Kaip Juozas Kancleris nugirdė kalėjimo sargą

Kaip Juozas Kancleris nugirdė kalėjimo sargą. Mūsų kraštiečiai knygnešiai Knygnešys J. Kancleris darbavosi visoje Suvalkijoje, Užnemunėje, net Vilnių pasiekdavo traukiniu. Kartą grįžtantį iš Prūsijos J. Kanclerį pagavo pasienio sargybinis, smogė į veidą šautuvo buože ir nusivarė į sargybos užkardą. Ryte nuvežė į Virbalio kalėjimą. Ten jau sėdėjo du kaimų seniūnai, areštuoti už tai, kad nepranešė žandarams apie kaime išplatintus atsišaukimus. Juozas Kancleris (stovi kairėje) su žmona ir jos broliu. / Nuotrauka iš Lietuvos knygnešiodraugijos archyvo J. Kancleris kalėjimo sargui davė pinigų, kad nupirktų degtinės. Tas tuoj atnešė butelį ir visi keturi gurkšnojo. Kalinys gėrė mažai, daugiau pylė sargui. Kai Kancleris pasiprašė į lauką „savo reikalu“, sargas jį palydėjo vieną kartą, antrą. Kai sargas visai nusitašė ir vėl išvedė kalinį į kiemą, tiek jį ir tematė. Vienmarškinis, basas, vikriai kaip katinas Kancleris persivertė per kalėjimo tvorą ir atidūmė į Smilgius, pas savo dėdę. Ten išsigydė sumušimus ir dirbo toliau. Iš Virginos Šukytės knygos „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“ Susijęs straipsnis – „Kol turime – nevertiname, kai prarandame – suprantame, ką praradome“

Autorius: Suvalkietis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama