Nuodingieji augalai šalia mūsų

Nuodingaisiais vadinami augalai, kurių įvairūs organai ar iš jų pagaminti preparatai, specialiai ar atsitiktinai pavartoti, sukelia neigiamas (toksines) reakcijas žmogaus ir naminių gyvūnų organizmuose. Augalų nuodingumą lemia specifiniai biologiškai ypač aktyvūs cheminiai junginiai, kurie gali kauptis įvairiuose augalų organuose. Lietuvoje savaime auga apie 120-ties rūšių nuodingieji augalai. Daugelis jų labai populiarūs tarp gyventojų, nes yra itin patrauklios išvaizdos, o žmonės dažniausiai tiesiog nežino, kurie augalai nuodingi, o kokie ne. O kai nežino – tada ir bijoti nėra ko, nors daugelis nuodingųjų augalų yra visai šalia mūsų. PAVASARIAIS YPAČ PUOŠNUS NUODINGAS ĮVAIRIAUSIŲ PAPELKĖJUSIŲ BUVEINIŲ ŽOLINIS AUGALAS Tie, kas ankstyvą pavasarį, kai dar medžių lapai neišsprogę ir dauguma žolių po žiemos dar nepradėjusios žaliuoti, lankosi papelkiuose ar vandens telkinių pakrantėse, tikrai bus matę pelkinę purieną (Caltha palustris) iš vėdryninių (Ranunculaceae) šeimos. Jau pats pelkinės purienos rūšies mokslinio pavadinimo epitetas palustris (lot. pelkėtas) rodo, kad pelkinės purienos ieškoti reikia drėgnose buveinėse. Bet labai ilgai ieškoti pelkinės purienos tikrai nereikės, nes šis augalas dažnas visame mūsų krašte, o gausiausiai auga šlapiose pievose, vandens telkinių krantuose, grioviuose – beveik visada prie vandens. Varėnos rajone ypač gausiai pelkinės purienos tarpsta šaltiniuotų upių ir upelių dumblėtose pakrantėse. Galima nežinoti šakniastiebinės, turinčios daug labai šakotų virvėliškų šaknų pelkinės purienos botaninio pavadinimo, bet nepastebėti gamtoje šito daugiamečio augalo su tuščiaviduriais žiedstiebiais, kurie gali užaugti iki kokių 40 cm aukščio, žiedų tiesiog neįmanoma. Mat pelkinių purienų žiedai pradeda skleistis dar balandyje – tokiu metų laiku, kai jokios kitos žolės ar dar nesulapoję krūmai jų botaninio žavesio neužgožia, todėl išties didoki iki 4 cm pločio geltoni, išaugę šakotose stiebų viršūnėse, žiedai patys iš tolo bet kuriam gamtos lankytojui į akis krenta. Todėl kiekvienas, kas matė keliais viršūniniais žiedais apsipylusią pelkinę purieną, pasakys – tikras pavasarinės gamtos gražumėlis! Įspūdingai prie žiedų atrodo ir tamsiažaliai, blizgūs, paprastai apskritai širdiškos formos lapai su karbuotai dantytais pakraščiais. Patys pelkinės purienos žiedai visai neturi taurėlapių, bet prie kiekvieno auksaspalvio vainiklapio pamatinės dalies esančios nektarinės išskiria didelius nektaro kiekius, o kuokelių dulkinėse visada susidaro daug maistingų žiedadulkių. Todėl tokie pelkinės purienos žiedai privilioja gausybę apdulkintojų – juos lanko ne tik bitės ir musės, bet ir įvairūs drugiai, vabalai bei skruzdėlės. Iš apdulkintų piestelių atsiradusiuose lapavaisiuose su snapeliais susidaro iki 20 tamsiai rudos spalvos sėklų iki 2.5 mm ilgio. Pelkinių purienų lapavaisiai atsiveria po kontakto su lietaus lašais, kurie atsitrenkdami į vaisių sieneles ir išsklaido smulkias sėklas aplinkoje. Dėl tokios sėklų sklaidos botanikai pelkines purienas dažnokai vadina lietaus žolėmis. Augalų ekologai pelkinės purienos sėklas vadina nautochorinėmis, kadangi jos gali labai ilgai plūduriuoti vandens paviršiuje. Šią sėklų savybę lemia joms būdingas ypatingas kempininis audinys su oro ertmėmis. Nautochorines pelkinės purienos sėklas vandens srovės išnešioja po įvairiausius vandens telkinius. Įvairiose mūsų krašto vietose pelkinė puriena dar gali būti vadinama karvažole, lukšta, lapūku, lapūgu, purena, purne, puronu, purslyne, purvažole, purve, žąsytdvėsa ar žąsytkoje. Gausybė įvairių, kartais netgi labai įmantrių pelkinės purienos liaudiškų vardų rodo, kad šis augalas mūsų krašto gyventojams tikrai gerai pažįstamas. Įvairiuose Europos kraštuose pelkinė puriena dažniausiai vadinama pelkine medetka. Pelkinės purienos susiejimas su Lietuvoje dažnai darželiuose auginama vaistine medetka (Calendula officinalis) yra paremtas šių augalų reproduktyvinių struktūrų išoriniu panašumu. Bet botaniškai toks susietumas yra visiškai neteisingas, kadangi pelkinės purienos stamboki žiedai yra pavieniai, o vaistinės medetkos smulkūs žiedai susitelkę į graižus – sudėtingos konstrukcijos žiedynus. Iš poros metrų atstumo žiūrint, išties, pelkinės purienos žiedai ir vaistinės medetkos graižai labai panašiais atrodo. Ang-lakalbėse šalyse gyventojai pelkinę purieną pagal augalo žiedų formą dažniausiai vadina karališkuoju puoduku, rečiau karvės lelija. Kiekvienas, matęs pelkinę purieną gamtoje, turėtų pasakyti: tikrai patrauklios išvaizdos šis augalas, ypač jo žiedai. Bet ne visi tikriausiai žino, kad šiuo augalu geriausia grožėtis iš šiek tiek tolėliau, kadangi pelkinė puriena nuodinga žolė – neapdairiai elgiantis, galima nuo šio augalo nukentėti. Tiesa, pelkinės purienos toksiškumo lygis nėra aukštas, bet nuodingos visos augalo dalys. Pelkinės purienos toksiškumą lemia augalo lapuose esantys alkaloidai (berberinas, magnoflorinas) ir saponinai, triperpeno laktonai (katolidas), flavonoidas kvercetinas ir kitos biologiškai aktyvios medžiagos. Įvairių toksinių medžiagų gausu ne tik pelkinės purienos stiebuose, lapuose ir žieduose, bet ir šaknyse bei sėklose. Iš pažeistos bet kurios augalo dalies išsiskiria gelsvokas, aštriai deginančio skonio, stipriai odą ir gleivines galintis sudirginti skystis, dėl kurio poveikio žmogaus oda parausta, niežtinčios pažeistos vietos patinsta, gali susidaryti pūslės ar net atsiverti žaizdos. Todėl nereikėtų pelkinių purienų skinti ir neštis į namus, juolab kad tik drėg-nose buveinėse tarpstančios pelkinės purienos nuskintos labai greitai nuvysta. Yra duomenų, kad prie mažų vandens telkinėlių gausiai augančios purienos gali į aplinką išskirti tiek toksinių medžiagų, kad jų neigiamą poveikį patyrę vandenyje gyvenantys smulkūs organizmai gali netgi žūti. Jeigu kokiu nors būdu, pavyzdžiui, per neapdairumą, pelkinės purienos bet kokia dalis patektų į mūsų virškinimo traktus, nukentėjusiųjų pacientų lauktų ne tik sunkus žarnyno uždegimas, traukuliai, bet ir galimas paralyžius netgi iki kvėpavimo sustojimo. Jautresniems žmonėms niekada nereikėtų kvėpinti saldžiakvapių pelkinės purienos žiedų, nes įkvėptos nuodingo augalo žiedadulkės gali pažeisti gleivines. Dėl to gali pasireikšti kelias valandas trunkantys nemalonūs odos bėrimai ir veido patinimai. Jaunos pelkinių purienų dalys yra mažiau toksiškos negu žydinčių augalų, bet vis tiek jokių žalių augalo dalių valgyti negalima. Bet, nepaisant augalo toksiškumo, kai kuriose šalyse pelkinės purienos jauni išvirti lapai ir ypač neišsikleidę žiedpumpuriai anksčiau buvo valgomi su lydytu sviestu ir actu. Taip paruošti patiekalai netgi buvo priskiriami prabangaus maisto kategorijai. Taip pat kai kuriuose kraštuose maistui vartojami marinuoti neišsiskleidę pelkinės purienos žiedpumpuriai kaip garsių Viduržemio jūros virtuvės regiono prieskonių kaparėlių (kapario (Caparis) genties augalų vaisiai) pakaitalas. Kiek žinoma, neatsargus pelkinės purienos žiedpumpurių vartojimas maistui gali sukelti vėmimus, viduriavimus ir odos bėrimus. Apie kokį nors pelkinės purienos naudojimą maistui Lietuvoje patikimų duomenų trūksta. Kiek žinoma, kai kurių šalių liaudies medicinoje pelkinės purienos lapai naudojami išoriškai nudegimams, odos bėrimams, sumušimams ir žaizdoms gydyti. Taip pat yra duomenų, kad pelkinės purienos šaknų nuoviras buvo naudojamas medžiagų apykaitos sutrikimams po peršalimų ir menstruacijų sutrikimams šalinti. Dabartiniais laikais gydymo tikslais, atrodo, pelkinė puriena Lietuvoje nėra naudojama arba apie tai trūksta patikimos informacijos. Veterinarijos specialistų žiniomis, naminiai gyvuliai pelkinėmis purienomis gali apsinuodyti tik tada, jeigu pašaruose yra didelis kiekis šių nuodingų augalų. Šiene esančios sudžiūvusios pelkinės purienos nėra toksiškos gyvuliams.

Autorius: Jonas Remigijus NAUJALIS

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama