Rašytojui ir poetui Jonui Endrijaičiui – 70 metų

Angelė Rabačiauskienė

 Nuo Kaišiadorių nenutolęs, kaip pats prisipažino, sausio 7-ąją atšventęs savo jubiliejinį gimtadienį, Jonas Endrijaitis, paskambinęs į mūsų redakciją, teigė, prisimenąs ne tik darbą anuometinėse Jagėlonių aštuonmetėje bei Kaišiadorių I vidurinėje mokyklose, bet ir žmones, kuriuos teko pažinoti, kartu dirbti ir bendrauti.

Pasak jo, neišdildomi anuometiniai jaunystės ir kūrybinių ieškojimų metai, graži Kaišiadorių krašto gamta, puikūs, nuoširdūs ir kūrybingi žmonės, su kuriais likimas jį suvedė, neišsitrynė iš atminties ir prabėgus daugiau kaip keturioms dešimtims metų nuo jo išvykimo iš Kaišiadorių krašto, o liko atminty tuo sielą gaivinančiu šviesuliu, kuriam nepavaldus laikas.

Sveikindami Joną Endrijaitį su jubiliejumi ir linkėdami jam puikių kūrybinių sumanymų, skaitytojams pateikiame jo gyvenimo ir kūrybos įžvalgas ,,Būti savimi ir tikėti žmogumi“.

Jonas ENDRIJAITIS

Gimiau mažiausiame Lietuvos mieste Smalininkuose, Jurbarko rajone, 1955 metais, sausio 7 dieną Jono ir Jadvygos Birutės Endrijaičių šeimoje. Upių tėvas Nemunas, didinga, prūsų genties skalvių istoriją menanti Karšuvos giria įstrigo atminty nuo pat kūdikystės ir nepaleidžia iki šiol. Tėtis Jonas, žemės ūkio specialistas (agronomas), dirbo mechanizacijos mokykloje, mama Jadvyga, pedagogė (lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja) – vaikų namų auklėtoja. Kadangi tėvai dirbo, mane daugiau auklėjo seneliai. Man teko reta laimė pažinti abejus senelius, kurie buvo asmenybės, pragyvenę nelengvą, bet prasmingą gyvenimą, įėję į giminės istoriją, mano gyvenimą, davę peno kūrybai. Seneliai iš tėvo pusės buvo Antanas ir Ona Endrijaičiai. Antaną, senelį, prisimenu epizodiškai, nes jis išėjo Anapilin, kai man buvo šešeri metai, tačiau daug apie jo gyvenimą spėjo papasakoti senelė Ona, buvusi man kaip antroji mama, kurią šaukdavau mamute. Senelis Antanas buvo aukštas, gražus, tvirto sudėjimo ir labai stiprus vyras. Prosenelė Ona Jakaitytė-Puodelaitienė buvo garsi kaimo žiniuonė, žolininkė, pribuvėja. Kitas senelis – Kazimieras buvo miškininkas, poliglotas, mokėjo graikų, lotynų, lenkų, vokiečių, rusų, italų kalbas, nenugalimas giminėje šachmatininkas, sprendęs matematikos uždavinius, ne kartą vėliau mokykloje pagelbėdavo ir man.
 Tėvams persikėlus gyventi ir dirbti į Lazdijus, 1961 metais pradėjau lankyti Lazdijų vidurinę mokyklą. Mėgau lietuvių literatūrą, istoriją, vokiečių ir rusų kalbas. Parsinešdavau iš bibliotekos ir perskaičiau Žiulio Verno, Diuma, Viktoro Hugo, Onore Balzako, Marko Tveno, Pauliaus Širvio, Kazio Binkio, Anzelmo Matučio ir kt. kūrinius. Bibliotekoje dažnai apsistodavau ties poezijos lentyna. Kėlė smalsumą dar neskaityti poetai, noras atrasti sau paslaptingą poezijos žemę. Didžiausią įspūdį paliko Vinco Mykolaičio-Putino, Balio Sruogos poezija. Mokykloje gimė mano pirmieji eilėraščiai. Šeštoje klasėje, lankydamas literatų būrelį, sukūriau poemėlę vaikams ,,Vilko batai“, kurią vėliau pataisiau, perrašiau ir 1992 metais išspausdinau pirmojoje knygoje vaikams ,,Saulėlydžio ežiukai“ (leidykla ,,Fidus“, dailininkė Rima Stasiūnaitė). Knyga buvo išpirkta (30000 egz. tiražas). Tai kelia nuostabą dabar, kai ruoši eilėraščių knygą persotintai knygomis rinkai ir planuoji 1000 egz. tiražą. 
* * * 
1972 metais, atsisveikinęs su mokykla, pradėjau studijas anuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute, gilinausi į gimtosios kalbos ir literatūros mokslus, mokiausi profesio-
naliai rašyti, dalyvavau literatūros būrelyje, kuriam vadovavo literatūros kritikas Kęstutis Nastopka. Ligi išnaktų narstėme vienas kito kūrybą su poetais Aliumi Balbieriu, Raimondu Jonučiu, Alfonsu Pakėnu, Ramute Palekaite. Studijuodamas institute, gavau profesionalias ir visam gyvenimui įsimintinas literatūros pamokas iš prof. Vandos Zaborskaitės, Irenos Veisaitės, Zenono Slaviūno, Kęstučio Nastopkos, Kazimiero Kuzavinio. Studijų metais supratau savo gyvenimo tikslą ir pašaukimą, kurį geriausiai apibūdinčiau mėgstamo rašytojo Romeno Rolano žodžiais, kad ,,Visas gyvenimo džiaugsmas yra kūryba. Kurti – vadinasi, naikinti mirtį“. Po instituto baigimo 1976–1979 metais dirbdamas Jagėlonių aštuonmetėje mokykloje, 1979–1981 metais – Kaišiadorių I vidurinėje mokykloje direktoriumi, dar dėsčiau lietuvių kalbą ir literatūrą. Gyvenau kūrybingą laikotarpį. Daug rašiau, publikavau savo eilėraščius Kaišiadorių rajono laikraštyje, skaičiau kūrybos vakaruose, dalyvavau rajono literatų būrelio veikloje su poetais Stasiu Dauniu, Vaidotu  Dauniu, Romualda Pukalskaite, Stanislovu Abromavičium. Dirbant Kaišiadoryse, pasirodė pirmosios publikacijos respublikinėje spaudoje, mano eilėraščius išspausdino žurnalas ,,Nemunas“, kartu su poetu Vaidotu buvome pakviesti į kelias dienas trukusį Kaune, ,,Nemuno“ redakcijoje, literatūrinį seminarą, kuriame poezijos rašymo paslapčių mokė ir mudviejų eilėraščius analizavo rašytojai Raimundas Samulevičius, Marcelijus Martinaitis, Donaldas Kajokas, Algimantas Mikuta. 
* * * 
Po metų, atiduotų Kaišiadorims, neišdildomą įspūdį paliko gyvenimas ir darbas šalia Vilniaus, Vėliučionių spec. mokykloje, su sunkiai auklėjamais paaugliais, kuriam atiduota daug energijos ir širdies. Čia perpratau gyvenimo bedugnės filosofiją, pradėjau prasmingiau žvelgti į supantį pasaulį, suprasti kenčiantį, padėti suklupusiam. Pasak filosofo Senekos, ,,lemtis paklusnųjį veda, o priešginiaujantį priverčia“. Šio laikotarpio patirtį vėliau įprasminau romane ,,Nemunas kaltės nenuplauna“ (2013, ,,Edukologija“). 1983 metais buvau pakviestas dirbti Vilniaus rašytojų memorialinio muziejaus direktoriumi, kur pakeičiau į pensiją išėjusį rašytoją Joną Mačiulį. Šešeri metai – mano brandžiausias kūrybinio ieškojimo, pažinties ir bendravimo su rašytojais laikotarpis. Tai – atminties liudininkų – rankraščių, epistoliarinio palikimo analizė, kūrybiniai rašytojų atminimo vakarai, susitinkant su mirusių rašytojų artimaisiais, kaupiant prisiminimus. Bendravau su garsiais Lietuvos rašytojais Justinu Marcinkevičium, Sigitu Geda, Valentinu Sventicku, Eugenijum Matuzevičium, Aleksu Baltrūnu, Ignu Pikturna, Vytautu Rimkevičium, Martynu Vainilaičiu, Valdemaru Kukulu ir kt. Kartu su kolegomis įkūrėme Vinco Mykolaičio-Putino muziejų. 
Dirbant muziejuje, pasirodė pluoštas eilėraščių publikacijų periodikoje, spaudai parengiau pirmąją eilėraščių knygą ,,Budinti gentis“, kuriai buvo lemta dienos šviesą išvysti tik po Nepriklausomybės paskelbimo Lietuvoje. Atkūrus Lietuvoje Nepriklausomybę, dirbau vyriausiuoju redaktoriumi, žurnalistu žurnaluose ,,Žemėtvarka ir melioracija“, ,,Aplink pasaulį“, laikraštyje ,,Žvaigždikas“. Vėliau kelerius metus darbavausi leidybos firmose, kartu su kolegomis įkūrėme vieną pirmųjų laikraščių kompiuterininkams ,,Monitorius“, kuriame dirbau vedančiuoju redaktoriumi. 2007 m. baigiau Lietuvos pedagoginio universiteto švietimo kokybės vadybos magistrantūros studijas, įgijau edukologijos magistro laipsnį. 2002–2022 m. dirbau Vilniaus vaikų ir jaunimo klubo „Kregždutė“ vadovu. Išleidau keturiolika poezijos knygų suaugusiems ir vaikams: ,,Budinti gentis“ (1991), ,,Saulėlydžio ežiukai“ (vaikams, 1992), ,,Keltas“ (1995), ,,Bituliukas“ (vaikams,1996), ,,Vėjų rožė“ (2001), už pastarąją apdovanotas Jūratės ir Edvardo Šulaičių literatūros fondo (JAV, Čikaga) premija, ,,Vanagėlio žiedas“ (vaikams, 2006), ,,Lietaus raitelis“ (2009), už pastarąją apdovanotas Jono Aisčio literatūros premija, ,,Vėpūtinis prie obels / Vėpūtinukai“ (dvi knygos – vienoje, 2015), rinktinę ,,Meilės subrandinti“ (2016), ,,Viešnagė Vorynėje“ (vaikams, 2019), už pastarąją apdovanotas vaikų poeto Anzelmo Matučio premija, ,,Dievo karvytės“ (vaikams, 2022), publicistikos knygą ,,Krepšinis – mano gyvenimas“ (kartu su krepšinio treneriu Rimantu Endrijaičiu, 1998), romaną ,,Nemunas kaltės nenuplauna“ (2013), už pastarąjį apdovanotas Stasio Bataičio premija už prozą (iš dr. N. Bataitytės-Glaže literatūros fondo Los Andžele, JAV).
* * * 
Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos, Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos narys, turiu meno kūrėjo statusą. Mano moto – būti savimi ir tikėti žmogumi. Šimtą kartų teisus buvo R. Karsonas, teigęs, kad ,,gyvenimas tampa lengvesnis, jeigu mes nepamirštame padėkoti kitiems už parodytą mums gerumą“.
Dėkoju visiems, kurie buvote ir esate mano gyvenimo kelyje, vertinate mano kūrybą, suteikiate jai peno.

Audriaus Zavadskio nuotrauka

Autorius: Jonas Endrijaitis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama