Lietuvių kalbos puoselėtojai – Vincas Urbutis

Lietuvių kalbos puoselėtojai – Vincas Urbutis. Nuotr. iš stockcake.com Nežinia, ar buvo koks žodinis ar rašytinis prisakymas, ar buvo kokia nors valia, bet Vincas Urbutis yra vienintelis iš mūsų rajono kilęs kalbininkas, kuris po mirties sugrįžo į gimtąją žemę – amžiną poilsį surado Židikų kapinėse. 2015 metų liepą urna su palaikais buvo palaidota tėvų kape netoli koplyčios. V. Urbutį galima apibūdinti kaip vieną ryškiausių baltų kalbų žodžių bei žodynų tyrėjų ir pripažintą baltistikos autoritetą. Tai iškilus Vilniaus universiteto profesorius, žodžių darybos ir etimologijos tyrėjas, lietuvių kalbos gynėjas. Profesorius gimė 1925 m. spalio 19 d. Mažeikių rajono Petraičių kaime. 1951 m. baigęs Vilniaus universitetą, iki 1954 m. mokėsi šio universiteto aspirantūroje, 1954–1994 m. dėstė. Čia jam 1974 m. suteiktas profesoriaus vardas. Anot Bonifaco Stundžios, jis priklausė pokarinės Lietuvos baltistikos elitui. Nuo 1973 iki 1994 metų dirbo Baltų filologijos katedroje. Buvo nuolatinis žurnalo „Baltistica“ redakcinės kolegijos narys. Tai „Lietuvių kalbos gramatikos“ (1965), „Dabartinės lietuvių kalbos gramatikos (1994, 2005) bendraautoris. Žodžių darybos tyrimus apibendrino monografijoje „Žodžių darybos teorija“ (1978). Parašė studijas apie žodynus – senuosius latvių kalbos žodynus, Konstantino Sirvydo žodyną, Kristijono Gotlibo Milkaus žodyno perdirbinį ir kt. V. Urbutis, remdamasis amerikiečio mokslininko Morriso Swadesho teorija, bandė apskaičiuoti, kada atsiskyrė lietuvių ir latvių kalbos. Apskaičiavimo rezultatai (maždaug prieš 1300 metų) sutampa su Kazimiero Būgos datavimu. Yra paskelbęs per pusšimtį straipsnių apie baltų kalbų žodžius, kurių kilmė neaiški. O kur dar lingvistikos darbų recenzijos. Tai vis darbai, nuopelnai, kurie buvo pastebėti ir įvertinti Lietuvos valstybine premija, Mokslo premija, Gedimino ordino Karininko kryžiumi. Kalbininkas V. Urbutis kaip žmogus, – paslaptis. Vadintas dviem vardais: oficialiai – Vincas, namie – Kostas. Neaiški ir gimimo data: daug kur rašoma 1929 02 26, o po mirties patikslinta pagal Lietuvos valstybės archyve surastus metrikus ir yra 1925 10 19. Anot amžininkų, V. Urbutis buvęs gana uždaras žmogus, bet viešumoje nestandartinė jo asmenybė traukė ir seną, ir jauną. Jautriai apie profesorių 2019 m. „Santarvėje“ rašė Romualda Žilinskienė straipsnyje „Žemaitis profesorius Vincas Urbutis – mokslininkas ir žmogus“. Autorė pateikė jį pažinojusių žmonių prisiminimus. Tai mokslo problemomis gyvenęs žmogus, nemėgęs pagyrų ir perdėto dėmesio. Mūsų žemietis rašytojas Romualdas Granauskas rašė: „Paskutinį savo žodį ištarsiu lietuviškai. Kokį – dar nežinau.“ Kalbininko V. Urbučio žodis ar atodūsis tikrai buvo lietuviškas iš lietuviškos sielos. Koks – Dievo saugoma paslaptis. Pagal Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje pateiktus faktus parengė Genovaitė Valantienė

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama