Regiono fenomenas – Pramedžiava: kaimas, į kurį šokti važiuojama ir 100 kilometrų

Išskirtinė proporcija

Pramedžiavos kaimų bendruomenei, šiuo metu vienijančiai 207 narius, ketvirti metai vadovauja Rimutė Bakutienė. Pasak pašnekovės, tai trečia pagal dydį bendruomenė Raseinių rajone.

Aktyviausių branduoliuką sudaro 22 valdybos nariai, o pusė jų – vyrai. Ši proporcija itin džiugina pirmininkę: „Turbūt ir šalyje retas atvejis, kad bendruomenėje būtų tiek aktyvių vyrų. Jie savo rankomis yra pasidarę krosnis dviem dideliems 80 l ketaus puodams. Juose per šventes verdame troškinį ar plovą. Valdybos narys Dalius Rūkštelis yra pasigaminęs didžiulę keptuvę, kurioje vienu metu telpa net 40 blynų. Mūsų virtuvėje karaliauja vyrai, moterims leidžiantys kepti čirvinius blynus, o kitiems patiekalams – tik paruošti bulves ir svogūnus“, – šypsojosi R. Bakutienė.

Dėl pagarsėjusių blynų pramedžiaviškius į savo šventes dažnai kviečia kitos rajono bendruomenės, Raseinių rajono savivaldybė. Pernai jiems buvo patikėta maitinti Lietuvos tremtinių ir politinių kalinių sąskrydžio „Su Lietuva širdy“ Ariogaloje, Dubysos slėnyje, respublikinio kaimo bendruomenių sąskrydžio Karklėje dalyvius.

Paklausta, ar nustebintų, tarkime, Riebaus Katino noras paragauti pramedžiaviškių patiekalų, pirmininkė patikino, kad tai nebūtų netikėtumas, mielai pavaišintų ir neabejojo, kad šis maisto tinklaraštininkas neišpeiktų jų kepamų blynų ar verdamų troškinių.

Nuo kapelos iki šokių

Pasak pirmininkės, vyrai yra bendruomenės varomoji jėga ir kultūriniame gyvenime. „Turime kapelą, kurioje groja tik vyrai, o jos siela – mano klasės draugas. Visi jie dega noru groti – bendruomenei kainuoja tik elektra. Vyrai į repeticijas ir koncertus groti šokiams atvažiuoja savo transportu, su savo instrumentais. Per trejus veiklos metus jie aplankė turbūt visas Raseinių bendruomenes, važiuoja muzikuoti ir į kitus rajonus“, – pasakojo pašnekovė.

Su kapelos vadovu pirmininkė subrandino mintį – šeštadieniais organizuoti suaugusiųjų šokių vakarus. Pirmą kartą į juos pakvietė užpernai spalio 18 d.

„Tikrai nesitikėjome tokio populiarumo. Galvojome, kad bus šeši muzikantai ir tiek pat šokėjų, – prisiminė R. Bakutienė. – Sulaukėme 60 žmonių. Ir tada supratome, kad pagyvenusiems žmonėms labai reikia tokių vakarų.“

Šokiai vyksta kiekvieną šeštadienį, žmonės vos telpa į bendruomenės namus. Yra tokių, kurie pašokti važiuoja iš kitų rajonų: Radviliškio, Jurbarko, Tauragės, Kelmės – net ir 100 km.

„Užplikome arbatos, išverdame kavos, kartais iškepame bandelių, padarome sumuštinukų, per muzikantų pertrauką juos pavaišiname, pabendraujame. Dabar jau tapome viena didele šeima, vadiname vienas kitą vardais. Kai juokais pasiūlau tapti mūsų bendruomenės nariais, iš kitur atvykę šokėjai su malonumu įstoja, klausia, kuo gali prisidėti“, – tvirtino R. Bakutienė.

Pernai lapkritį šokiuose apsilankęs radijo laidų vedėjas Edvardas Kubilius buvo nustebintas, kai kapelai sugrojus pirmuosius akordus neliko nė vieno sėdinčio žmogaus. Jis prasitarė, kad į Pramedžiavą reikėtų atvežti vilniečius ir parodyti, kaip kaimas moka gyventi.

Organizatoriai laikosi tradicijos – per Gavėnią ir Adventą vengia linksmybių. Šokių lankytojai dažnai skundžiasi, kad be šokių neišsimankština, kad jiems pradeda skaudėti ne tik kojas. „Šiemet Užgavėnes šventėme nuo 11 iki 18 val., o 19 val. salėje jau prasidėjo iki 23 val. trunkantys šokiai. Štai kiek mes energijos turime“, – šypsojosi Pramedžiavos kaimų bendruomenės pirmininkė.

Krašto atminties saugykla

Garsi ne tik kapela, bet ir kaime veikiantis muziejukas „Grinčia“. Jį įkūrė buvę mokytojai Vidutė ir Jonas Vaičaičiai bei ilgametis bibliotekos vadovas Antanas Šulskis. „Grinčia“ tapo tikra krašto atminties saugykla.

A. Šulskis ir iki tol gana ilgai iš Pramedžiavos ir aplinkinių kaimų gyventojų rinko senovinius daiktelius. Kai 2007 m. buvo nuspręsta uždaryti pagrindinę mokyklą, minėtiems mokytojams kilo mintis surinkti dar daugiau eksponatų ir juos įkurdinti buvusios mokyklos patalpose.

„Grinčia“ nėra muziejus už stiklo. Tai vieta, kurioje eksponatus galima liesti rankomis, kur atgyja senovės lietuvio buitis. Čia sukaupti eksponatai – kraičio skrynios, stalai, lovos, 100-metis veidrodis, geldos, kuriose buvo minkoma tešla, sviestmušės, žarijomis kaitinami lygintuvai, audimo staklės, vilnos verpimo rateliai – pasakoja istorijas apie tėvų ir senelių darbus, primena, iš kur mes atėjome.

Per palyginti trumpą laiką muziejukas tapo kultūros traukos centru. Nors nuolatinio lankymo grafiko nėra, „Grinčia“ atveriama lankytojams ir svečiams organizuojamų tradicinių kaimo švenčių metu, ar iš anksto susitarus. Ne tik darželinukai, bet ir vyresni vaikai ar net suaugusieji dažnai nežino, kam buvo naudojamas vienas ar kitas eksponatas, todėl V. ir J. Vaičaičiai nuoširdžiai paaiškina, papasakoja senovinių daiktų istorijas.

Paklausta, ar turint tiek daug unikalaus turto nekyla minčių rengti edukacijų, R. Bakutienė patikino: „Idėjų turime daug, mums trūksta ne jų, o laiko. J. Vaičaitis pina įvairius darbelius iš vytelių, pernai Advento laikotarpiu visus savaitgalius organizavome edukacijas mūsų krašto žmonėms. Jo žmona Vidutė Trečiojo amžiaus universitete sukaupė įvairiapusės patirties ir norinčius mokė simegrafijos (siuvinėjimo būdas – red. pastaba).“

Susibūrimų širdis

Pernai Pramedžiavos kaimų bendruomenė pasistatė 100 kv. m pavėsinę. Dalis organizuojamų renginių vyksta būtent bendruomenės namų kiemelyje. Kadangi tinkamo oro joms neužsisakysi, tokia ilga (20 m) lauko pastogė bendruomenei yra gyvybiškai reikalinga. Tai ne šiaip statinys, o bendruomenės susibūrimų širdis, sauganti nuo lietaus ir saulės didžiausių švenčių metu.

Daugelis bendruomenių skundžiasi lėšų trūkumu, tačiau pramedžiaviškiai įrodė, kad didžiausias turtas yra jų pačių rankos ir dosnios širdys. Ūkininkai, turintys aplinkui miškų, dovanojo tris priekabas rąstų. Patys bendruomenės nariai juos apdorojo, pjovė, lakavo. Auksarankis Česlovas Vaičius pavėsinę papuošė ornamentais, todėl ji atrodo lyg apnerta nėrinukais. Šiemet darbščioji bendruomenė erdves prie pavėsinės išgrindė trinkelėmis.

Sėkmės paslaptis

Turbūt nelengva būtų Kauno regione surasti antrą tiek įvairaus gėrio sukūrusią bendruomenę. Vis dėlto, jos pirmininkės tvirtinimu, ne statiniai, veiklos ar renginiai yra vizitinė kortelė. Išskirtinis dalykas – pramedžiaviškių bendrystė ir sutelktumas.

„Bendraujame su Telšių rajono Luokės bendruomene. Jie dalyvavo mūsų Užgavėnėse, vaišino žuviene ir pakvietė mus atvykti į Mykolines. Nusprendėme, kad mes vaišinsime tarkuotų bulvių ir čirviniais blynais, taip pat vešimės kapelą. Vyrai paatviravo, kad jiems Žemaitijoje reikėtų palaikymo komandos, tad toje šventėje dalyvavo 48 bendruomenės žmonės“, – sutelktumo pavyzdį pateikė pašnekovė.

R. Bakutienė su pasididžiavimu pasakojo: jei reikia kur nors ką nors nuvežti, vairuojantys ne tik niekada neatsisako, bet ir pinigų už degalus neima. „Kelionei į Saločius (Pasvalio r.) gavome šiek tiek paramos, nusprendėme ją paskirstyti vyrams už benziną. Visi pastūmė pinigus atgal sakydami, kad juos palieka tolesniems planams įgyvendinti: lentoms išpjauti, nes prie pavėsinės dar norime pasistatyti virtuvę. Talkų metu prireikia ir technikos: krautuvo, traktoriaus, priekabos. Paprašius visi suvažiuoja ir niekas niekada nėra paklausęs: „O kiek tu man sumokėsi?“ – patikino pirmininkė.

„Bendruomenių dienos“ žiniomis, bendruomenės vadovė turi mielą ir neįprastą būdą įvertinti narių geranoriškumą ir dosnumą – ji padovanoja pačios numegztas alpakų ar kitokios vilnos kojines. Ne tokias, kurių beveik nesimato avint batus, o ilgas, saugančias čiurnos sąnarius ir blauzdas nuo šalčio.

Jos žodžiais, bendruomenės sėkmės paslaptis paprasta – čia niekas neskirsto darbų į „mano“ ir „tavo“. Viskas daroma bendrai: ar tai būtų talka, ar edukacijos rengimas, ar dalyvavimas kokioje nors šventėje, ar jos organizavimas.

Pramedžiavos kaimų bendruomenė sustoti neketina. Puoselėdama tai, ką jau sukūrė, ji toliau rašo modernaus Lietuvos kaimo istoriją – kaimo, kuriame gera gyventi, kurį malonu lankyti ir kuriame kiekvienas svečias pasitinkamas kaip savas.

Autorius: Elena Milčiūnė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama