Vėlių paminėklai: senosios tradicijos ir jų prasmė šiandien

Spalio 28-ąją minima Vėlių paminėklų, Šv. Simajudo, diena. Tai šventė, menanti senas lietuviškas tradicijas, tačiau šiandien mažai kam žinoma. Kadaise ši diena žymėjo rudens darbų pabaigą ir vėlių pagerbimo pradžią – laiką, kai žmonės dėkodavo už derlių, ruošdavosi žiemai ir prisimindavo išėjusius artimuosius.

Senosios šventės prasmė

Vėlių paminėklai mums – menkai pažįstama, o senovės lietuviams – ypatinga ir labai svarbi šventė. Istoriniai šaltiniai teigia, kad šia proga protėviai rengdavo didelį turgų. Šventė – apie vėles, bet švenčiama šurmulyje, turguje. Skamba keistai ir, rodos, nesuderinamai. Iš tiesų viskas paaiškinama ir suprantama. Mūsų protėviai tikėjo, kad nuėmus paskutinį derlių ir užbaigus ūkio darbus, kai vakarai ir naktys ima ilgėti, prasideda vėlių suaktyvėjimo laikas. Didysis spalio 28-osios, Vėlių paminėklų, turgus buvo tarsi simbolinis ženklas, kad žengiama į ramesnį metų laiką, kai žemė pradeda ilsėtis, o žmonės atsigręžia ir pagerbia mirusiuosius,  jiems dėkoja.

Dėkingumo išraiška vėlėms

Pasirodo, protėviai manė, kad mirusiųjų vėlės dalyvauja gyvųjų gyvenime ir nuo jų priklauso gyvųjų gerovė, sėkmė bei likimas. Etnologų teigimu, protėviai tikėjo, kad artimųjų vėlės apsaugo derlių nuo gamtos stichijų, nelaimių. Tad Vėlių paminėklų turgus buvo tarsi dėkingumo išraiška už vėlių palankumą – gausų derlių, kuris, kaip tikėta, užderėjo su jų pagalba. 

Derliaus gėrybes, maistą, kaip padėkos ženklą, protėviai netgi nešdavosi į kapines. Dalį jo suvalgydavo patys, būdami kapinėse, o kitą dalį palikdavo ant kapo. Jei atsinešdavo alaus, šiek tiek jo išpildavo ant kapo – tarsi pavaišindami mirusius artimuosius. Po kurio laiko būdavo patikrinama, ar maisto nebeliko – jei vaišių likučiai dingdavo, tikėta, kad vėlės vaišes priėmė kaip padėką.

Atminimo ir susikaupimo metas

Senovės lietuviai tikėjo, kad žmogaus mirtis nėra pabaiga. Manyta, kad po mirties kūną palikusi vėlė toliau tęsia gyvenimą, tik nematomą, neapčiuopiamą. Rudenį, kai gamta rimsta, o dienos trumpėja, protėviai manė, kad vėlės grįžta aplankyti savo namų. Pirmoji tokio sugrįžimo diena buvo laikoma Vėlių paminėklų diena, spalio 28-oji. Kitos dvi – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Ne veltui spalio bei lapkričio mėnesiai anuomet buvo vadinti „vėliniu“ arba „vėlių“ mėnesiais – juk tai metas, kai, kaip tikėta, gyvieji ir mirusieji būna arčiausiai vieni kitų.

Kai senąsias tradicijas pakeitė krikščionybė

Įsigalėjus krikščionybei, dalis senųjų papročių nunyko, dalis jų buvo pakeisti arba pritaikyti prie krikščioniško tikėjimo. Taip nutiko ir su Vėlių paminėklų švente. Bažnyčios kalendoriuje spalio 28-oji buvo paskirta šventiesiems apaštalams Simonui ir Judui Tadui pagerbti. Šv. Simonas ir Judas Tadas buvo Kristaus apaštalai, krikščioniškoje tradicijoje laikomi paskutiniais Evangeliją skelbusiais mokiniais ir darbo globėjais. Jų garbei paskirta diena natūraliai sutapo su rudens darbų pabaigos švente, kuri buvo vadinta Vėlių paminėklais. Norėdami išlaikyti senąsias tradicijas, žmonės pritaikė jas prie krikščioniško tikėjimo. Taip spalio 28-oji imta vadinti Simajudo diena – iš trijų šventųjų, Simono, Judo ir Tado, vardų sudarytu žodžiu. Iki šiol kai kur dar galima išgirsti sakant: „Atėjo Simajudas – metas prisiminti išėjusius ir užbaigti metų darbus.“

Praeitis gyva, kol ją prisimename

Šiandien Simajudo ar Vėlių paminėklų diena plačiajai visuomenei nėra gerai žinoma. Dauguma šventės pavadinimą atsitiktinai pastebi kalendoriuje ir retai susimąsto, ką ji iš tiesų reiškia. Nepaisant to, kai kuriose Lietuvos vietovėse, pavyzdžiui, Ukmergėje, iki šiol kasmet vyksta Simajudo mugės, simboliškai primenančios senąją rudens pabaigtuvių šventę ir Vėlių paminėklų turgaus tradiciją. Mugėje galima rasti tautodailės, amatininkų darbų, daržo gėrybių, pasiklausyti ir pajusti bendrystę – visko, kas primena senųjų laikų šurmulį.

Mums, šiuolaikiniams žmonėms, nuolat skubantiems ir pasinėrusiems į kasdienybės rūpesčius, Vėlių paminėklų, Šv. Simajudo diena tebūna priminimas sustoti. Prisiminti praeitį, tuos, kurie buvo prieš mus, kurių dėka esame čia, kurie kūrė ir dirbo, kad šiandien galėtume gyventi geriau. Tegul ši diena tampa prasminga įžanga į Visų Šventųjų ir Vėlinių dienas – laiką, kai pagerbsime išėjusiuosius. Tegul tai būna mums priminimas, kaip svarbu išsaugoti ryšį su savo šaknimis, nes jos primena, kas esame ir iš kur atėjome.

Apie senąsias Vėlinių tradicijas, rimties ir susikaupimo laiką bei unikalią lietuvių pagarbos mirusiesiems tradiciją „Suvalkiečiui“ pasakojo Marijampolės Rygiškių Jono gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Nijolė Latvaitienė. Jos šiltas pasakojimas – vaizdo siužete.

Autorius: "Suvalkiečio" inf.

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama