Profesorius mano, kad Anykščiai stagnuoja

Anykštėnas dr. Audrius Bitinas – teisininkas, profesorius, buvęs Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos viceministras, buvęs Anykščių rajono tarybos narys dabar dirba advokatų kontoroje bei Vilniaus universitete. Nemažą laiko dalį jis praleidžia ir Sakartvele, kur dirba Europos Sąjungos projekte, kurio tikslas – stiprinti Sakartvelo socialinės apsaugos sistemą.
Audrius dažnai grįžta į Anykščius – kartu su broliu Teodoru slaugo sergančią mamą, buvusią gydytoją Reginą Bitinienę.

Nesvarstė galimybės perimti verslo

Trečia Bitinų karta valdo UAB „Anykščių energetinė statyba“. Prie įmonės kūrimo ištakų stovėjo vyresnysis Teodoras Bitinas, paskui įmonę perėmė jo sūnus Alvydas Bitinas, dabar Anykščių elektrikams vadovauja Audriaus brolis Teodoras.
Paklaustas, ar šeimoje buvo svarstymų, kuris iš sūnų taps Alvydo Bitino įpėdiniu įmonėje, Audrius kalbėjo, kad viskas įvyko natūraliai.
„Visada norėjau būti humanitaru. Supratau, kad tie techniniai dalykai man neįdomūs, o su tėčiu nebuvo net šnekos. Prieš stojant į aukštąją, į teisę, jis nei su manimi šnekėjo, nei klausė. Brolis stojo į fiziką, bet irgi šnekų nebuvo. Kadangi brolis pasirinko tiksliuosius mokslus, tai viskas natūraliai įvyko. Atsimenu, kažkada tėtis buvo pasikvietęs, sakė, na, tai reikės judėti, ar tu norėtum? Sakau – ne. Nebuvo tarp mūsų su broliu pykčio. Po tėčio mirties broliui perleidau visas akcijas. Tvarkykis, žiūrėk. Beje, bendrovės akcijų struktūroje jis turbūt tik keliolika procentų valdo, yra labai daug smulkių akcininkų“, – aiškino dr. A. Bitinas.
„Anykščių energetinė statyba“ turi susikūrusi draugiškos darbuotojams įmonės, o Bitinai – kilnių, geranoriškų žmonių įvaizdį. Pasak Audriaus, „Anykščių energetinė statyba“ nėra paprastas kolektyvas, o tarytum bendruomenė, kur vienas kitą pažįsta, žino džiaugsmus ir bėdas bei vienas kitu rūpinasi.

Plika akimi matyti, kaip Anykščiai sensta

Kalbėdamas apie Anykščius, dr. A. Bitinas atkreipė dėmesį, kad iš miesto pasitraukė sunkiosios muzikos festivalis „Devilstone“. Pasak jo, tai tarytum indikatorius, kad mūsų miestas tampa mažiau patrauklus, mažiau įdomus.
„Džiugu, kad dar yra jaunimo, mokinių, bet vizualiai matau, kad visuomenė yra pasenusi. Nueini į parduotuvę ir matai. Vienas vaizdas Vilniuje, kitas čia, Anykščiuose.
Anykščiai, anykštėnai Lietuvoje yra gerai vertinami ir visi čia lyg ir nori atvažiuoti. Ir aš visada kviečiu, sakau atvykite, čia tikrai rasite ką veikti. Bet jeigu žiūrėtume iš strateginės pusės, kaip mes atrodome Lietuvos kontekste, tai manau, kad Anykščiai nebekyla į viršų. Buvo judėjimas, emocija, buvo ir daug klaidų, bet tai yra klaidos ir bandymai. Tos pačios katilinės. Bet kas gi tada žinojo, kaip daryti. Tačiau buvo daugiau dvasios, kažkokio siekio. Dabar Anykščiuose viskas lyg ir gerai, vyksta daug kultūrinių renginių. Jeigu būtų likęs „Devilstone“ festivalis, būtų visai gerai. Jeigu aš turėčiau galimybę spręsti – sakyčiau, darykit bet ką, aišku, proto ribose. Turi būti judesys. Žmonės turi būti tolerantiški, priimti vieni kitus ir gerbti vieni kitus. Kartais mums trūksta vizijos. Kai organizatoriai derėjosi dėl kitų metų, buvo neigiamų vertinimų. Jeigu aš būčiau organizatorius, man tai irgi nepatiktų. Savivaldybė turi pasakyti: štai yra trys punktai – negali būti pornografijų, žiaurumų ir smurtų. Yra muzika, priimta pasaulyje. Darykite koncertus, susitvarkykite po to.

Kartojuosi, atrodo, Anykščiuose viskas gerai, bet nesimato proveržio. Gatvelę pataiso… Visi miestai juk taiso. Birštonas, atrodo, buvo dar blogesnėje situacijoje kaip Anykščiai, nieko ten nėra. Tik upė, kurioje pasimaudyti negali, bet jie ir verslą pritraukia. Ten kitoks požiūris“, – poziciją dėstė dr. A. Bitinas.
Jo įsitikinimu, savivaldybė reikalinga tik dviem dalykams – užtikrinti pagalbos ir paramos teikimą tiems, kam jos reikia ir investicijų pritraukimui.
„Savivaldybė turėtų būti marketingo vadovas. Ieškoti investicijų, vaikščioti pas verslininkus, klausti, kaip tau sekasi, gerti su jais kavą, ieškoti variantų, spausti centrinę valdžią. Jeigu kažko centrinė valdžia neduoda, turi atsinešti čiužinį ir miegoti prie ministerijos. Konkurencija yra didelė ir tu turi išsiskirti. Anykščiai turi kažkuo išsiskirti. Gali išsiskirti, pavyzdžiui, lėtu turizmu ir tada planuoti. Nereikia šimtatūkstantinių studijų, viskas aišku ir be jų. Duok žmonėms, verslui sąlygas.
Kiek girdžiu, Anykščiuose yra negerų niuansų“, – sakė profesorius.

Reikia atverti duris ir nekaišioti pagalių

Dr. A. Bitinas sako, kad pats asmeniškai pajuto, kad Anykščiuose trūksta socialinių paslaugų.
„Na nėra, negalime rasti žmogaus, kuriam galėtume už mamos priežiūrą sumokėti. Paimtum, pakviestum, kad jis nuolat sėdėtų…“ – patirtimi dalinosi dr. A. Bitinas.
Pasak jo, Anykščiai neišnaudojo ir prasidėjusio nuotolinio darbo bumo.
„Yra daug profesijų, kur nereikia kiekvieną dieną vaikščioti į darbą. Sudaryk sąlygas. Pradėk nuo sklypų planavimo, statybų palengvinimo. Ištransliuok tokią žinią.

Kaip Birštonas ištransliavo – steigė kažkokį informacinių technologijų centrą. Važiuokit „IT-išnikai“, sąlygos labai geros, sanatorijos… Mano credo – atviros durys visiems be pagalių kaišiojimo…“ – kalbėjo dr. A. Bitinas.

Sakartvelas labiau Europa, nei Azerbaidžanas

Sakartvelo Vyriausybę dr. A. Bitinas konsultuoja jau beveik penkerius metus. Anksčiau jis pustrečių metų dirbo Azerbaidžano Vyriausybės konsultantu. Abi šios šalys yra tame pačiame regione, Užkaukazėje, tačiau jos skirtingos.
„Kai pirmą kartą nuvažiavau į Tbilisį, pajutau labai didelį skirtumą. Tbilisis – europietiškas. Ir žmonės, ir kultūra, ir judėjimas. Azerbaidžanas – konservatyvus. Ne toks konservatyvus, kaip Arabijos kraštai, bet gerokai konservatyvesnis, nei Sakartvelas. Ir labai išreikštas noras parodyti prabangą. Baku tarytum Dubajus, o Tbilisis kultūrinis, su daug ir nesutvarkytų pastatų.

Mentaliteto prasme, mes kokių 20 metų į priekį nuėjome. Tas abi šalis dar vejasi sovietinis mentalitetas. Sakartvele truputį mažiau, bet turbūt dėl to, kad jie jau nuo 1990 metų į Europą orientuojasi. Buvo daug paramos, daug propagandinių dalykų tiek iš rusų pusės, tiek iš Europos Sąjungos. Azerbaidžianas kaip kryptį pasirinko Turkiją. Kertinis buvo Karabacho klausimas. 30 metų visa visuomenė buvo ruošiama konfliktui. Kai buvau vaikų darželyje, mačiau piešinių parodą – darželinukai piešia, kaip žudo armėnus. Ir taip azerai susikūrė mentalitetą. Azerai jo lyg ir neturėjo, bet per Karabachą susikūrė. Azerbaidžanas gerokai labiau Azija, nei Sakartvelas“, – paprašytas palyginti Sakartvelą ir Azerbaidžaną, kalbėjo dr. A. Bitinas.
Jis sakė, kad Sakartvele garsusis anykštėnas, rašytojas Antanas Vienuolis-Žukauskas nėra žinomas, kartvelams gal kiek girdėtas yra tik kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Azerbaidžane daug dėmesio lietuvių rašytojui Vincui Krėvei, yra ir atminties ženklų jam. V. Krėvė ilgai gyveno Baku, prisidėjo prie Baku universiteto steigimo, buvo Lietuvos konsulu Baku.

Kartvelų santykis su rusais dviprasmiškas

Sakartvelas išgyveno karus su Rusija, prarado Abchaziją ir Šiaurės Osetiją, tačiau Rusijos piliečiai šioje šalyje yra laukiami.
„Sakartvelo naratyvas ir dabar nepasikeitė, net šita keista dabartinė valdžia naratyvą išlaiko tą patį. Iš esmės kiekvienas kartvelas pasakys, kad Abchazija ir Šiaurės Osetija yra mūsų teritorijos. Tačiau, jeigu jų paklausi – o kaip tada rusų turistai? Atsakys, kad viskas gerai. Paradoksas.
Nematau jokių šansų Sakartvelui atgauti okupuotas teritorijas. Nebent būtų kažkokia federacija Abchazijos, Osetijos ir Sakartvelo. Jeigu Sakartvelas atsisakys Europos Sąjungos įtakos ir eis link Rusijos, tada Putinas pasakys – nebesipykit, padarykit federaciją. Bet problema, kad visi labai susipriešinę, vieni kitų nebekenčia. Dabartiniu metu be šansų. Abchazija ir Osetija rusifikuotos, rusiškas mentalitetas, teritorijos apleistos. Daug kriminalinio dalyko. Galvos skausmas. Ten taisyklių nėra, kriminalinis pragaras. Būtų problemų“, – tikino profesorius.

Gins, jei bus ką ginti

Dr. A. Bitinas kalbėjo, kad socialinė sfera ir apskritai piliečių gerovė yra svarbi ir valstybės tvirtumo aspektu.
„Socialinė apsauga – tai vienas iš tų dalykų, kurie gali užtikrinti taiką, nes jeigu valstybė bus socialiai tvarkinga, tvirta, jeigu žmogus turės ką ginti, jis ir gins. Pažiūrėkite į Rusiją, jie neturi ką ginti. Net ir tam pačiam Sakartvele žmonės gyvena labai skurdžiai. O čia mes turime šaknis, pastatus, vaikus, kurie mokosi. Mes turime sukurti tokią socialinę sistemą, kad norėtume ginti šalį nuo priešo, kuris kėsinasi sugriauti tai, ką mes sukūrėme. Jeigu nieko neturėsi – tai koks skirtumas… Sakartvelo kaime, kur nors kalnuose, gyvena piemuo ir jam visai nesvarbu, ar Tbilisyje rusas valdžioje, ar kartvelas. Jam jokio skirtumo. Jis net nesužinos, kad valdžia pasikeitė.
Kai prasidėjo pokyčiai Sakartvelo valdžioje, žmonės prašė – jūs tik neuždarykit ofiso, neišvažiuokit. Nieko nedarykit, bet bent jau likite, kad mes matytume, jog yra kažkokia prasmė. Amerika išėjo, o jeigu ir Europa išeis, tai mes tada tikrai grįšime į postsovietinį pasaulį, kur Kinija ir Uzbekistanas“, – sakė dr. A. Bitinas.

Projektą „Legenda: gyvieji Anykščiai – 2025“ 10 000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas

Autorius: Vidmantas ŠMIGELSKAS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama