Klaipėda apsieis be skrydžių
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Atvira Klaipėda“, remdamasi Vykdomojo komiteto dokumentais, dabar saugomais Klaipėdos regioniniame valstybės archyve, šįkart pasakoja apie 1952-ųjų uostamiesčio transporto aktualijas.
Skrydžių nedavė, bet oro uosto uždaryti neleido
Tarp buvusių slaptų Vykdomojo komiteto dokumentų yra 1952-ųjų sausio viduryje jam atsiųstas LTSR Ministrų tarybos pirmininko pavaduotojo Ksavero Kairio atsakymas į kreipimąsi dėl Klaipėdos oro uosto veiklos.
„Ministrų taryba praneša, kad Klaipėdos miestas priklauso pasienio zonai su ypatingu civilinės aviacijos skrydžių režimu, todėl jūsų prašymas atidaryti eilę skrydžių ir taip surišti Klaipėdą su kitais miestais, einamaisiais metais negali būti patenkintas“, - negailestingai klaipėdiečių viltis palaidojo K. Kairys.
Klaipėdos oro uostas neužstatytoje ir lygioje vietoje prie Rumpiškės dvaro buvo įrengtas dar Pirmojo pasaulinio karo metais.
Pokariu skrydžiai oro uoste buvo atnaujinti 1946 m. kovą, kai pradėta aptarnauti nuolatinio susisiekimo linija Klaipėda-Vilnius.
Matyt, esant tokiai niūriai perspektyvai Klaipėdos valdžia buvo nusprendusi, jog oro uostą iš viso būtų geriau uždaryti, bet baigiantis 1952-iesiems sulaukė dar vieno rašto iš Ministrų tarybos, irgi nugulusio prie slaptų dokumentų. Jame Ministrų tarybos reikalų vedėjo pavaduotojas F. Šatalovas nurodė, kad Lietuvos aviagrupė prieštarauja tokiems planams.
„Jis yra veikiantis ir jame bazuojasi specialios paskirties aviacija. Be to, šis oro uostas aptarnauja sanitarinius lėktuvus“, - nurodė F. Šatalovas.
Kartu jis informavo, kad Lietuvos aviagrupė sutinka laikinai perduoti oro uoste buvusias patalpas naudotis kariniam daliniui Nr. 09953.
Klaipėdos oro uostas galutinai buvo uždarytas 1966 metais dėl pradėtų III gyvenamojo rajono statybų.
Ignoravo sprendimus
1952-ųjų sausio pabaigoje Vykdomasis komitetas, išklausęs Valstybinės autotransporto inspekcijos Klaipėdos apskrities ataskaitą, konstatavo, jog per antrą 1951-ųjų pusmetį automobilių skaičius uostamiestyje išaugo 12 proc. Tokio augimo priežastimi buvo organizacijų gauti nauji sovietinės gamybos automobiliai. Per tą patį periodą buvo nurašyti 45 automobiliai, daugiausia užsienietiškų markių.
Taip pat buvo konstatuota, kad bendra automobilių parko būklė pablogėjo - pirmą 1951-ųjų pusmetį techniškai tvarkingų ir tokių, kuriuos dar įmanoma suremontuoti, buvo 85 proc., o antrą - jau tik 77,7 proc. Tokią padėtį esą nulėmė tai, kad kai kurių autoūkių vadovai neskyrė tam reikiamo dėmesio, daugelis jų vis dar neturėjo garažų ir automobiliai stovėjo po atviru dangumi, rūdijo ir korodavo, o kartais net būdavo išrenkami dalimis. Nereti buvo ir atvejai, kai mašinų naudojimo apskaita buvo nevedama, o jų profilaktinis remontas būdavo atliekamas nereguliariai.
Kai kurie autoūkiai mašinas naudojo neremontuodami, kol jos tiesiog visiškai susidėvėdavo. Kaip pavyzdys paminėtas Jūrų prekybos uostas, kur iš 38 automobilių dar galėjo būti sutaisyti tik 25. Taip pat pažymėta, kad uosto vairuotojai vien „paskutiniu laikotarpiu“ buvo patekę į devynias avarijas.
Dar prastesnė padėtis buvo Arkadijaus Lichtinšaino vadovautoje Prekybos valdyboje. Čia iš 20 automobilių galėjo būti suremontuoti tik aštuoni.
Nemylėjo automobilių ir draugo Borovkovo vadovaujama elektros stotis, nors ir turėjo savo remonto dirbtuves. Trys iš septynių energetikų automobilių jau nebegalėjo važinėti.
Alaus darykloje (direktorius draugas Žalimas) iš viso galėjo tarnauti tik vienas iš penkių automobilių.
Vykdomasis komitetas konstatavo, kad autoinspekcija nesiėmė jokių priemonių, jog padėtis mieste šioje srityje gerėtų. Ji bausdavo tik vairuotojus, o autoūkių vedėjai jokių sankcijų nesulaukdavo.
Tad miesto valdžia nurodė, kad iki gegužės 1-osios visi autoūkiai turėtų savo garažus. Toks, nurodymas, beje, jau buvo duotas 1951-ųjų vasarą. Tada Vykdomasis komitetas buvo nurodęs, kad tai turi būti padaryta iki spalio...
Taip pat šį kartą Vykdomasis komitetas papildomai nurodė pradėti vesti „tinkamą autoūkių planavimą ir apskaitą“: turėti profilaktikos ir remontų grafiką; vykdyti atsarginių detalių ir remontinių medžiagų apskaitą; akumuliatorių bei padangų apskaitą ir pan.
Miesto valdžia dar kartą „kategoriškai uždraudė“ eksploatuoti techniškai netvarkingus automobilius ir sėsti prie vairo neturintiems vairuotojo pažymėjimo. Papildomai buvo nurodyta, jog draudžiama eksploatuoti automobilius su sugedusiais spidometrais ir laiku nepakeistais tepalų filtrais.
Inspekcijai buvo nurodyta per likusias sausio dienas ir vasarį atlikti papildomą, „gilią“ apsileidusių autoūkių automobilių apžiūrą ir iki kovo 1-osios pranešti Vykdomajam komitetui apie jos rezultatus, kad jis galėtų reikalui esant patraukti atsakomybėn jų vadovus.
Inspekcijos Klaipėdos apskrities viršininkui draugui Kuznecovui buvo nurodyta sustiprinti automobilių laikymo ir eksploatacijos kontrolę bei kartą per du mėnesius pranešti apie rezultatus Vykdomajam komitetui.
Autoūkių vedėjai gavo nurodymą vasarį surengti susirinkimus su vairuotojais ir mechanikais bei aptarti „autoparko padėties gerinimą“.
Už tai, kad nevykdė minėtojo 1951-ųjų liepą priimto jo sprendimo, Vykdomasis komitetas paskyrė papeikimus A. Lichtinšainui, „Glavtorgčermet“ viršininkui Paliperinui ir elektros stoties direktoriui Borovkovui. O apie šių organizacijų ir Jūrų prekybos uosto autoūkių viršininkų apsileidimą informaciją buvo nuspręsta perduoti ministerijoms ir žinyboms, kurių pavaldume jie buvo.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
