Telšių parapinė bažnyčia

Anksčiausiai Telšių rajono teritorijoje buvo pastatytos Varnių, Luokės, Žarėnų, Pavandenės, Tryškių, Lieplaukės, Janapolės, Nevarėnų bažnyčios. Nė viena iš paminėtų dabartinių nėra pirmoji. Išskyrus Varnių Šv. Petro ir Povilo bažnyčią – buvusią Žemaičių vyskupijos katedrą – visos kitos dabartinės bažnyčios pastatytos XVIII amžiuje. Be to, Varniuose ir minėtuose miesteliuose stovi kartais jau nežinia kelintos bažnyčios. Per amžius vienos suseno arba sudegė, todėl buvo statomos naujos. Kaip bažnyčios atrodė XVI-XVII amžiais, dalinai galima spręsti iš Žemaičių vyskupų to meto vizitacijų aktų, užuominų kituose istoriniuose šaltiniuose. Anksčiau paskelbėme straipsnius apie Varnių ir Luokės bažnyčias minėtu laikotarpiu. Dabar atėjo laikas Telšių parapinei bažnyčiai.

Alvydas Ivoncius

(Tęsinys. Pradžia Nr. 83, 84, 85)

Trečiosios bažnyčios klebonija

1677 metų vizitacijos akte aprašoma klebonija. Priešais bažnyčią – naujai pastatytas namas klebonui gyventi: valgomasis kambarys su alkieriumi ir sandėliuku. Valgomajame – senas staliaus darbo eglinis stalas, suolai palei dvi sienas, o trečiasis suolas – prie pečiaus. Kambaryje trys geri, nauji langai; alkieriuje – du visiškai nauji langai; šoniniame sandėliuke – vienas naujas langas. Visos šio namo durys – staliaus darbo, ant geležinių vyrių, su geležiniais užkabais ir rankenomis; sandėliukas su vidine spyna.

Prieangis su virtuvėle; prieangyje dvejos durys: vienos – didelės, iš kiemo pusės, ant gerų geležinių vyrių; kitos – mažesnės, senos, ant medinių ašių. Priešais – tarnų kambarys su židiniu, su gerais suolais palei sienas, egliniu stalu ir erdviu šoniniu sandėliuku; šiame kambaryje ir sandėliuke – trys seni, neseniai pataisyti langai.

Abiejuose kambariuose – paprasti kokliniai pečiai. Namo stogas visas dengtas šiaudais, o galai užkalti lentelėmis.

Priešais kleboniją – didelis naujas svirnas su dvejomis durimis ant geležinių vyrių, su gera vidine spyna ir geromis sklendėmis; prie jo – erdvus prieangis su paprastomis durimis ir gera geležine sklende; galuose iš abiejų pusių pristatytos arklidės su paprastomis durimis ant medinių ašių; už jų – vyšnių sodas su dviem obelimis, o trečia obelis – prie svirno. Vakaruose – šiemet, tai yra 1677 metais, pastatyta pirtis su prieangiu, skirtu alui gaminti. Stogas dengtas šiaudais ir lentelėmis. Netoliese – bravoras iš seno medžio, dar be stogo.

Šiaurėje – kepykla, pastatyta iš seno medžio, su krosnimi; stogas iš vienos pusės dengtas senomis lentelėmis, iš kitos – šiaudais. Toliau – tvartas galvijams su gardais; gale šio tvarto – daržinė šienui, padaryta iš krūmų lazdelių, su šiaudiniu stogu. 

Ketvirtoji bažnyčia

Pasak Vincento Juzumo, 1700 metais parapijiečiai, padedami Telšių seniūno Jurgio Firkso, pastatė naują bažnyčią. Toji jau buvusi paskutinė bažnyčia. Vincento Juzumo teigimu, XIX amžiaus pradžioje bažnyčia pradėjo griūti.

Anot Vincento Juzumo, bažnyčia buvo Šv. Juozapo, Švč. Mergelės Marijos sužadėtinio, titulo.

Kitokius duomenis pateikė Mindaugas Paknys straipsnyje „Žemaitijos regiono katalikų bažnyčios XV-XVIII a.“ (Acta academiae artium Vilnensis / 34, 2004). Anot istoriko, „1612 VIII 26 papildomai fundavo ir perstatė (Šv. Andriejaus titulo) Andriejus Valavičius. Nauja bažnyčia, pastatyta po 1702 m. gaisro, konsekruota 1705 m. Šv. Dvasios titulu“.

Taigi bent kol kas neaišku, koks buvo šios Telšių parapinės bažnyčios titulas: Šv. Juozapo ar šv. Dvasios.

XIX amžiuje jos, panašu, nė neketinta remontuoti ar statyti naujos, kadangi vyskupas Juozapas Giedraitis ketino Telšių parapiją perduoti vienuoliams bernardinams, o parapijos žemės valdas 1803 metais prijungė prie Žemaičių kunigų seminarijos fundacijos. Valdos parapijai reiškė pajamas, jų netekus, neliko ir galimybės bažnyčią remontuoti ar statyti naują. 1814 metais vyskupas liepė bažnyčią užantspauduoti, tai yra – uždaryti. Vietoje klebono, kanauninko Januškevičiaus Kunigų seminarija paskyrė administratorių. Jis sujudino parapijiečius, ragindamas statyti naują bažnyčią. Padėti, anot Vincento Juzumo, sutiko net miesto žydai. Laikinai pamaldoms laikyti sukalė pašiūrę. Deja, veiklusis administratorius buvo paskirtas kitur, o jo įpėdiniai nebuvo tokie entuziastingi, todėl supuvo ir pašiūrė, nė nepradėjus statyti naujos bažnyčios.

1836 metais vyskupas Juozapas Giedraitis perdavė parapijos valdžią vienuoliams bernardinams, bažnytiniai reikmenys ir pamaldos buvo perkelti į vienuolyno Šv. Antano Paduviečio bažnyčią. Tačiau prieš tai, Vincento Juzumo teigimu, bažnyčia buvo nugriauta, o 1865-1867 metais jos vietoje pastatyta mūrinė stačiatikių cerkvė. Cerkvę teismas 1934 metais priteisė perduoti katalikams, stačiatikiams išmokant kompensaciją. Stačiatikiai pasistatė naują mūrinę cerkvę ant Malūno kalvos.

Literatūroje minimos skirtingos Telšių parapinės bažnyčios nugriovimo datos. Vacys Vaivada knygoje „Telšiai“ rašė, kad bažnyčia uždaryta 1814 metais, o nugriauta 1835 metais. Adomas Butrimas knygoje „Telšių kraštas. Istorija, kultūra, meno paminklai“ paminėjo, kad rusų poručikas Mezniovas bažnyčią nugriovė 1828 metais, o 1864-1867 metais okupantai čia pastatė savo cerkvę. Vincentas Juzumas „Žemaičių vyskupijos aprašyme“ teigė, kad bažnyčia „buvo išrinkta“ 1831 metais.

Išliko vien schematiškas pažymėjimas

Kol kas nežinome, ar yra likę kokie nors bažnyčios XIX amžiaus pradžios ar XVIII amžiaus dokumentai, iš kurių galėtume spręsti, kaip atrodė paskutinioji Telšių parapinė bažnyčia, nugriauta 1831-1835 metais. Vincentas Juzumas savo veikale užsiminė, kad ši bažnyčia turėjo Šv. Juozapo titulą.

Apie šios bažnyčios formą galime spręsti iš 1803 metų Telšių mokyklos mokinių Milvydo ir Jazdauskio sudaryto detalaus Telšių plano. Jame parapinė bažnyčia pažymėta toje pačioje vietoje, kaip ir dabar. Plane schematiškai pavaizduota bažnyčios forma. Matome kryžminio plano stačiakampio formos, pailgą bažnyčią su nedidelėmis koplyčiomis šonuose bei kažkokiu apvaliu statiniu gale. Gal tai buvo prie bažnyčios prišlieta ar net su ja sujungta varpinė, kadangi plane atskirai ji nepažymėta. Tuoj į šiaurę, už dabartinės Šviesos gatvės, būta klebonijos, plane pažymėtos 137 numeriu. Priešais ją, į vakarus link dabartinės Daukanto gatvės, būta špitolės, plane pažymėtos 135 numeriu.

Adomas Butrimas knygoje „Telšių kraštas. Istorija. Kultūra. Meno paminklai“ tekste apie Šv.Antano Paduviečio bažnyčią – Katedrą – teigia, kad „vienintelis buvusios medinės parapinės bažnyčios liudininkas – medinis Šv. Juozapo altorius – perkeltas į vienuolyno bažnyčią, ne visai sėkmingai papildęs šoninių Šv. Barboros ir Šv. Jėzaus Vardo altorių kompleksą. Jis pastatytas vidurinėje navoje priešas sakyklą prie galeriją remiančios kolonos“.

Kultūros vertybių departamento pažymoje, kurioje aprašomi Katedros altoriai, nurodoma, kad tai šoninis dešinysis Šventosios Šeimos (Šv. Juozapo) altorius su paveikslu ir skulptūra (aukštis – 595 cm, plotis – 250 cm, gylis – 97 cm; mensos aukštis – 95 cm; antro tarpsnio paveikslas „Rožinio Švč. Mergelė Marija“).

Regis, Katedroje tebesaugomas vienas varpas, atgabentas iš XIX amžiuje nugriautos parapinės bažnyčios. 

1649 metų vizitacijos aktas

Iš minėtose knygose paskelbtų 1649 ir 1677 metų vizitacijų sužinome daugiau vertingos informacijos apie Telšių parapinę bažnyčią. Didžioji tų metų vizitacijos akto informacijos dalis pateikta aprašant antrąją ir trečiąją bažnyčias, kai kurie faktai panaudoti vėlesniuose šio straipsnio skyreliuose.

1649 metų vizitacijos akte, be anksčiau pateiktos informacijos, rašoma, kad bažnyčiai priklauso Eigirdžių kaimas su 14 valakų žemės, Telšių miestelyje trys miestiečiai: Tomas N. su namu ir sodu, prie kurio pridėtas kitas apleistas sodas; antras miestietis Mikalojus Nevilaišas su namu ir sodu, taip pat tvenkiniu, seniau priklausiusiu apleistai dvarvietei; trečias miestietis – Jonas Gedenis su namu, sodu ir kluonu. Bažnyčiai priklausė keli valakai Bugenių miško, sklypas Telšiuose, kuriame anksčiau buvo senasis Telšių dvaras. Šiame sklype turėjo būti pastatyta mokykla ir špitolė. Akte minima vietovė prie ežero, anksčiau vadinta Kunigiškiais. Papildytina, kad ši vietovė minima XVII amžiaus pabaigos ir XVIII pradžios Telšių bažnyčios metrikų knygose. Šioje vietovėje būta klebono „dvaro“, kuriame jis gyveno.

Akte rašoma, kad bažnyčiai 1639 metais suteikti 20 metų atlaidai šv. Trejybės šventei. Bažnyčios krikšto ir santuokų metrikos surašytos netvarkingai ir sumaišytos tarpusavyje; kadangi knygos jau pilnos, jos turi būti užrakintos zakristijoje, o naujos – atskirai įrištos ir tvarkingai vedamos.

Vizitacijos metu užsimenama, kad reikia sutvarkyti varpus, ir tam panaudoti pinigus, gautus už laidojimo vietas pačioje bažnyčioje. 

Akte įrašytos pastabos klebonui ir vikarui. Jie paraginti: „Gerbiamasis rektorius ir vikaras bažnyčioje turi susilaikyti nuo šauksmų, o tuos, kuriuos reikia įspėti, teįspėja slapta. Tas pats gerbiamasis rektorius turi aprūpinti savo vikarą maistu bažnyčioje, kad šis neturėtų kasdien vykti į dvarą pavalgyti ir dėl to mažiau patogiai galėtų tarnauti sieloms bei esant būtinybei nebūtų toliau nuo bažnyčios, kai reikia teikti sakramentus. Tas pats gerbiamasis rektorius tegu neatstumia žmonių nuo išpažinties grasinančiais žodžiais; jeigu jis pats nenori jų klausyti, tegu paveda kitam“. Akte pažymima, kad vikaras nežino apeigų ir klysta giedodamas, jis paragintas vadovautis mišiolo ir apeigyno nurodymais bei pasimokyti iš patyrusio kunigo.

(Bus daugiau)

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama