„Kelionės nėra tik objektų lankymas“

Pasaulyje ne tiek jau maža žmonių, atradusių, kad galima keliauti po margą svietą, filmuoti savo keliones ir, vaizdus sumontavus į videofilmus, rodyti tuos filmus žiūrovams. Yra tokių keliautojų ir tarp lietuvių. Ir net tarp telšiškių. Vienas jų – maždaug prieš 8 mėnesius tolimas savarankiškas keliones pradėjęs mūsų miestietis Lukas Vainavičius. Su Luku drėgną spalio popietę buvome susitikę „Kalvotosios Žemaitijos“ redakcijoje. Aukštas, gražiai nuaugęs jaunuolis, youtub‘o platformoje turintis jau daugiau nei 25 tūkstančius sekėjų, savo kelionių filmuose kalba žemaitiškai. Jo veikla – dar vienas puikus įrodymas, kad ir žemaitiška kūryba suranda savo žiūrovą. Iki šiol Luko jau aplankytos įvairios valstybės keturiuose žemynuose už Europos ribų.

Stasys Katauskas

– Kas toks tas Lukas Vainavičius?

– Geras klausimas. Iš tikrųjų dar nesu tikras, ar jau dera taip sakyti. Bet, manau, kad esu pakely į tai, jog galėčiau teigti, kad esu keliautojas ir turinio kūrėjas. 

– Bet vis tiek juk kažkas pastūmėjo link sprendimo leistis į kelią?

– Dabar jau nepasakysiu kelinto gimtadienio proga dovanų iš mamos gavau gaublį. Nebuvau patenkintas ta dovana anuomet, atvirai sakant. Bet geografiją mėgau dar besimokydamas mokykloje, patiko domėtis kitomis šalimis, kitomis kultūromis. Neturėjau tada dar tiek gerų sąlygų. Bet kai ėmiau dirbti, kai jau susitaupydavau pinigų, neatrodė gaila juos leisti kelionėms. Į mano akiratį buvo patekę keli „youtuberiai“ iš užsienio, prisigalvodavę visokių su kelionėmis susijusių iššūkių. Ėmiau žiūrėti, ką jie daro, žavėtis, kokie tie žmonės drąsūs, įdomūs. Ir vis dažniau pagalvodavau, kad norėčiau ir aš daryti kažką panašaus. Turbūt jie ir tapo didžiausiais motyvatoriais. Žinoma, viliojo ir supratimas, kad tokia veikla ilgainiui gali tapti mano karjera, kad gali keliauti, rodyti žmonėms pasaulį ir iš to užsidirbti pinigų. 

– Kada ir kokia buvo pirmoji Jūsų kelionė?

– Pirmąjį savo kelionių video nufilmavau kelias dienas praleidęs Paryžiuje, Barselonoje ir Romoje. O kad žiūrovams būtų įdomiau, iš anksto susigalvojau sau iššūkį, neišleisti nė cento nakvynei. Tiesiog pasiėmiau miegmaišį ir jame miegodavau. Parkuose, kur nors įlindęs, truputį pasislėpęs. Kažkaip taip. O apytikriai prieš aštuonis mėnesius įvyko pirmoji jau tolimesnė kelionė. Tai buvo Vietnamas, Filipinai, Tailandas, taigi pietryčių Azijos šalys.

 – Esate jaunas žmogus, turite artimųjų, keliaujate kartais ir į ne pačiomis saugiausiomis laikomas Žemės rutulio vietas. Įsivaizduoju, kad bent Jūsų mamai turėtų kartais būti neramu dėl tokio sūnaus pomėgio?

– Tėvai, suprantama, jaudinasi, ypač mama. Bet stengiasi mane palaikyti ir tikrai negaunu jokių priekaištų, kad, tarkim, nedaryk nesąmonių, nevažiuok, kam čia reikia ar panašiai. Labai džiaugiuosi tuo tėvų palaikymu. Be to, turiu programėlę, kuria naudojasi artimieji. Ir brolis Telšiuose visada žino, kur aš esu. Kelionėse sėsdamas į automobilį, visada nusifotografuoju to automobilio numerį. Kita vertus, kelionėse sutikau daug tą patį, ką aš, darančių žmonių. Sutikau ir gana daug merginų, kurios vienos keliauja po tokias šalis kaip Indija. Ir nieko joms nenutinka. Tai, manau, nereikia jau taip bijoti. Pasaulis nėra blogas. 

– Daugelis šalių, ko gero, saugesnės negu apie jas manoma remiantis įsitvirtinusiais stereotipais. Nors, kad ir ta pati Jūsų aplankyta Kolumbija, tegu ir ne tokia pavojinga, kaip Eskobaro laikais, visgi juk nėra pati saugiausia Žemės vieta. Apskirtai, Lotynų Amerikos nusikalstamumo statistika nekokia?

– Keliaudamas į tokius kraštus, suprantama, stengiesi laikytis atsargumo priemonių, būti budrus. Ir taip, kartais kažkiek nejauku. Bet paprastai ne todėl, kad būtų koks realus pavojus, o tiesiog todėl, kad esi prisiklausęs, prisiskaitęs visokių istorijų, stereotipų. Ir vietiniai žmonės toje pačioje Kolumbijoje dažnai perspėja būti atsargiam, saugoti savo daiktus, nes ten dažnos vagystės. Bet per visas ligšiolines kelionės nebuvo nutikę jokių blogų dalykų, nesusipratimų, nelaimių. Kartu keliaudamas tarsi išmoksti matyti, ko kiti iš tavęs nori, kas gali padėti, o kas tavyje temato naivų turistą, iš kurio gali pasipelnyti. 

– Sutinkate daug įvairiausių žmonių. Neabejoju, kad esate patyręs ir jų gerumą, ir, galbūt, bandymus Jus apgauti. Kokie apskritai Jums atrodo žmonės skirtingose šalyse, ar skiriasi?

– Savo kelyje sutinku labai daug gerų žmonių, kurie stengiasi man kaip gali padėti, pagelbėti. Tą pastebi ir „Delfi“ televizijos žiūrovai. Jeigukalbętume konkrečiau, tarkime, keliaudamas po Tailandą sutikau filipinietę, kuri Tailande mane užkalbino. Maloniai pasišnekėjom. Ir atsitiko taip, kad po to atskridau į Filipinus, susitikau su ja. Ta mergina labai šiltai pasitiko, pasikvietė į namus, supažindino su savo šeima, valgėme kartu vakarienę, kartu keliavome po Filipinus. Tada dešimt valandų važiavome į vienos Filipinų salos šiaurę pas tokią senutę, 108 metų amžiaus moterį, kuri padarė man tatuiruotę. Ir tokių gražių pavyzdžių daug. Juolab, kad kartais tenka nakvoti hosteliuose, kur kambaryje yra kelios lovos. Tokius kambarius dažnai renkasi keliautojai, su kuriais susipažįsti, susidraugauji, imi bendrauti. Arba Majamyje. Kai atvykau į tą miestą, mane pakvietė kelionę internete sekusi ten gyvenanti lietuvė. Kolumbijoje, Medeljine, 5 dienas gyvenau ką tik sutikto mane pakvietusio žmogaus namuose. Tokios patirtys. Visur žmonės draugiški. Draugiškiausi pasirodė Filipinuose. Bet ir kitur geri. Gal šalys labiau skiriasi. Pavyzdžiui, Vietnamas yra buvęs komunistinis, tai ten tas jaučiasi. Bet ir ten žmonės, nors gal kiek uždaresni, geri, linkę padėti. 

– Dalis nepratusių keliauti žmonių greičiausiai įsivaizduoja, jog kelionės yra be galo brangus dalykas. Bet juk ne visada taip?

– Kas dėl pinigų, galima keliauti ir ganėtinai pigiai. Kainą kelionėse labiausiai lemia tai, kiek tu nori komforto. Dažnai būna taip, kad žmonės dirba dirba ir kelionė, tarkime, per atostogas, jiems yra tarsi poilsis. Suprantama, kad tada norisi komforto, viešbučių, patogių skrydžių ir kitokių dalykų, kas kainuoja. Bet jeigu tau daug komforto nereikia, jei gali kad ir gatvėj miegoti, išlaidos jau žymiai mažesnės. Aišku, miegoti gatvėje nerekomenduotina, nepatartina. Bet ieškodamas, visada surasi taupesnių variantų. Tie patys lėktuvų skrydžiai. Šiais laikais jie nebėra tokie brangūs, jeigu įdedi pakankamai laiko geresnių variantų paieškai. 

– Autostopu esate pervažiavęs Jungtines Amerikos Valstijas. Bet šiais laikais jau nebėra įprasta keliauti tokiu būdu?

– Esu. Tiesa, nors gal ir keistai pasirodys, apie pačią Ameriką nedaug tegaliu papasakoti. Idėja buvo autostopu nuvažiuoti iš Los Andželo į Majamį. Turėjau nusipirkęs bilietus į lėktuvą Majamyje ir reikėjo suspėti. Nors pervažiavau visą Ameriką, mačiau tiktai kelią ir ką sutikau kelyje. Esmė ir yra, kokius žmones ten sutikau. O sutikau daug labai gerų žmonių. Aišku, kita vertus, tokių žmonių ir ieškojau. Ieškodavau, kas galėtų man reikiama kryptimi pavežti degalinėse, mat stovėti pakelėje su iškeltu nykščiu jau nebetinka. Tiesa, iš pradžių mėginau taip daryti, bet greit ėmiau suprasti, kad reiktų keisti kelionės strategiją. Žavus momentas, kad mano kelionę sekę žiūrovai davė daug gerų patarimų, kaip ką daryti. Be abejo, buvo kelionėje ir sunkių momentų, kuomet stovi 6-7 valandas degalinėje, kalbini žmones, bet niekas nenori pavežti, tave patį jau varo iš tos degalinės. Būdavo ir tokių, kur eini link žmogaus, o jis galvoja, kad esi gal benamis ir tiesia tau centų. Vienas žmogus šimtą dolerių davė. Apskritai visokių žmonių teko matyti. Bet anksčiau ar vėliau sutinki tą gerą žmogų, kuris paveža. Su kai kuriais tokių ir dabar tebebendraujam, susirašom, kaip sekasi. 

– Keliaujate vienas. Turbūt nelengva kartu ir filmuoti savo keliones?

– Tiesa. Žmonėms galbūt kartais atrodo, jog štai, kaip čia gera, keliauji, kažką pamatai. Bet iš tikrųjų yra daug dalykų, kurių žiūrovas nemato, kurie lieka už kadro. Juolab, kad stengiuosi tą pačią dieną įkelti vaizdo medžiaga, kad žmonės galėtų sekti realiu laiku, kur esu, ką darau. Vaizdo montavimas atima daug laiko ir energijos. 

– Kelionė – ne tik skirtingos šalys ar žmonės. Kelionė – juk kažkuria prasme yra ir savęs pažinimas, savotiškas ėjimas į nežinią. Ką apie tai manote?

– Sakyčiau, kad kelionės nėra tik lankytinų objektų pamatymas tam, kad užsidėtum varnelę, neva buvai, pamatei, apžiūrėjai. Kelionės daugiau apie žmones, kuriuos sutinki, kultūra, kurias po truputį imi pažinti. Iš to labiau malonumas ateina, nei iš kokių nors konkrečių aplankytų objektų. 

– Ačiū už pokalbį.  

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama