„Aurorai“ auštant „Kapitolijus“ tapo nepageidaujamu
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Tarp 1953-iųjų Klaipėdos miesto valdžios sprendimų buvo ir susijusių su kino teatrais. Tiek dėl naujo tokio objekto statybų, tiek ir dėl vieno iš senųjų, veikusių dar nuo 1930 metų.
„Atvira Klaipėda“ šiame rašinių cikle, rengiamame pagal Klaipėdos regioniniame valstybės archyve dabar saugomus dokumentus, jau buvo rašiusi, kad 1952-ųjų kovo 20 d. prasidėjo pirmo sovietinio uostamiesčio kino teatro statybų istorija. Tada Vykdomasis komitetas patenkino Kinofikacijos valdybos prašymą skirti jai sklypą Celiuliozės ir popieriaus kombinato rajone, kad ji ten galėtų pastatyti naują kino teatrą. Šiam reikalui, kartu įrengiant parką-skverą, miesto valdžia paskyrė apie 0,8 ha ploto sklypą Nemuno gatvėje, „priešais medinės taros kombinatą“. Kinofikacijos valdybos viršininkui draugui Daukantui buvo nurodyta statybas pradėti ne vėliau kaip antrą tų pačių metų ketvirtį. Tipinio projekto pritaikymo vietai sprendimą parengė architektas Kostas Zykus. Pastarojo darbą Vykdomasis komitetas palaimino 1952-ųjų birželio viduryje. Sprendime buvo nurodyta, kad statybų sąmata siekia 1 297 790 rublių.
1953-iųjų sausio pabaigoje priimtame Vykdomojo komiteto sprendime nurodyta, jog „1953 m. I-jo ketvirčio Vietinio biudžeto plane išlaidos kino teatro statybai nebuvo numatytos“, tačiau jo statybos darbai buvo „vykdomi nenutraukiamai nuo 1953 pradžios“. Susiklosčius tokiai situacijai miesto valdžia nutarė padidinti I ketvirčio išlaidų apimtį 200 tūkst. rublių ir įpareigojo Finansų skyriaus vedėją drg. Radionovą „atidengti kreditus ir finansuoti pagal reikalingumą“.
Tačiau jau netrukus paaiškėjo, kad minėtųjų pinigų yra per mažai. Kinofikacijos valdyba nurodė, jog šios sumos jai neužtenka atsiskaityti su Valstybiniu statybos trestu Nr. 5 „už atliktus darbus 1952 m. gruodžio mėn. III dekadą“. Vykdomasis komitetas neliko abejingas tokiems kino reikalams ir jau vasario 7-ąją nusprendė „padidinti I ketvirčio išlaidų apimtį naujo kino teatro statybai III ketvirčio sąskaiton 35 300 rb. sumai, nustatant išlaidų apimtį I ketvirčiui sumoje 235 300 rb“.
Vaidas Petrulis knygoje „Klaipėda. Architektūros gidas“ rašo, jog propagandiniam sovietiniam kinui reikėjo plataus salių tinklo, todėl kino teatrai daugiausia statyti pagal tipinius projektus, tačiau siekiant paveikumo, socialistinio realizmo laikais nei ir maži kino teatrai dažnai įgydavo istorinių rūmų pavidalą.
„1949 m. „Sojuzkinoprojekt“ paskelbtą konkursą tipiniam 330 vietų kino teatro pastato projektui sukurti laimėjo patyrusi žiūrovinių pastatų architektė iš Rusijos Zoja Brod. Pirmą kartą projektas įgyvendintas 1950 m. Žukovskio mieste Maskvos srityje. Optimizavus projektą, per dešimtmetį jis panaudotas statant dar mažiausiai šimtą pastatų visoje Sovietų sąjungoje. <…> „Auroros“ puošybai panaudoti klasikinių orderių principai: fasadams – santūresnio dorėninio, vidaus erdvėms – puošnesnio korintinio. Pastatas sukomponuotas iš simetriškų perinamųjų erdvių: pirmiausiai patenkama į vestibiulį su kasomis, kurį nuo žiūrovų salės skiria puošni aukšta fojė su galerijomis ir bufetu-skaitykla antrajame aukšte“, – rašo V. Petrulis.
Toks pat kino teatras 1953 metais dar buvo pastatytas Kaune (neišlikęs iki šių dienų), iškilo jie ir Vilniuje, Šiauliuose ir Ukmergėje.
„Aurora“ kartu su Vilniaus ir Ukmergės pastatais įtraukti į Kultūros vertybių registrą. Pastate sandėliuotos kino juostos. Kurį laiką buvo apleistas, tris kartus degė. 2005 m. rekonstruotas ir pritaikytas greta tuomet pastatyto viešbučio konferencijų centro reikmėms“, – rašo V. Petrulis.
Išsprendęs „Auroros“ statybų finansavimo klausimus Vykdomasis komitetas po keleto dienų, 1953-iųjų vasario 12-ąją, ėmėsi ir vieno iš dviejų nuo tarpukario Klaipėdoje veikusių kino teatrų. Miesto valdžia nusprendė kino teatrui „Kapitol“ duoti naują pavadinimą „Švyturys“. Įstaigos direktoriui drg. Vilčinskui pavadinimą nurodyta pakeisti ne vėliau kaip per tris dienas.
Kino teatras „Capitol“ tuometinėje Liepojaus gatvėje savo veiklą pradėjo dar 1930-aisiais. Poetas Salys Šemerys buvo rašęs, jog „Capitol“ įkūrė žydų kompanija, išsinuomojusi patalpas iš dailininko Adomo Brako.
„Ten būdavo demonstruojami filmai su lietuviškais užrašais. Buvo rodomi prancūziškų, vokiškų, angliškų, amerikoniškų, lenkiškų, rusiškų bei kitų valstybių filmai. Vokiečiai kino mėgėjai lankydavosi „Kapitol“ ir atvirkščiai, lietuviai kino mėgėjai nueidavo į vokiškus kino teatrus“, – rašė Salys Šemerys.
Beje, šis kino teatras 1931-aisiais buvo vienintelis, kuris Klaipėdoje rodė pagal Ericho Marijos Remarko kūrinį JAV pastatytą filmą „Vakarų fronte nieko naujo“. Tiesa, tai truko neilgai, nes juosta buvo uždrausta „direktorijos vardu“. Krašto direktorijos narys Jurgis Puodžius tokį sprendimą tada buvo paaiškinęs tuo, kad „čia pakankamai degamosios medžiagos ir filma, rodanti vokiečių karius nusikaltėlių tipais, o priešus – džentelmenais, neturi būti čia demonstruojama“.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
