„Kai šviesi diena, manęs netrukdykit“

Ren­gi­nio or­ga­ni­za­to­rė Oti­li­ja Juo­za­pai­tie­nė pa­si­džiau­gė, kad su­si­rin­ko ne tik gau­sus bū­rys bu­vu­sių kraš­to­ty­ri­nin­kės bi­čiu­lių, bend­ra­žy­gių, kai­my­nų. Iš sos­ti­nės at­vy­ko ir ju­bi­lia­tės, ku­ria vi­si va­di­no tie­siog Mo­ky­to­ja, vai­kai – sū­nus Jo­nas ir duk­ra Re­gi­na.

Plun­giš­kiai ge­rai ži­no per­kū­no ąžuo­lo, ver­kian­čios lie­pos le­gen­das, dau­gy­bę pa­sa­ko­ji­mų apie Gon­din­gos pi­lia­kal­nį ir Pla­te­lių eže­rą, ta­čiau ne­ži­no, kad šias is­to­ri­jas už­ra­šė bū­tent E. Ra­vic­kie­nė.

Šios ir daug ki­tų le­gen­dų, pa­da­vi­mų, pa­sa­ko­ji­mų su­gul­dy­ta į dvi kraš­to­ty­ri­nin­kės iš­leis­tas kny­ge­les, taip pat iš­li­ko jos rank­raš­čiuo­se. Juos kar­tu su ki­tu sa­vo ar­chy­vu mo­te­ris pa­li­ko Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jui. Ir tai ne­ste­bi­na – E. Ra­vic­kie­nė bu­vo la­bai di­de­lė Ogins­kių ger­bė­ja, be to, pa­ti dir­bo vo­kie­čių kal­bos mo­ky­to­ja Ogins­kių dva­re so­viet­me­čiu vei­ku­sia­me Sta­ty­bų tech­ni­ku­me. Vė­liau ar­ti­mai bend­ra­vo su šiuo­se rū­muo­se įkur­to Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus mu­zie­ji­nin­kais ir bū­tent jiems pa­ti­kė­jo per dau­gy­bę me­tų su­rink­tą kraš­to­ty­ri­nę me­džia­gą.

Kaip sa­kė O. Juo­za­pai­tie­nė, Mo­ky­to­ja nie­ka­da ne­si­gy­rė sa­vo šak­ni­mis, o juk bu­vo dva­ri­nin­kai­tė, ki­lu­si iš Jun­kū­nų dva­ro Ro­kiš­kio ra­jo­ne. Pas­ku­ti­niai to dva­ro val­dy­to­jai bu­vo Chai­naus­kai, Eleo­no­ros tė­vai.

Dau­giau apie pa­čią E. Ra­vic­kie­nę, jos do­mė­ji­mą­si karš­tai pa­mil­tos Že­mai­ti­jos ir Plun­gės kraš­to is­to­ri­ja pa­pa­sa­ko­jo ren­gi­ny­je da­ly­va­vę jos ar­ti­mie­ji, drau­gai, bend­ra­žy­giai. Pa­tei­kia­me jų pa­sa­ko­ji­mus to­kius, ko­kie nu­skam­bė­jo.

Duk­ra Re­gi­na Ki­sie­lie­nė:

„Esam dvie­se, bro­lis gi­mė Kur­šė­nuo­se, aš Plun­gė­je. Iš pra­džių gy­ve­nom Kan­tau­čiuo­se, po to per­si­kė­lėm į Plun­gę ir ją su bro­liu pa­li­kom iš­vy­kę stu­di­juo­ti. Kai au­gom, tė­vai ne­drau­dė da­ry­ti, ką no­rim, bet mes ir ne­da­rėm to, ko ne­ga­li­ma. Vi­są lai­ką ska­ti­no mo­ky­tis. Bro­lis bai­gė odon­to­lo­gi­ją, aš – me­di­ci­ną.

Tė­vu­kai la­bai my­lė­jo sa­vo anū­kus. Aš tu­riu du vai­kus, bro­lis ir­gi du, tai pa­kai­tom siųs­da­vom tai vie­nus, tai ki­tus į Plun­gę ato­sto­gau­ti. O čia vi­sos pra­mo­gos bū­da­vo eks­kur­si­jos. Juk ir mes, kai au­gom, ži­no­jom, kur yra Or­vi­dų so­dy­ba, kas įdo­maus Pla­te­liuo­se, Tel­šiuo­se. Plun­gės par­ką bu­vom iš­vaikš­čio­ję sker­sai išil­gai. Taip pat ir anū­kai – vos grįž­ta iš eks­kur­si­jos, ma­ma su­so­di­na prie sta­lo ir lie­pia ap­ra­šy­ti, kur bu­vo, ką ma­tė.

Ne­su ga­vu­si bar­ti nuo ma­mos. Ne­ži­nau, iš kur ji sem­da­vo­si kant­ry­bės, nors mes bu­vom ga­na jud­rūs. Ypa­tin­gai ge­rą at­min­tį tu­rė­jo. Ži­no­jo la­bai daug ir kiek­vie­ną kar­tą vis ki­taip pa­pa­sa­ko­da­vo, vis ką nors nau­jo bū­da­vo iš­siaiš­ki­nu­si. La­bai my­lė­jo Že­mai­ti­ją, Plun­gę. Bū­da­vo, at­vyks­ta pas mus į Vil­nių, pa­si­sve­čiuo­ja sa­vai­tę ir jau sa­ko: – Man spau­di­mas pa­ki­lo, me­tas na­mo.“

Sū­nus Jo­nas Ra­vic­kas:

„Ma­ma pa­sa­ko­jo, kad jos pro­se­ne­lis prie Ly­dos tu­rė­jo tiek že­mės kaip ir Ogins­kis, bu­vo gra­fas. Bet per re­for­mas iš jo val­dų li­ko tik dva­ras prie Ro­kiš­kio, ku­rį ir pa­vel­dė­jo ma­mos tė­vas Ka­zys Chai­naus­kas.

Tė­vu­kui mi­rus aš daž­nai bū­da­vau ma­mai už vai­ruo­to­ją, daug kur esam va­žia­vę. La­bai įsi­mi­nė ke­lio­nė į Kark­lė­nus, į So­fi­jos Ky­man­tai­tės-Čiur­lio­nie­nės tė­viš­kę. Ten pa­ma­tėm la­bai se­nas ka­pi­nai­tes su dau­gy­be kop­lyts­tul­pių. Dau­ge­lis jau bu­vo su­pu­vę, griū­van­tys, su kal­vių nu­kal­tais kry­žiais, o tarp jų – pa­go­niš­ki žal­čiai įpin­ti. Tuos kop­lyts­tul­pius yra nu­pie­šęs ir Čiur­lio­nis ke­liuo­se sa­vo dar­buo­se.

Ma­ma la­bai mė­go va­žiuo­ti su ma­nim ir žve­jo­ti, iš­si­nuo­mo­da­vom val­tį ir iš­plauk­da­vom į Pla­te­lių eže­rą. Man pa­tik­da­vo nar­dy­ti. Sy­kį prie vie­nos sa­los dug­ne pa­ste­bė­jau ap­va­lius svie­di­nius, pa­gal­vo­jau, kad kai šve­dai ata­kuo­da­vo Pla­te­lių pi­lį, pa­tran­ko­mis pra­muš­da­vo rąs­tus. Kaž­kam pa­pa­sa­ko­jau apie sa­vo ra­di­nį ir lyg vie­nas svie­di­nys da­bar yra Tel­šių „Al­kos“ mu­zie­ju­je eks­po­nuo­ja­mas.“

Mil­da Mu­ra­lie­nė, bu­vu­si Plun­gės ra­jo­no sa­vi­val­dy­bės Kul­tū­ros sky­riaus ve­dė­ja:

„Mes bend­ra­vom nuo 1977 me­tų: ne tik dar­bo klau­si­mais, bet ir as­me­niš­kai. Mo­ky­to­ja bu­vo kaip liau­dies ra­šy­to­ja. Kiek te­ko bend­rau­ti su žmo­nė­mis kai­muo­se ir mies­te, nė vie­nas nė­ra pa­sa­kęs, kad ne­ži­no E. Ra­vic­kie­nės, vi­si sa­ky­da­vo: – Ži­nom ži­nom, skai­tėm straips­nius.

Eleo­no­ra tu­rė­jo ir de­tek­ty­vo ta­len­tą, nes ko­kią nuo­trau­ką gau­da­vo, tu­rė­da­vo ieš­ko­ti, ra­šy­ti, tei­rau­tis, kas to­je nuo­trau­ko­je, ka­da ir kur fo­tog­ra­fuo­ta. Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jus tu­rė­tų bū­ti dė­kin­gas jai už tai, kad da­bar tu­ri Ogins­kių lai­kų pia­ni­ną. Ra­vic­kie­nė jį su­ra­do pas bu­vu­sį rū­mų or­kest­ro mu­zi­kan­tą Jo­ną Pet­kū­ną ir vis iš­gy­ven­da­vo, kad tas pia­ni­nas ne­pra­ding­tų. Mi­rus Pet­kū­nui, pia­ni­ną iš­si­ve­žė jo anū­kė į Ši­lu­tę. Kul­tū­ros sky­riui te­ko ieš­ko­ti fi­nan­sa­vi­mo, ga­vę pi­ni­gų kar­tu nu­va­žia­vom į Ši­lu­tę, tą pia­ni­ną iš­pir­kom ir par­ve­žėm at­gal į Plun­gę.

Daž­nai nuei­da­vau pas Mo­ky­to­ją į na­mus ir ma­ty­da­vau, kad jos abu kam­ba­riai ap­krau­ti jos rank­raš­čiais, kny­go­mis, vi­so­kiais vei­ka­lais. Vis gar­siai nu­si­ste­bė­da­vau, kaip ji to­se stir­to­se su­ran­da ką nors, ir pa­ra­gin­da­vau ver­tin­giau­sią tu­ri­mą me­džia­gą su­gul­dy­ti į kny­gą. Taip pa­si­ro­dė net dvi kny­ge­lės: 1992-ai­siais ir 1997-ai­siais.“

Dr. Jo­lan­ta Skur­daus­kie­nė, Že­mai­čių dai­lės mu­zie­jaus di­rek­to­riaus pa­va­duo­to­ja:

„Ra­šy­da­ma pir­mą­jį sa­vo dip­lo­mi­nį dar­bą pa­si­rin­kau Ogins­kių te­mą, dėl to bu­vau vie­na iš tų žmo­nių, ku­rie gau­siai lan­kė Mo­ky­to­jos bu­tą: moks­li­nin­kai, res­tau­ra­to­riai, mu­zi­ko­lo­gai, stu­den­tai... Aš ir­gi bu­vau stu­den­tė, kai pa­skam­bi­nau jai ir pa­sa­kiau, kad do­miuo­si Ogins­kių te­ma. Mo­ky­to­ja bu­vo ne­pap­ras­tai šil­tas žmo­gus, mie­lai su vi­sais bend­rau­jan­ti. Ji iš­kart priė­mė ma­ne ir pa­si­da­li­no tu­rė­to­mis ži­nio­mis.

Vė­liau at­si­ti­ko taip, kad įsi­dar­bi­nau Že­mai­čių dai­lės mu­zie­ju­je ir ta­pau sa­vo­tiš­ka Mo­ky­to­jos asis­ten­te. Mes, mu­zie­ji­nin­kai, la­bai daž­nai jai skam­bin­da­vom, nes mums vis kaž­ko rei­kė­da­vo. Po so­viet­me­čio apie Ogins­kių dva­rą bu­vo la­bai ma­žai ži­nių, vis­ką rei­kė­jo su­rink­ti po ma­žą grū­de­lį. O Mo­ky­to­ja, dė­ka sa­vo pla­taus bend­ra­vi­mo, su­si­ra­ši­nė­ji­mo su už­sie­niu, ge­bė­ji­mo pa­lai­ky­ti ry­šius, jau bu­vo su­rin­ku­si ne­ma­žą ži­nių apie Ogins­kius ba­ga­žą. Ir no­riai to­mis ži­nio­mis da­li­no­si, nuo­lat skel­bė straips­nius spau­do­je, ne­tgi už­sie­ny­je, Len­ki­jos lei­di­niuo­se.

Ne­re­tai ji sa­ky­da­vo: – Kai švie­si die­na, jūs ma­nęs ne­truk­dy­kit, nes man rei­kia skai­ty­ti, ra­šy­ti... Vė­liau, kai jos re­ga dar la­biau su­pras­tė­jo, pa­dė­da­vau jai ra­šy­ti laiš­kus, nes jos su­si­ra­ši­nė­ji­mas bu­vo ne­pap­ras­tai pla­tus. Ji val­dė len­kų, vo­kie­čių, ru­sų, pran­cū­zų kal­bas, gim­na­zi­jo­je mo­kė­si lo­ty­nų kal­bą. Ir bend­ra­vo su žmo­nė­mis iš ne­pap­ras­tai daug ša­lių, kaip pa­ti sa­kė, ne­su­si­ra­ši­nė­jo tur­būt tik su Af­ri­ka.

Ne vie­nas iš čia su­si­rin­ku­sių­jų ži­no, kad Są­jū­dis Plun­gė­je pra­si­dė­jo tvar­kant Gan­din­gos pi­lia­kal­nį. O ži­nias apie pi­lia­kal­nį bu­vo su­kau­pu­si ir jo­mis da­li­no­si E. Ra­vic­kie­nė, taip ska­tin­da­ma žmo­nių tau­ti­nį pa­si­di­džia­vi­mą ir au­gin­da­ma no­rą da­ly­vau­ti per­si­tvar­ky­me.

Įdo­mu tai, kad Mo­ky­to­ja bu­vo ne tik aist­rin­ga meš­ke­rio­to­ja, bet ir la­bai mė­go spor­tą. Krep­ši­nio var­žy­bos jai bū­da­vo vis­kas. Sa­ky­da­vo: – Jo­lan­ta, ry­toj pas ma­ne neik, bus krep­ši­nis. O dar ki­tą die­ną ry­te man skam­bi­na ir guo­džia­si: – Ži­nok, aš vos ne­nu­mi­riau va­kar per tą krep­ši­nį, „Žal­gi­ris“ vos ne­pra­lai­mė­jo...“

Gin­tau­tas Čer­nec­kis, Si­mo­no Dau­kan­to bib­lio­fi­lų klu­bo pir­mi­nin­kas:

„Bu­vau il­ga­me­tis Leo­no­ros (Eleo­no­ros Ra­vic­kie­nės – aut.) kai­my­nas. Iš Mo­ky­to­jos ga­vau ne vie­ną gy­ve­ni­mo pa­mo­ką. Ka­dan­gi mo­kiau vai­kus is­to­ri­jos, Leo­no­ra vis klaus­da­vo, kiek mo­kyk­lo­se yra Lie­tu­vos is­to­ri­jos. Sa­ky­da­vau: – Ma­žai. – O tai ką mes ga­li­me pa­da­ry­ti, kaip iš­plės­ti Lie­tu­vos is­to­ri­jos kur­są? – neat­lyž­da­vo ji. Ir tuoj pat pa­siū­ly­da­vo: – Or­ga­ni­zuo­kim iš­vy­kas vai­kams po svar­bias is­to­ri­nes vie­tas, ves­ki­me to­je ap­lin­ko­je is­to­ri­jos pa­mo­kas.

1984 me­tais įkū­rėm S. Dau­kan­to klu­bą. Ji bu­vo su­si­ža­vė­ju­si, džiau­gė­si tuo ir lin­kė­jo lai­ky­tis iš pa­sku­ti­nių­jų. Kai 1986 me­tais pra­dė­jo­me žy­gį pės­čio­mis S. Dau­kan­to ke­liu, dar ne­bu­vo nė min­ties apie Są­jū­dį. Ėjom per Lie­tu­vą, ne­šė­me Dau­kan­to raš­tus, nak­vo­da­vom mo­kyk­lo­se, o į Vil­nių įžen­gėm su tris­pal­ve, įne­šėm ją į Vil­niaus uni­ver­si­te­tą. Bu­vo 1988 me­tai. Tais pa­čiais me­tais Plun­gė­je or­ga­ni­za­vo­me pir­muo­sius Dau­kan­to skai­ty­mus, žy­gia­vom per mies­tą su tris­pal­ve ir Leo­no­rai te­ko gar­bė iš­kel­ti ją vai­kų bib­lio­te­kos kie­me­ly­je. Ko­kia ji bu­vo lai­min­ga...

Dar po me­tų su­ma­nėm su­reng­ti blai­vy­bės žy­gį dvi­ra­čiais ir jį de­di­kuo­ti Mo­tie­jui Va­lan­čiui. Bab­run­go slė­ny­je su­si­rin­ko apie 50 moks­lei­vių, mus iš­ly­dė­jo ir pa­lai­mi­no Leo­no­ra. Vi­si priė­mė blai­vy­bės prie­sai­ką, pa­si­ra­šė ne­var­to­sian­tys al­ko­ho­lio me­tus lai­ko ar il­giau. Prie­sai­ką priė­mė ir Mo­ky­to­ja. Ji S. Dau­kan­to klu­bo žmo­nėms bu­vo mo­ra­li­nis au­to­ri­te­tas. “

Autorius: Jurgita Naglienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama