mė­jo­si liau­dies kū­ry­ba. Daug G. Čer­niaus­ko iš­drož­tų skulp­tū­rė­lių su jais į sve­čias ša­lis iš­ke­lia­vo. Meist­ras pri­si­me­na, kad anuo­met la­biau­siai pa­gei­dau­ja­mos bu­vo rū­pin­to­jė­lių ir an­ge­lų skulp­tū­rė­lės. „Par­duo­da­vau, kai pra­šy­da­vo. Nors šiaip esu žmo­gus, ku­riam sun­ku at­si­svei­kin­ti su sa­vo dro­ži­niais“, – pri­si­pa­ži­no tau­to­dai­li­nin­kas.

Pak­laus­tas, ar tu­ri sa­vo my­li­miau­sią kū­ri­nį, at­ne­šė iš lie­pos iš­drož­tą rū­pin­to­jė­lį su erš­kė­čių vai­ni­ku ant gal­vos. „Tai vie­nas pir­mų­jų ma­no dar­bų. La­bai jis man bran­gus, nie­ka­da ne­par­duo­čiau“, – paaiš­ki­no. Ir čia pat pri­dū­rė: „Kad ir tų pir­kė­jų da­bar jau kaip ir ne­be­li­kę. Praė­jo ma­da, kai vi­siems rū­pin­to­jė­lio rei­kė­jo. Da­bar dir­ba­me dėl sa­vęs, kad ran­kos be dar­bo ne­liū­dė­tų.“

Se­ne­lis Lau­kys – ge­riau­sias klump­dir­bys
Liau­dies kū­rė­jai – tar­si ver­ty­bių sar­gai. Juk to­kie ama­tai kaip dro­žy­ba, au­di­mas, kryž­dir­bys­tė daž­niau­siai per­duo­da­mi iš kar­tos į kar­tą ir tam­pa bu­vu­sio ir esa­mo jung­ti­mi. Skulp­to­rius Ge­di­mi­nas tu­ri bro­lį Leo­nar­dą, ku­ris taip pat ge­ba kal­bin­ti me­dį, yra ži­no­mas ta­py­to­jas. To­dėl ne­ga­lė­jo­me ne­pa­si­do­mė­ti, iš ko bro­liai pa­vel­dė­jo ga­bias ran­kas ir me­niš­ką pri­gim­tį. Paaiš­kė­jo, kad jų tė­tis bu­vo ge­rai ži­no­mas siu­vė­jas, ma­ma – ge­ra mez­gė­ja, o se­ne­lis Lau­kys – ge­riau­sias Lie­tu­vo­je klump­dir­bys.

G. Čer­niaus­kas sa­vo ran­ko­mis nė­ra nu­dro­žęs nė vie­nų klum­pių, ta­čiau su se­ne­lio pa­da­ry­to­mis vai­kys­tė­je bė­gio­jo. „Ei­da­vo­me su klum­pė­mis į mo­kyk­lą. Sma­giau­sia su jo­mis bū­da­vo ant le­do čiuo­ži­nė­ti“, – pri­si­mi­nė to­li­mus me­tus pa­šne­ko­vas.

Su­kak­čių me­tai
Jau­nys­tė­je ieš­ko­jęs sa­vęs sta­ty­bos ir net me­di­ci­nos sri­ty­je, tu­rin­tis ga­bu­mų dro­žy­bai G. Čer­niaus­kas su­pra­to vos paė­męs įran­kius į ran­kas. Bai­gęs dai­lės mo­kyk­lą Vil­niu­je grį­žo į gim­tą­ją Plun­gę ir įsi­dar­bi­no anuo­me­ti­nė­je liau­dies kū­ry­bos ga­mi­nių įmo­nė­je „Mi­ni­ja“. Per ket­ve­rius me­tus dirb­da­mas dro­žė­ju ir eta­lo­nų kū­rė­ju ge­rai iš­la­vi­no ran­ką ir įval­dė įran­kius. Šie­met su­kan­ka 45-eri me­tai, kai skulp­to­rius yra Lie­tu­vos tau­to­dai­li­nin­kų są­jun­gos na­rys. Per sa­vo kū­ry­bos me­tus jis yra su­ren­gęs dau­gy­bę au­to­ri­nių pa­ro­dų Vil­niu­je, Plun­gė­je, Klai­pė­do­je, Ma­žei­kiuo­se, Tel­šiuo­se ir t. t. Da­ly­vau­ja įvai­rio­se pa­ro­do­se su Plun­gės tau­to­dai­li­nin­kais. Už pa­gal­bą ren­giant pa­ro­das me­džio skulp­to­rius ypač dė­kin­gas Vi­li­jai Gau­die­šie­nei.

Kū­rė­jas ne­se­niai mi­nė­jo ir as­me­ni­nę su­kak­tį – šis ru­duo meist­rui Ge­di­mi­nui – 80-asis. Šiuo me­tu Nar­vai­šių kai­me gy­ve­nan­tis skulp­to­rius sa­vo ry­tus pra­de­da bė­gi­mu, kas­dien įveik­da­mas 5–6 ki­lo­met­rus, mėgs­ta skai­ty­ti kny­gas, ypač lie­tu­vių kla­si­kų kū­ri­nius, ir vis dar ne­pa­lei­džia iš ran­kų dro­žy­bos įran­kių.

Autorius: Rita Stančiukienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama