Moteris puošia visų stichijų atspindžiais

Kartą kalnuose prie grandinės prišalo rankos, kitąkart iš pusiaukelės į aukščiausią Europos viršūnę nukrapštė kalnų policija, paskui permerkė liūtis. Net ir išvydusi viską šluojančią sniego laviną, rokiškietė neišsižadėjo minties eiti į kalnus. Užtat visa tai, kas patirta, sužėruoja jos kuriamoje juvelyrikoje. Vienetinių papuošalų kūrėją D.Varnaitę užsakovės lengvai susiranda ir Rokiškyje, čia menininkei gyventi patogiau nei sostinėje.

Darbo vieta telpa į dešimt centimetrų

Rokiškietė juvelyrė Dalia Varnaitė juokiasi iš tų, kurie tvirtina, kad menininkai gali dirbt, gali ir nedirbt, vegetuodami laukti įkvėpimo. Jos atveju kūryba – tai disciplinuotas kasdienis darbas. Jis juk yra jos vienintelis pragyvenimo šaltinis.

Kai užsukam, menininkės dirbtuvėse tvyro visiška tyla.

Prie lango stovi labai gerai apšviestas stalas su gausybe tvarkingai išrikiuotų smulkių įrankių.

„Visą dieną mano darbas vyksta šiame 10 kvadratinių centimetrų plote“, – rodo savo stalą pašnekovė.

D.Varnaitė kuria tik vienetinius papuošalus, niekada nieko netiražuoja ir nekopijuoja.

„Nėra taip, kad dirbu su auksu, sidabru, gintaru, perlais ar brangakmeniais, pirmiausia dirbu su žmonėmis, jie ir yra mano įkvėpimas. Užsakovą turiu pamatyti, pabendrauti, kad suprasčiau, kas jam tiks, toliau procesą diktuoja pasirinktas akmuo. Čia panašiai kaip moteriai siūti suknelę, pritaikytą tik jos figūrai ir išvaizdai“, – pasakoja apie savo veiklos subtilumus.

Iš parodos grįžo tuščiom rankom

Menininkės darbo kambarys erdvus, su didele sofa poilsio zonoje. Sienas puošia įspūdingos fotografijos su žinomomis mūsų šalies aktorėmis, pasipuošusiomis rokiškietės kurtais auskarais, apyrankėmis, žiedais, kaklo vėriniais.

Šios fotografo Gedimino Gražio nuotraukos buvo kurtos parodai Vilniaus mažajame teatre „Moterys juveLYRIKOJE“.

Iš šios fotosesijos D.Varnaitė gali atsiminti, ką sukūrė prieš gerą dešimtmetį. Visi papuošalai jau seniai yra iškeliavę į jų savininkių namus, atgulę į brangenybių dėžutes.

Iš bendros parodos su fotografu Sauliumi Paukščiu, vykusios Baltijos gintaro meno centre Vilniuje, juvelyrė gali lengvai prisiminti ir ką buvo sukūrusi panaudodama gintarą.

O štai nuvežusi savos juvelyrikos kolekciją į parodą Pažaislio vienuolyne, ji grįžo tuščiomis rankomis – visą ekspoziciją išpirko.

Rokiškietis fotografas Sigitas Doščioras užfiksavo pačios D.Varnaitės už geriausius moterų vaidmenis specialiai įsteigtus prizus Rokiškio garsiajam teatrų festivaliui „Vaidiname žemdirbiams“, dabar pervadintam į „Teatro genas“.

Ypatingieji papuošalai buvo įteikti aktorėms Eglei Gabrėnaitei, Nijolei Narmontaitei, Ingai Maškarinai, Inesai Paliulytei, Aldonai Bendoriūtei, Nelei Savičenko, Monikai Vaičiulytei, Viktorijai Kuodytei, Beatai Molytei, Ievai Kaniušaitei ir Dignai Kulionytei.

Atrinko šveicarų katalogui

Autorinėje juvelyrikoje nėra nei madų, nei tendencijų. Menininkė patikina, kad stengiasi kurti išliekamosios vertės darbus.

„Dabar esu atitolusi nuo parodų rengimo, daugiau pasinėrusi į paprastą gyvenimą, bet vienaip ar kitaip kūryba man yra kasdienis darbas“, – sako.

Ji rodo naujausias S.Doščioro fotografijas, užfiksavusias visą darbo procesą. To reikia šveicarų leidžiamam internetiniam katalogui apie kūrybiškiausius pasaulio amatininkus. Jie atsirinko keletą lietuvių juvelyrų, tarp jų ir rokiškietę.

Iš kur semtis vis naujų idėjų ir kantrybės diena iš dienos sėdėti palinkus virš mažulyčių objektų? Juos kaitinti, dilinti, inkrustuoti mikroskopiniais briliantais ar smaragdais, metale raižyti piešinius, žiūrint pro didinamąjį stiklą pritaisyti auksinei bitei kojas…

„Kai nebėra motyvo dirbti, lekiu į kalnus“, – šypsosi pašnekovė.

Pasiglemžė netikėtai

Kalnai ją „pasiglemžė“ visiškai netikėtai. Juk nuo mažumės bijojo aukščio ir vandens, manė, kad tai ne jos stichijos.

Viskas pasikeitė, kai jos gyvenime atsirado draugas. Pradėjo nuo slidžių Anykščių kalnelyje, ji į tvorą įčiuožė.

Vyras buvo kantrus, žadėjo ir tikrus kalnus parodyti, ir pamokyti vėją burėms pakinkyti.

Nuvežė į Karpatus, tada pasivaikščioti į Tatrus Zakopanėje, ten įspūdžio dar daugiau.

„Maniau, einam tiesiog pasižvalgyti, net be specialios avalynės. Lipam, lipam, žiūriu, kad atsidūrėm lyg ir kalno viršuje, aplink debesys, nematyti, kur esam. Ir staiga debesys išsisklaidė! Pamačiau, kad stovim viršūnėje, po mumis skardis lyg nukirstas, apačioje miestelis mažulytis. Apėmė panika, rankos kojos pradėjo drebėti. Kaip reikės nulipti?“ – prisiminė.

Leidžiantis žemyn pradėjo lyti, draugas tarė, kad reikia važiuoti namo, tokiu oru kalnuose nėra ką veikti. Ji pasipriešino – pasiliks.

Neįsivaizdavo, kas laukia

Draugas galbūt juokavo, pasiūlydamas kitą kartą lipti į Monblaną, aukščiausią Europos viršukalnę Alpėse.

„O aš tokia perfekcionistė, sakau, lipam, ką čia prasidėti su mažais kalneliais, duokit man aukščiausią. Nei žinojau, kas ten manęs laukia, nei supratau, kas tas alpinizmas, nei suvokiau, kas yra tikri kalnai“, – juokiasi pašnekovė.

Tas kopimas buvęs žiaurus.

Kur atsidūrusi ir kas laukia, ėmė suvokti po pirmos nakvynės palapinėje Monblano papėdėje. Naktį pylė lietus, visi drabužiai peršlapo, atsibudo baloje. Keliesi prieš aušrą, rengiesi, auniesi drėgnus batus ir – į trasą, nors lietus tebelyja.

Nors pasiekė iš anksto užsisakytą motelį, pirmąją nakvynės vietą, bet dėl labai blogo oro turėjo apsisukti. Bet pasižadėjo Monblaną antrą kartą šturmuoti kitąmet.

Apsuko kalnų policija

„Dabar man kopimas į kalną prasideda nuo tos dienos, kai pasako, jog lipsim. Pusę metų intensyviai treniruojuosi, bėgioju, einu į sporto salę“, – sako.

Gerai fiziškai pasiruošus antrą kartą kopti į Monblaną buvo gan lengva.

Ji neatsiliko nuo vyrų, linksmai šuoliavo lyg kalnų ožka.

„Matau, priekyje tokia griežta moteris su šunimi, kalbasi su mano draugu, praeinu pro šalį ir drožiu tolyn. Netrukus draugas skambina, kad grįžčiau atgal, toji moteris buvo kalnų policijos pareigūnė, uždraudė kopti aukštyn, liepia leistis“, – pasakoja apie netikėtumą.

Viršuje siautė pūga, nakvynei rokiškėnų rezervuotas palapines užnešė sniegas.

Apsisukti buvo nelengva, tad dar bandė pasiekti motelį, išlaukti.

Alpinistų motelis nė iš tolo nepanašus į viešbutį, tiesiog vienas didelis kambarys, pilnas keliaaukščių gultų. Griūvi ten, kur randi vietos. Jei viskas užimta, alpinistai miega ir ant stalų, kėdžių ar grindų. Nėra nei vandens, nei jokių patogumų, o pusryčiams – prėska košė.

Bet rokiškietei tai nebuvo atgrasu.

Tik motelio nepasiekė, kalnų policija vėl apsuko ir šįkart griežtai palydėjo iki apačios.

Grandinė prie rankų prišalo

Dabar ji pakeitė nusistatymą būtinai įkopti į aukščiausią Europos viršūnę. Juk yra daugybė kitų viršukalnių. Ir svarbu ne tiek jos, kiek pats mėgavimasis procesu. Ir mintis, kad visų pasaulio viršūnių niekada nepasieks.

Kai kas nors pašaipiai klausia, ko ten lipti į tuos kalnus, ji atsako, kad tik neramieji judina pasaulį ir pažangą.

„Kai jaučiu, kad nebėra noro dirbti, prašau draugo greit organizuoti kokią kelionę į kalnus. Prieš pusmetį užsisakėm žygį į aukščiausią Tatrų tašką iš Lenkijos pusės. Kai tik pasitvirtinom rezervaciją, įsijungė vidinis motoriukas, pliūptelėjo darbinė energija, galva prisipildė minčių. Visai nebesunku dirbti, nes prieky laukia malonus atpildas“, – paaiškina, iš kur semiasi įkvėpimo.

Juk niekur kitur per dvi paras neišgyvensi visų keturių metų laikų: pradėjus lipti – vešli žaluma, aukščiau – gaivus pavasaris, dar aukščiau – vis plikiau kaip rudenį, galiausiai sniegas.

Vienoj krūvoj visos stichijos: karštis, vėjas, audra, liūtys.

„Įsikabinau plikom rankom į grandinę, buvo karšta, po 2 minučių užėjo lietus su ledais, rankos prie geležies prišalo, nebegaliu atplėšt, po penkių minučių vėl saulė, atitirpino“, – štai tokios jos patirtys.

Nesuprato, ar žemės drebėjimas, ar vulkanas

Kalnai išmokė ją anksčiau nepažinto dalyko: koncentruotis į esamą akimirką.

Sėdint prie darbo stalo juk kartais nesiseka galvoti vien apie kūrinį, galvoje dūzgia galybė pašalinių minčių.

„Kalnuose pirmą kartą pajutau, ką reiškia gyventi šia akimirka, kai žiūri, kur padėti koją, įkvėpti, iškvėpti ir niekas daugiau neegzistuoja, kai žinai, kad niekas už tave nepadarys, atsakai pats už save. Kalnai moko susikaupimo ir ramybės. Tai man labai padeda ir darbe“, – aiškina.

Niekur kitur, tik kalnuose patyrė, koks žmogus menkas – tik dulkelė ant žemės veido.

Kartą kopiant aukštyn staiga visas kalnynas sudrebėjo ir ėmė dundėti. Nesuprato, kas tai, žemės drebėjimas ar vulkanas. Draugas šūktelėjo, kad atsisuktų atgal, o ten pakeliui viską šluodama nuo viršaus ritasi sniego lavina! Ji jiems nebuvo pavojinga, ne ta kryptimi ritosi, bet nemažai alpinistų jose žūsta.

Saulei tekant kitokie jausmai

„Dabar, kur bebūtume, visur kalną surandam“, – juokiasi kalnų pavergtoji.

Į Egiptą vyko tik ilsėtis, o ten Sinajaus dykumoje stūkso kalnas su 750 atgailos laiptelių, nuo kurio Mozė skelbė Dievo žodį. Techniškai įkopti nesudėtinga, bet kalno poveikis ypatingas.

„Nesu labai religinga, bet atsistojus ant Mozės akmens saulei tekant jauti sakralumą. Tada suabejoji, ar tikrai žmonija valdo pasaulį, gal mums tik taip atrodo?“ – svarsto juvelyrė.

Šią vasarą D.Varnaitė „pačiupinėjo“ dar ir buriavimą – mokėsi į vėją įkinkyti jachtą.

Galop visa ši patirtis vėjais, lietumi ir kitomis stichijomis nugula į jos kuriamus papuošalus.

Menininko vizija

Bitei tiko medus – gintaras

Dalia VARNAITĖ, juvelyrė

Viena moteris paprašė padaryti vasariškus auskarus: kad spinduliuotų šiluma, žavesiu ir visomis žydinčio meto savybėmis, žodžiu, kad būtų kaip medus.

Nereikėjo jokių kūrybinių kančių, iš karto supratau, kad darysiu auksinę bitę, tupinčią ant kaip medus varvančio gintaro. Medžiagos, jų spalva bei tekstūra tarsi savaime padiktavo papuošalo formą.

Techniškai bitės darymas užima nemažai laiko. Tenka dirbti su smulkiausiais įrankiais ir juvelyrine optika. Iš pradžių iš vaško pasidarau miniatiūrinį bitės modeliuką, pagal jį išlieju formą, o į formą jau pilu auksą.

Negaliu išsiginti, kad bitė jau beveik firminis mano kūrybos ženklas, nors specialiai link to nėjau.

Vabaliukai, laumžirgiai, drugeliai, bitės ir kitokie gamtos motyvai mane lydėjo nuo studijų laikų, turiu net įsirėminusi ano laiko eskizus.

Smulki augalija ir mažoji gyvūnija labai juvelyriška, tie dalykai kažkaip savaime į mano kūrinius ateina. Gamtos motyvas tai dingsta, tai vėl atsiranda.

Ant apyrankių ir masyvesnių papuošalų nutūpusi bitutė ar musytė įneša gyvybės.

Nesėdėjau ir nesukau galvos, kokį čia vabaliuką padaryti ir jį išpopuliarinti.

Sukūriau bitę, ją pamačiusioms moterims patiko, kitos irgi kažko panašaus paprašė, taip bitė mano papuošaluose ir įsitvirtino. Dabar jau nusileidžia daug kur: vėriniuose, auskaruose, apyrankėse, sagėse.

Bičių ir muselių į gyvenimą paleidau jau nemažai, tik kiek-viena vis kitokio formato.

Kūriau bitę su smaragdo akimis, auskarams dariau bites iš baltojo aukso, jas užtupdžiau ant juodųjų perlų. Kitas balto aukso bites puošiau briliantais.

Apyrankėse ir pakabukuose mano bitutės dažnai tupi tarp išgraviruotų žolynų.

Kaime neaugau, giminėje bitininkų nebuvo, bet kažkodėl mano kūriniuose daugybė gamtos.

Autorius: Gailutė KUDIRKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama