Pelijanti kultūra

Atrodo, kad kultūrai visais laikais tenka sunki dalia – ne tik tada, kai ją kaip nereikalingą kraitį valdančiosios koalicijos lyderiai bando atiduoti aušrą nuo Nemuno žadantiems veikėjams. Nesaldi situacija Klaipėdos kultūrininkams buvo ir 1953-aisiais, kai komunizmo statybomis užsiiminėjo minėtųjų lyderių pirmtakai. Apie tai liudija jų pačių parengti dokumentai, dabar saugomi Klaipėdos regioniniame valstybės archyve.  

1953-iųjų gegužės pradžioje Vykdomasis komitetas, remdamasis atliktu patikrinimu, konstatavo, jog Kultūrinio švietimo skyriaus vedėjas draugas Galdikas „nepilnai pritaikė savo darbą pagal XIX partijos suvažiavimo reikalavimus“. Tarp konkrečių jo darbo trukumų buvo nurodoma tai, jog miesto viešosiose erdvėse ir kultūros įstaigose trūko agitacinių priemonių apie minėtojo suvažiavimo sprendimus, taip pat stendų ir plakatų apie penktojo penkmečio planą, mažai populiarintas respublikos indėlis į didžiąsias komunizmo statybas.  

Miesto valdžia konstatavo, kad kultūrinės įstaigos itin prastai organizavo lekcijas, nes 40 sąraše buvusių lektorių jas rengė itin retai – per pirmą ketvirtį suorganizavo tik 55 tokius renginius, o ir tie buvo „žemo idėjinio-politinio lygio“.  

Barėsi Vykdomasis komitetas ir dėl to, kad mieste mažėjo kultūrinės saviveiklos ratelių, kad Kultūros namai neplėtojo liaudiškos muzikos orkestrų, liaudies kūrybos būrelių, nusišalino nuo vadovavimo klubams ir raudoniesiems kampeliams, tad tematinių vakarų, skirtų nagrinėti komunizmo statybos pasiekimams, buvo labai mažai. Galiausiai konstatuota, jog ypač blogai buvo ruošiamasi dainų šventei.   

Už visą šitą netvarką draugas Galdikas buvo įspėtas ir gavo nurodymą pašalinti visus tokius trūkumus. O Kultūros ir poilsio parko direktoriui draugui Jučkoniui buvo nurodyta per savaitę užbaigti įrengti „vaikų miestelį“ su laikraščių ir žurnalų skaitymui bei stalo žaidimams skirtu paviljonu, karuselėmis, sūpynėmis ir hamakais bei vykdyti „auklėjamąją vaikišką agitaciją“.  

„Vaikų miestelio“ reikalai po mėnesio buvo minimi ir Vykdomojo komiteto pirmininko pavaduotojo kultūros reikalams Kazimiero Zimkaus rašte LTSR kultūros ministrui Aleksandrui Gudaičiui-Guzevičiui. 

„Šiuo metu „Vaikų miesteliui“ žaislai ir inventorius yra pagaminti, reikia tik atsiimti. O atsiimti negalim, nes vietos biudžete neturim lėšų apmokėti. Su tuo kiekiu žaislų, kuris dabar yra „Vaikų miestelyje“ pasitenkinti negalima, nes lankytojai reiškia nepasitenkinimą, sakydami, kad „Vaikų miestelyje mažai žaislų, bei įrengimų“, – dėstė K. Zimkus. 

Kartu jis informavo ministrą, jog dar tą patį mėnesį numatoma praplėsti Kraštotyros muziejų, „iškeliant gyventoją draugą Cibą (Klaipėdos Architektūros reikalų skyriaus viršininką – autor. past.) iš muziejaus namo“. K. Zimkus nurodė, jog praplėtus muziejaus patalpas būtinai reikės atlikti jų remontą, pirmiausiai tvarkant stogą, nes „esant lietui, vanduo teka per lubas“.  

„Bibliotekoms taip pat reikalingas remontas. Pirmos miesto bibliotekos knygų saugyklos ir darbo kambarys yra silpnai apšvieti ir sunkiai duodasi apšildomi, nes nėra šildymo įrengimų. Pirmos bibliotekos patalpos visą laiką yra drėgnos ir rudens metu ant knygų susidaro pelėsiai. Tokiai padėčiai esant ir toliau po 3 metų iš 20,000 tomų knygų pasidarys tik puvėsiai“, – dėstė vienas iš miesto vadovų ir prašė ministro „lėšas perimtas iš Klaipėdos srities, numatytas Klaipėdos miesto Kultūros-švietimo skyriui permesti į Klaipėdos miesto vietinį biudžetą“, kad būtų užtikrintas „normalus“ tokių įstaigų darbas.  

Po dešimt dienų jau pats kultūros ministras kreipėsi į Klaipėdos miesto Vykdomojo komiteto pirmininką ir Lietuvos komunistų partijos Klaipėdos miesto komiteto sekretorių prašydamas aprūpinti miesto kultūros įstaigas „likviduojamų įstaigų patalpomis“.  

Ministras nurodė, kad vaikų bibliotekai reikėjo keturių (150 kv. m), miesto bibliotekai Nr. 1 – penkių kambarių (200 kv. m), nes „užimamos patalpos yra darbui netinkamos“, bibliotekai Nr. 4 – keturių kambarių (120 kv. m), nes „užimamos patalpos labai mažos“. Kultūros namams, kurie, anot ministro, tuo metu iš viso neturėjo patalpų, reikėjo 300 kv. m ploto žiūrovų salės bei šešių darbo ir raštinės kambarių (180 kv. m). Kultūros-švietimo darbuotojams skirtiems naujiems kursams vesti ministras prašė skirti dvi auditorijas po 40 kv. m ploto, perpus mažesnę patalpą raštinei ir 250 kv. m ploto kambarių bendrabučiui ir sandėlį.      

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama