„Kol turime – nevertiname, kai prarandame – suprantame, ką praradome“
Suvalkietis
Turinį įkėlė
„Jei turėčiau laiko mašiną, pasukčiau ją atgal, į 1864-1904-uosius, kai buvo uždrausta lietuviška spauda, ir sutikto knygnešio paklausčiau, kada jautėsi laimingiausias, dėl ko liūdėjo, kada jam buvo sunkiausia? O svarbiausia – pasakyčiau jam, kad jie, knygnešiai, ne veltui vargo ir kentėjo, nes Lietuva tapo laisva, joje galima kalbėti, skaityti knygas, kitą spaudą gimtąja kalba“. Taip rašytoja Virgina Šukytė atsakė į pirmąjį mano klausimą – ko ji norėtų paklausti tuomečio knygnešio šiandien, praėjus daugiau kaip 120 metų po lietuviškos spaudos draudimo.
Jei ne knygnešiai – kokia kalba dabar kalbėtume?
Praėjusiame „Suvalkiečio“ numeryje jau rašėme, kad rašytoja Virgina Šukytė Marijampolės Petro Kriaučiūno viešojoje bibliotekoje pristatė savo knygą apie knygnešius „Pilkieji didvyriai. Slaptos ir pavojingos knygnešių kelionės“. Pastaruoju metu daug kalbama, rašoma apie partizanus, o knygnešiai tarsi atsidūrė antrajame plane. Bet Lietuvos istorijos „lentynoje“ ir partizanai, ir knygnešiai yra greta, vertinant jų nuopelnus valstybei. Pastarieji kartais vadinami kontrabandininkais (nes į Lietuvą slapta gabeno lietuviškas knygas, laikraščius ir maldaknyges), bet ši kontrabanda padėjo išsaugoti lietuvių kalbą. 40 metų trukęs lietuviškos spaudos draudimas galėjo paveikti beveik dvi kartas. Ir nežinia, kaip viskas būtų baigęsi, jei ne knygnešiai.
Galbūt tai ir įkvėpė V. Šukytę rašyti knygą apie knygnešius? Siūlome rašytojos interviu „Suvalkiečiui“.
– Seniai domiuosi knygnešyste. Tris dešimtmečius dirbdama žurnaliste, rašiau daug straipsnių apie juos, bendravau su knygnešių ainiais, su Lietuvos knygnešio draugijos įkūrėja dr. Irena Kubiliene dalyvaudavau moksleivių edukacijose. Knygnešiai mane sužavėjo ištikimybe lietuvybei, drąsa, tvirtybe, darbštumu.
– Ar susidūrėte su kokiais nors apie knygnešius sklindančiais mitais, kuriuos norėjote sugriauti šia knyga?
– Norėjau paneigti mitą, neva knygnešiai dirbo ne iš idėjos, o dėl naudos. Žinoma, buvo visokių žmonių, bet daugelis jų siekė priešintis agresyviai carinės Rusijos politikai, kai buvo uždrausta ne tik lotyniški rašmenys, spauda, bet ir uždarinėjamos lietuviškos mokyklos, katalikų bažnyčios, vienuolynai, veikė tik rusiškos valstybinės mokyklos.
Kontrabandininkai, kurie dirbo dėl pinigų, per Rusijos-Prūsijos sieną gabeno ne knygas, o arbatą, spiritą, tabaką, ginklus.
– Koks didžiausias iššūkis laukė rašant šią knygą?
– Buvo labai įdomu skaityti prisiminimus, parašytus senąja lietuvių kalba. Kai kurių senovinių žodžių net nesupratau, teko ieškoti žodynuose ar išsiversti. Todėl ir skaitytojams knygoje pateikiau retų senovinių žodžių žodynėlį. Kitas iššūkis buvo surasti geros kokybės knygnešių nuotraukų. Deja, ne visų jų atvaizdus pavyko rasti, ne visi išlikę.
– Kiek knyga paremta archyvine medžiaga? Galbūt radote netikėtų faktų, kurie jus nustebino?
– Ši knyga – pažintinė, todėl paremta tik istoriniais šaltiniais. Per dvejus metus, kai ją rašiau, perskaičiau visas įmanomas knygas apie knygnešius – ir išleistas tarpukariu, ir mūsų laikais. Labiausiai mane domino išlikę autentiški pačių knygnešių pasakojimai apie patirtus nuotykius ir vargus. Jie išguldyti „Knygnešio“ I ir II tomuose, kuriuos 1926 m. ir 1927 m. išleido žurnalistas Petras Ruseckas. Išstudijavau ir istoriko Vytauto Merkio darbus šia tema. Lankiausi muziejuose, sklaidžiau senus laikraščius, dokumentus, nuotraukas. Sužinojau daugybę įdomių, nežinomų faktų, kurie mane nustebino, tad juos sužinos ir šios knygos skaitytojai.
Mane labiausiai sužavėjo pats knygnešystės fenomenas: veikė net 2000 knygnešių ir 5000 slaptųjų mokyklų mokytojų. Šie aktyviausi ir drąsiausi skirtingų pažiūrų lietuviai sugebėjo susivienyti ir net 40 metų vieningai priešinosi caro valdžiai. Jie rašė, leido ir platino knygas gimtąja kalba bei steigė slaptąsias mokyklas, rizikuodami laisve ar net gyvybe. Ir laimėjo kovą už lietuvišką žodį – spauda buvo grąžinta.
Man buvo netikėta, kad į lietuvybę „atsivertė“ ir į knygnešystę įsitraukė nemažai lenkiškai kalbančių bajorų, dvarininkų – tokia stipri buvo tautinio atgimimo dvasia. Buvo įdomu sužinoti, kad draudžiamos knygos ne tik ant knygnešių pečių keliavo po kaimus – jos plaukė per vandenyną iš JAV, laivais Nemunu iš Tilžės į Kauną ir net žvejų laiveliais į Palangą.
Nežinojau ir nemalonaus fakto, kad knygnešiams reikėjo saugotis ne tik ginkluotų pasienio sargybinių ar žandarų (juos dažnai pavykdavo papirkti), bet ir savų lietuvių – išdavikų ir skundikų, kaimynų ar giminių, kurie tiesiog iš pavydo paskųsdavo juos valdžiai.
– Daug knygnešių – mūsų krašto žmonės.
– Taip. Apie du šimtai knygnešių, susibūrusių į „Sietyno“ bei „Artojų“ draugijas, veikė Marijampolėje. Žymiausi jų – Vincas Šlekys, Juozas Bliūdžius, Vincas Bielskus, Antanas Rucevičius, Juozas Matulaitis, Jonas Kidolis, Pranas Penčyla, Petras Mykolainis, Jurgis Lietuvninkas ir jo žmona Petronėlė. Aprašiau ir žymų Suvalkijos knygnešį Juozą Kanclerį, knygnešių motinėle vadintą tretininkę (vienuolę pasaulietę) Agotą Zigmantaitę, gudrią ūkininkę Eleną Klimienę.
Svarbiausias mano knygos tikslas – kad pilkieji karžygiai neliktų pamiršti. Todėl knygoje aprašiau daug primirštų knygnešių moterų, taip pat kunigų, kurie pasipriešino pirmieji. Pirmieji ir nukentėjo. Visi knygoje aprašyti veikėjai buvo realūs žmonės. Jų nereikėjo išgalvoti, sukurti – tereikėjo tik po kruopelę surankioti jų gyvenimus, likimus iš knygų, straipsnių, prisiminimų. Kuo daugiau apie juos sužinojau, tuo labiau jais žavėjausi.
– Ar buvo kas jų istorijose sukrėtė ar įkvėpė?
– Buvo labai įdomu ir skaityti, ir rašyti apie juos. Mane įkvėpė šių žmonių ištvermė ir drąsa: saugodamiesi persekiotojų, su sunkiais knygų nešuliais jie basi įveikdavo dešimtis kilometrų, naktimis per lietų ir audras… Kaip nebijojo bėgti per ploną ledą ar šokinėti per ledo lytis… Stebėjausi, kaip net įkliuvę žandarams ar uždaryti į areštinę jie sugebėdavo pabėgti. Sužavėjo jų išradingumas ir gudrumas slepiant knygas: jie namuose, kluonuose, rūsiuose įrengdavo tokias išmoningas slėptuves, kad žandarai jų taip ir nerasdavo. Žinoma, sukrėtė skirtingi knygnešių likimai: laimingi ir tragiški. Tikiuosi, kad daugybę emocijų patirs ir knygos skaitytojai.
– Koks personažas ar epizodas jums buvo svarbiausias, kas krito į širdį?
– Susižavėjau, pamilau knygnešių gadynės pilkuosius didvyrius. Daugelis jų krito į širdį, bet nenorėjau leisti labai storos knygos, tad aprašiau kelias dešimtis iškiliausių iš visų kraštų: Suvalkijos, Žemaitijos, Aukštaitijos, Dzūkijos. Iki ašarų sujaudino Antano Baltrušaičio gyvenimo kelias, kai pamotė jį, trylikametį, luošą, tik su lazdomis bepaeinantį našlaitį išvarė elgetauti. Kelerius metus jis bastėsi po Suvalkiją, kol geri žmonės jį priglaudė, išmokė skaityti, ir jis tapo žymiu nelegalios spaudos urmo sandėlių ir spaudinių ekspeditoriumi. Ir tokių likimų – dešimtys.
– Ką šiuolaikinis skaitytojas turėtų suprasti apie tą laikotarpį ir knygnešių veiklą?
– Knygnešystės fenomenas buvo ilgametė ir gerai organizuota mūsų tautos rezistencija, kova už tautos ir gimtosios kalbos išlikimą. Ji teikia vilties, kad esant reikalui lietuviai, pamiršę visus nesutarimus ir susivieniję, įveiks bet kokius sunkumus ar nelaimes. Juk ta pati Rusijos imperija mums ir vėl grasina.
– Kaip manote, ar knygnešių dvasia šiandien vis dar gyva – galbūt, kitokia forma?
– Knygnešių dvasia – tai meilė lietuviškai knygai, gimtajai kalbai. Visi, kas rašo, leidžia knygas, skatina jas skaityti – puoselėja knygnešių dvasią. Tai bibliotekininkai, žurnalistai, mokytojai, rašytojai, leidėjai. Dar niekada Lietuvoje nebuvo tiek daug rašančių ir leidžiančių knygas.
– Kaip pati vertinate savo knygą: ar ji labiau istorinis pasakojimas, ar asmeninis žvilgsnis į praeitį?
– Tai pažintinis pasakojimas, žurnalistinė knyga. Nesu istorikė, todėl rėmiausi istorikų įžvalgomis. Labai rūpėjo ją parašyti, nes iki šiol nebuvo išleista nė viena populiari pažintinė knyga apie spaudos draudimo gadynę. Esu dėkinga leidyklai „Andrena“, kad ją išleido ir užpildė kultūrinį vakuumą.
– Kaip manote, ar mūsų visuomenė šiandien pakankamai vertina laisvą žodį ir kultūrą, už kurią knygnešiai rizikavo gyvybe?
Toks jau žmogaus būdas – kai turime, nevertiname. Kai netenkame – suprantame, ką praradome.
– Ačiū už pokalbį.
Autorius: Daiva Klimavičienė
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
