Beištrakio miškuose vėl aidėjo šūviai

Metų sandūroje visų Kaišiadorių rajono medžiotojų būrelių vadovai pamedžioja kartu, dalijasi patirtimi, siekdami, kad medžioklės būtų darnios, humaniškos, saugios, kultūringos... Ir tai jau vyksta nuo 1998-ųjų metų! Neįtikėtina. Nuostabu, kad šių medžioklių įspūdžiams surašyti visados suranda vietos savo puslapiuose „Kaišiadorių aidai“. Ačiū redakcijai.
Nuotrauka sugrąžino į praeitį
2024 m. gruodžio 14-ąją į metų sandūros medžioklę Beištrakio miškuose būrelių vadovus sukvietė „Miškininkas“ (būrelio vadovas Juozas Sidaras). Tai jau antroji medžioklė šio būrelio plotuose. Pirmoji buvo 2004-ųjų sausio 24-ąją, apie ją „Kaišiadorių aidai“ rašė tų metų kovą. Tada būreliui ir medžioklei vadovavo šviesios atminties Martynas Pupalaigis. Praeitin nušuoliavo 20 metų nuo tų dienų. Irgi – neįtikėtina...
Susirinkome ankstų rytą Beištrakio kaime, restauruotoje gryčioje. Lauktos medžioklės vadovas V. Tkačiovas suregistravo medžiotojus į medžiok-lės lapą, po to surikiavo lauke prie laimikio suguldymo aikštelės. Aidint medžioklės ragui stiebu pakilo būrelio vėliava. Išgirdome, ką tądien galėsime medžioti. Prasidėjo palinkėjimai, sveikinimai, dovanų ir Medeinės medalių įteikimas. Jautri, įsidėmėtina Viliaus Karpavičiaus dovana būreliui – didelė, įrėminta fotografija iš 2004 m. sausio 24-osios medžioklės dienos. Šios dovanos sujaudintas J. Sidaras paprašė tylos minute pagerbti mirusius būrelio medžiotojus... Ne vienas ir ne du esantys fotografijoje jau Amžinybėje ilsisi. Nutilom, susimąstėm...
Tylos minutė greit praskrieja. Reikia judėti, nes žiemos diena trumpa. Išgirstame paskutinį linkėjimą – taiklių šūvių, gerų įspūdžių šioje medžioklėje. Vienas šmaikštuolis po šio palinkėjimo pokštauja – galim dabar jau ir namolio važiuoti, medžioklėje nesiseks. Mat, medžiotojai turi tokį prietarą – sėkmės prieš medžioklę nelinkėk! Prietarai lieka prietarais. Išvažiavome ne namo, bet į miškus, naktį puriu sniegeliu nubalintus.
Šūviai buvo sėkmingi
Išsiskirstę ties kvartalinėmis linijomis laukėme varovų, vadovaujamų Vitalijaus Grigo, šūkavimų. 9 val. 39 min. pokštelėjo pirmas šūvis, iki pietų nuaidėjo dar 4. Ir štai – guli laimikis: šernė (patelė) ir stirnaitė (jauniklė). 
Po dviejų varymų pietavome prie kaitraus laužo. Kepėme ant lazdyno iešmų lašinukus (tai sena būrelio tradicija), srėbėme karštą, skanią kopūstienę, Danguolės Sidarienės, anksčiau sakydavo, Juozienės, virtą. Pradėjo niauktis saulėtas dangus, stiprėjo šaltas vėjas, striukes kiaurai košiantis. Po pietų tebuvo vienas varymas, ir tas – tuščias. Kvartalo kraštu prabėgusių dviejų vilkų pėdsakai sniege palikti... Medžioklę baigėme.
Suguldę laimikį tarp aukurų, pagerbėme medžioklės ragų muzika. Medžioklės karaliumi paskelbtas Artūras Jonikavičius. Visi gavome šios medžioklės atminimo medalius, 2025 metų medžiotojo kalendorius ir buvome pakviesti prie vaišių stalo į jaukią, šiltą gryčią.
Vaišių stalas nuo seniausių laikų vienija žmones. Neatsilaikysi jo vilionei. Neraginami susėdome, užkandome. Medžioklės karalius siūlo pirmąjį tostą, sakydamas, jog smagu jam jaustis pripažintu „karaliumi“, nors ir vienadieniu. Dėkoja medžioklės vadovui Viktorui už sklandų vadovavimą, o „Miškininko“ būreliui – už svetingumą. Keliame visi taures už tai, kad būrelis gyvuotų tęsdamas taurias tradicijas...
Kiekvienas – su savo mintimis ir palinkėjimais
Pavilgius gomurį liežuviai atsipalaiduoja. Žinoma, ne kiekvienam. Pradžioje tenka kai kuriuos tylenius raginti. Tačiau džiugu, kai kiti medžiotojai prabyla ir be to. Juk nuo seno žinoma – jie ne pėsti, žodžio kišenėse neieško.
M. Vaicekauskas dėkojo už gražiai praleistą trumpą žiemos dieną, vos 7 valandas ir 17 minučių trunkančią. Turėjome progą pabendrauti, pasimatyti, pakalbėti. M. Kriaučiūnas įrodinėjo jau daug metų einantis medžioklėn be šautuvo. „Kam jis man? Be jo jaučiuosi laisvas. Nebenoriu šauti į žvėrį. Atėjo toks metas. Mano svetainėje daug trofėjų kabo. Nebežinau, kur juos dėti“, – kalbėjo jis. „Šilo“ būrelio vadovas V. Pocius ragino saugoti, išlaikyti kilnaus medžiotojo idealą, sukauptą būrelių turtą ir patirtį...
V. Karpavičius pasiūlė atiduoti „Carito“ valgyklai stirną, tądien sumedžiotą Romaldo Zelenkausko, papasakojo apie naujai kuriamus LMŽ draugijos įstatus, pokyčių strategiją, kol kas eilinio medžiotojo nepasiekusią, apie planuojamą rajoninių medžiotojų draugijų pertvarką...
„Beržyno“ vadovas A. Persenevičius plačiai kalbėjo apie žemės savininkų ir medžiotojų „pasikapojimus“, bet pasakė ir esminį dalyką – kita vadovų medžioklė būsianti „Beržyno“ medžioklės plotuose. Palydėjome tai plojimais.
Argi visų kalbas surašysi? Kai kuriems svečiams jau būtinybė atsisveikint atsirado:
– Linkiu visiems sveikatos, prasmingo bendravimo, – pratarė Kęstas Moroza. – Išėjau į medžioklę įprastai, o grįžtu jau seneliu tapęs. Gimė anūkė, pirmoji...
Puolame teirautis, koks bus jos vardas. Sužinome, jog Ajana. Nedažnas, gražus, vardas, teatneša jis mergaitei gerą lemtį... 
Medžioklės vadovas dėkoja medžiojusiems už drausmingumą, gerą nuotaiką:
 – Ačiū vyrai. Esam šeima.
Kas dainon nesudėta
Ne viską surašiau. Pamiršau, nepaminėjau – Medeinės medaliais rytą buvo apdovanoti Rimvydas Gurskas, Vitalijus Grigas, Michailas Tkačiovas (medalį perduos sūnus).
...Nesustodama ir toliau tekės laiko upė. Norėtum, žmogau, amžinai sėdėti ant šios upės krantų ir stebėti ją tekančią. Kokias permainas, kančias ir negandas jinai mums beplukdytų – teks jas išgyventi... Prisėdau po medžioklės prie televizoriaus. Diskutavo „pranašai“ – politikai, ekspertai ir vardijo, kas, kuriais metais puls mus, kokius ginklus ir už kokius pinigus pirksime, kad apsigintume... Pažvelgiau į gautąjį medžiotojo 2025 metų kalendorių. Spalvingas, vokiečių dailininko Moriso Miulerio (1841–1899) piešiniu pagražintas. Sustojo žvilgsnis ties šernų grafa – jaunikliai, šernės (patelės), šernai (patinai) leidžiami medžioti ištisus metus. Be jokių apribojimų. Nejaugi jie nebeturi teisės Lietuvoje ramiai poruotis, atsivesti ir išauginti jauniklius? Šernai – beteisiai. Ir, atrodo, šiandien girdžiu, a. a. šviesios atminties Martyno Pupalaigio prieš dvidešimt metų sausio 24-ąją ištartus prieš medžioklę žodžius: „Tas, kuris nušaus šernę patelę, mokės 200 Lt baudą“. Litai – ne eurai šiugždėjo 2004 m. mūsų piniginėse. Pavasarį tada medžiojome slankas, balandžio 6-tą pašalino Seimas iš prezidento pareigų Rolandą Paksą, gegužės 1-ąją tapome ES nariais, įsiliejome į 7 mln. medžiotojų, FACE narių, šeimą. Vėliau buvo LMŽ draugija pripažinta geriausiai šernus su varovais medžiojančia... Ką mes darome dabar – kertame šaką, ant kurios sėdime. „Patiesėm paskutinę mohikanę“, – tarstelėjo kažkuris šiandien žiūrėdamas į nušautą šernę (patelę), tarsi išreikšdamas didelį daugelio medžiotojų rūpestį šernų populiacijos išsaugojimu... 
Pabaigai pacituosiu poeto Kossu-Aleksandravičiaus žodžius, užrašytus 1933 m. lapkričio 16 d.: „Ką tik parašau, tas negera. Rašiau apie teatrą – supyko teatras, rašiau apie Strazdelį – supyko Kamajų klebonas, rašiau apie pavardes – supykai tamsta. Aš net sielojuos, kad galvoju ne taip, kaip kiti. Pasidariau tikras nesantaikos obuolys. Pradėjau net bijot plunksnos...“ (tamsta – tai profesorius, kalbininkas Balčikonis – Z. Ž.). Citata iš – Jono Aisčio „Milfordo gatvės elegijų“, išleistų Vilniuje 1991m.
Nesu Aistis. Toli man iki Jo kaip iki žvaigždės, bet plunksnos pradedu bijoti. Senstu. Rašyti Rumšiškių būrelio metraštį atsisakiau „profesorių“ pyktį savo kailiu patyręs. ,,Profesorių“ nestokojame ir medžioklėse: jie ir medžiotojo aprangą kritikuos, laimikio pagerbimą suniekins, nusistovėjusias tradicijas pamins... Dabar – kompiuteriai, dirbtinis intelektas, kam tos jūsų nusenę tradicijos...

Kaišiadorių rajono medžiotojų archyvo  nuotraukoje: svetingas restauruotas medžiotojų būrelio namas

Autorius: Zenonas ŽUMBAKYS

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama