„Džiaugiuosi po aštuonerių metų vėl atradusi save“

 Kiekvieno mūsų gyvenimas tarsi mozaika susideda iš daugybės spalvotų dalelių. Savaime suprantama – pačios svarbiausios – namai, šeima, darbas – tai, kam atiduodame didžiąją dalį savęs. Tačiau ne vienas savo gyvenimo mozaikoje turime ir tą ypatingai pulsuojančią dalelę, kuri keliauja su mumis, įvairiais gyvenimo tarpsniais sušvytėdama tai stipriau, tai kuriam laikui nutoldama, bet tik tam, kad vėl sugrįžtų. Vieni tai vadina pomėgiais, hobiais, kiti – gražiu laisvalaikio praleidimu ar potraukiu, kuris priverčia smarkiau suplakti širdį. Laikas, kuris yra mūsų vienų ir kuriame mums užauga sparnai... Koks jis? Kai pavyksta praverti to, KITOKIO, laiko duris, žmogus, kurį dažnai susitinki ir, atrodo, nemažai apie jį žinai, tarsi sušvyti nauja, netikėta šviesa.
 „KITOKIŲ pažinčių“ ciklą pradedame nuo susitikimo su RIMA SAIKAUSKIENE, kurią kaišiadoriečiai daugiausiai pažįsta kaip Kaišiadorių švietimo ir sporto centro Neformaliojo skyriaus metodininkę, nuoširdžią Trečiojo amžiaus universiteto kuratorę (beje, baigiantis 2024-iesiems mūsų rajone susikūrė jau penktas Trečiojo amžiaus universitetas – Paparčiuose) bei trijų šaunių vaikų Meidos, Kristupo ir gabios sportininkės Akvilės mamą.
„Buvusių rankininkų nebūna“
 Gal tik artimesni žmonės žino apie tikros dzūkės, iš Varėnos kilusios Rimos Saikauskienės ištikimybę dar vaikystėje atrastam rankiniui. Tad net kiek nesmagu, kad praleidome progas visi kartu pasidžiaugti. O buvo kuo! Praėjusiais, 2024-aisiais, kartu su Kauno „Ąžuolo“ rankininkių veteranių komanda iškovota bronza Pasaulio dirbančiųjų žaidynėse Katanijoje (Sicilija), o užpernai Kroatijoje vykusiose Pasaulio veteranų varžybose „Masters Hadball World Cup“ komanda, kurioje žaidė R. Saikauskienė, laimėjo I vietą ir pasipuošė aukso medaliais.
 „Džiaugiuosi po aštuonerių metų vėl atradusi save“, – sako Rima Saikauskienė, su malonumu dalyvaujanti ir Atviruosiuose Lietuvos rankinio veteranų čempionatuose, kur susirenka prisiekę šios sporto šakos entuziastai, azartiškai kovojantys dėl pergalių.
 – Rankinis – komandinis sportas. Tai turėjo didelės įtakos mano asmenybės formavimuisi. Bendro rezultato siekimas, kovingumas, pagalba komandos nariams, draugiškumas, lyderystė, pareigingumas – šias ir dar daug teigiamų savybių manyje išugdė būtent pasirinktas sportas. Rankinis davė daug draugų, bendraminčių, nes buvusių rankininkų nebūna, – tvirtai įsitikinusi rankinio veteranė, kuri, kaip ir anksčiau, aikštėje sugeba susitelkti ir atiduoti visą save. Tokią ją geriausiai pažįsta Varėnos rankininkės, su kuriomis tebesieja tvirčiausias ryšys. 
 – Džiaugiuosi, kad turiu galimybę dalyvauti čempionatuose su kitomis komandomis, tačiau mano širdis – „Ūloje“, ji niekur iš mano gyvenimo nedingo, – ir šiandien sako Rima Saikauskienė, kurios sportinės kelionės dažniausiai veda į gimtąjį miestą. Nors šiandien tarp „Ūloje“ žaidžiančių veteranių buvusių jaunystės komandos narių nebėra, stipri sportinė bičiulystė sujungė su dabartinėmis gimtojo miesto rankininkėmis.
 Ypač geras jausmas apima kasmetiniuose Kalėdiniuose turnyruose, kuriuose dalyvauja visi esami ir buvę Varėnos rankininkai. Toks vyko ir 2024-ųjų pabaigoje, palikęs pačius šilčiausius prisiminimus.
Sugrįžimas
 Į rankinio aikštelę Rima Saikauskienė sugrįžo po aštuonerių metų pertraukos jau būdama kaišiadorietė ir trijų vaikų mama.
 – Darbo reikalais atvažiavau į Varėną. Reikėjo tik įžengti į aikštelę, kurioje tiek treniruotasi, sužaista varžybų, ir viskas vėl atgijo, – lemtingą momentą, paskatinusį sugrįžti į mėgstamą sportą prisimena sporto veteranė, rankininke tapusi dar trečioje klasėje. Kaip prisipažįsta, į Varėnos sporto mokyklą atėjo apie rankinį nedaug ką težinodama, tiesiog – pakvietė į treniruotę. Prigijo! Pirmąsias varžybas prasėdėjusi ant atsarginių suolelio, mintyse sau pažadėjo, kad daugiau taip nebus. Ir nebuvo. Žaidė pagrindiniame septintuke įvairiose pozicijose, komanda sėkmingai varžėsi Druskininkuose, Tauragėje, Klaipėdoje ir kitur. Sportiniai gebėjimai, vis augantis meistriškumas neliko nepastebėti – dar mokydamasi devintoje klasėje buvo pakviesta į Varėnos moterų rankinio komandą „Ūla“, kurioje žaidė 15 metų, net jau būdama Lietuvos rankinio  jaunių komandoje.  ir studijuodama geografiją dabartiniame Vilniaus edukologijos universitete. 
 Susiejus gyvenimą su sportu nekilo problemų, kuo užsiimti savaitgaliais – visas laikas buvo užpildytas rankiniu. Nors nedidelio rajono komandai konkuruoti su didžiausiais miestais lengva nebuvo, „Ūla“ prasiskynė kelią ir į Lietuvos aukščiausiąją lygą. Geriausiais laikas ir pasiekimai – 1996-1997 metai, šiuo laikotarpiu laimėta ir II vieta  Didžiosios radijo ir televizijos taurės varžybose.
 Į klausimą, kokios dabar, žiūrint iš laiko perspektyvos, anuometinės pergalės atrodo pačios brangiausios ir reikšmingiausios, R. Saikauskienė sako, jog kiekvienos savaip brangios. Tai ir Europos jaunių pirmenybių pusfinalis Klaipėdoje 1992-aisiais; varžybos Vengrijoje, kai teko pajusti nepakartojamą jausmą – stovėti po savo šalies vėliava; su „Ūla“ iškovota „Miestų taurė“ bei pirmoji sportinė kelionė į užsienį – Švediją; Lietuvos rankinio čempionatas 1995-aisiais su „Ūlos“ komanda; varžybos Kijeve... „Mano sportiniame kelyje buvo be galo daug svarbių bei džiugių akimirkų, žinoma, neišvengta ir nusivylimų. Tik geri prisiminimai apie kasmetines rankininkių stovyklas Marcinkonyse, Palangoje. Nebuvo nė vienų rudens ar pavasario varžybų, kuriose nedalyvaudavome,“ – apie visam gyvenimui likusius dalykus kalba sportininkė.
Svarbiausias užnugaris – šeima
 Po penkiolikos metų trukusios gražios sportinės kelionės su „Ūla“ komanda iširo, bet kibirkštis neužgeso. Nauja ugnele ji suruseno tuomet, kai prasidėjo Atvirieji Lietuvos rankinio veteranų čempionatai. Varėnos rankininkės pakvietė sugrįžti. Labai svarbu, kad visas dvejones, kaip vėl įsilieti į sportinį gyvenimą ir dalyvauti varžybose palikus namus (Kaišiadorys rankinio komandos neturi), nubraukė tvirtas šeimos, ypač vyro Mindaugo, palaikymas bei paskatinimai. Šeima žino, kaip mamai svarbu jos visą gyvenimą mylėtas sportas, tad kantriai laukia namuose linkėdami pergalių. Būtent šeima paragino dalyvauti ir čempionatuose su kitomis komandomis. Mamos sportinis gyvenimas – gražus pavyzdys visiems trims vaikams.
 Beje, sportas kaišiadoriečių Saikauskų namuose – ne paskutinėje vietoje. Šeima mėgsta aktyvų laisvalaikį, o tėveliai nepraleidžia progos sėsti ant dviračių, kas leidžia daugiau laiko pabūti drauge ir ugdo tarpusavio supratimą.
Varžybose dalyvauja ir kaip „palaikančioji komanda“
 Prisimindama savo sportinio kelio pradžią, Rima Saikauskienė minėjo, jog jos mama niekuomet nepraleisdavo nė vienų varžybų. Ar bent pagalvojo tada, kad po kelių dešimtmečių ir pati lydės savo atžalą, siekiančią sportinių rezultatų?
 Gyvenimas bėga greitai, tad šiandien tarp puikių rezultatų pasiekusių jaunųjų rajono sportininkų dažnai mirga ir Akvilės Saikauskaitės pavardė. Perspektyvi plaukikė, matyt, būtent iš mamos bus paveldėjusi užsispyrimą „nesėdėti ant atsarginių suolelio“, siekti aukštų rezultatų, tad pergalės plaukimo takeliuose džiugina ne tik šeimą. Plaukimą pradėjusi lankyti pirmoje klasėje ir jį pamėgusi, šiandien Akvilė Saikauskaitė (trenerė Ingrida Ladygienė) aktyviai dalyvauja šalies plaukimo varžybose, yra pagerinusi ne vieną rajono savivaldybės plaukimo rekordą savo amžiaus grupėje, todėl sparčiai pildo savo apdovanojimų kolekciją. Vienas iš paskutinių mergaitės, kuri treniruojasi su vyresniais vaikais, „trofėjų“ – Palangoje vykusiame Lietuvos plaukimo čempionate pasiektas Kaišiadorių rajono savivaldybės 11-12 metų merginų rekordas: 50 m nugara Akvilė nuplaukė per 37,47 sek.
 R. Saikauskienė sako, jog labai liūdna, kad Kaišiadoryse mergaitės neturi galimybės dalyvauti komandiniame sporte, kuris ugdo daugelį taip reikalingų savybių. Tačiau komandiškumo dvasią dukra atranda gimnastikos klube „Šuolis“, kurį taip pat lanko nuo pirmosios klasės. Kartu su klubu palypėta ir ant aukštesnio laiptelio: iki 2023-ųjų metų rudens klubo gimnastės varžėsi Mėgėjų lygoje, o vėliau, trenerei pasiūlius, perėjo į Nacionalinę lygą. Jei Mėgėjų lygoje dažniausiai pelnytas auksas, tai Nacionalinės lygos varžybos pasižymi didesne konkurencija, tačiau pergalių skonio taip pat tenka paragauti. Smagu, kad praėjusį birželį regioninės aerobinės gimnastikos varžybose Kauno r. Sporto mokyklos taurei laimėti „Šuolio“ jaunių merginų trejetas – Marta Sabaliauskaitė, Ela Žilinskaitė ir Akvilė Saikauskaitė – pasipuošė aukso medaliais, tas pats šaunus trejetukas, skynęs pergales ir mėgėjų lygoje, 2024-aisiais laimėjo Jaunių trejeto bronzą Nacionalinės lygos ,,Vaikų ir jaunimo aerobinės gimnastikos žaidynės – Kaunas 2024“. Tai – tik maža dalis džiaugsmų, kuriuos į namus parsiveža ši labai aktyvi, mylinti savo pasirinktas sporto šakas, jų varžybas bei stovyklas mergaitė. O paklausta, ar dukra prašo mamos patarimų, palaikymo, Rima Saikauskienė sako, jog Akvilė yra prasitarusi, kad norėtų, jog tėveliai visada būtų jos varžybose. Kiek leidžia galimybės, rankinio veteranė stengiasi išpildyti šį prašymą – būti „palaikančiąja komanda“ savo dukrai. Ir – rodyti pavyzdį.
 Beje, praėjusių metų sportininkų apdovanojimuose „Auksinis šuolis“, kuriuos rengia Kaišiadorių švietimo ir sporto centras, už metų auksinius šuolius padėkomis apdovanotos abi – mama ir dukra: Rima Saikauskienė – už sportinius pasiekimus ir Kaišiadorių vardo garsinimą, o Akvilė Saikauskaitė – už puikius rezultatus plaukimo varžybose, Kaišiadorių plaukimo rekordų gerinimą ir Kaišiadorių vardo garsinimą.
 Tad abiem linkime pergalių džiaugsmo ir šiais, 2025-aisiais, metais!

Autorius: Romualda Suslavičienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama