Adelė Ūla Česnulytė: „Mano eilės – tai mano vidiniai išgyvenimai. O mano draugai – Dzūkijos miškai, šilas ir Ūla“

Adelė Ūla Česnulytė: „Mano eilės – tai mano vidiniai išgyvenimai. O mano draugai – Dzūkijos miškai, šilas ir Ūla“...KRAŠTIEČIAI Pedagogė Adelė Česnulytė-Zienienė visą savo gyvenimą skyrė lietuvių kalbai mokyti ir kraštotyrai puoselėti. Jos iniciatyva Baltojoje Vokėje įrengtas kraštotyros muziejus, kuriame šiandien saugoma daugiau kaip 2000 eksponatų, tarp jų yra eksponatų ir iš Mančiagirės kaimo Pedagogė Adelė Česnulytė-Zienienė visą savo gyvenimą skyrė lietuvių kalbai mokyti ir kraštotyrai puoselėti. Jos iniciatyva Baltojoje Vokėje įrengtas kraštotyros muziejus, kuriame šiandien saugoma daugiau kaip 2000 eksponatų, tarp jų yra eksponatų ir iš Mančiagirės kaimo Į Varėnos viešąją biblioteką patekęs 1958 metų Varėnos II mokyklos laikraštis „Varėnos moksleivis“ (padovanojo istorikas Eugenijus Peikštenis) tapo atradimu. Jame radau Adelės Česnulytės eilėraščių. Su šia eilių kūrėja, vėliau tapusia mokytoja ir kraštotyrininke, panorau susipažinti artimiau. Gavusi Adelės kontaktus, turėjau galimybę su ja pasikalbėti telefonu. Ji papasakojo apie savo gyvenimą, mokytojos darbą, kraštotyrinę veiklą. Po kelių dienų sulaukiau ypatingos dovanos – Adelė atsiuntė savo poezijos knygą „Eilės II“ (2024), ranka parašytą savo gyvenimo ir veiklos aprašymą, keletą nuotraukų. Kitą A. Česnulytės poezijos knygą – „Eilės“ (2022)– bibliotekai padovanojo istorikas E. Peikštenis, tad dabar čia galima rasti abi jos poezijos knygas. Adelė Ūla Česnulytė gimė 1940 m. kovo 25-ąją Varėnos raj. Mančiagirės kaime. 1958 m. baigė II Varėnos vidurinę mokyklą. Besimokydama mokykloje Adelė dainavo chore, rašė eilėraščius, domėjosi savo krašto istorija ir vyko į kraštotyrines ekspedicijas, kurias organizavo mokytojas Stasys Čižas. 1959 m. išvyko dirbti į Šalčininkų rajono Žižmų pradinę lietuvišką mokyklą (Dieveniškių vid. mokyklos filialą), 1960 m. – į Baltosios Vokės vid. mokyklą. Čia Adelė tęsė Varėnoje pradėtą kraštotyrinę veiklą: užrašė nemažai dainų, senovinių vestuvinių papročių. Mokytojos iniciatyva 1998 m. kultūros namuose (dabar – Baltosios Vokės pramogų centras) įrengtas kraštotyros muziejus. Ekspozicijoje – kraštotyrininkų mokinių surinkti šio krašto gyventojų buities daiktai, senosios knygos, ekspedicijos „Mažoji rajono architektūra“ medžiaga ir kt. Yra eksponatų ir iš Mančiagirės kaimo. Kai susirinko būrelis Varėnos rajono gyventojų (nuo Perlojos, Merkinės, Nedzingės, Krokšlio kaimų), atvykusių ieškoti darbo į Baltosios Vokės durpių įmonę, prasidėjo dzūkiški vakarai. Į šiuos vakarus rinkdavosi ne tik atvykę ieškoti darbo dzūkai, bet ir sugrįžusieji iš tremties. Taip 1972 metais gimė etnografijos ansamblis (visi ansamblio dalyviai – dzūkai), kuriam vadovavo Adelė. Ansamblis gyvavo 25 metus. Su šiuo pagyvenusių žmonių kolektyvu vadovė paruošė programas: „Svocija“, „Pragėrai“, „Vainiko pynimas“, „Jaunojo šalyj“. Dalyvavo rajoninėse dainų šventėse, įvairiuose konkursuose, televizijos laidoje „Užeikit, sveteliai“; organizavo įvairias ekskursijas, lankėsi ir I Varėnoje (dabar – Senoji Varėna), Perlojoje, Merkinėje, Liškiavoje, Marcinkonyse. 5-6 klasių mokinius subūrė į etnografijos būrelį „Kai aš mažas buvau“. Kilusi iš Mančiagirės kaimo, A. Česnulytė-Zienienė žino daug dzūkiškų dainų, papročių, prisiminimų, gimtosios dzūkų tarmės žodžių. Siekdama įamžinti savo krašto kalbinį paveldą ji yra parengusi dzūkų tarmės žodynėlį. Žodynėlyje visi dzūkiški žodžiai yra sukirčiuoti. Aiškinamasi, kaip dzūkų tarmę paveikė rusų, lenkų, baltarusių kalbos, kiek buvo vedinių iš svetimų kalbų. Yra užrašiusi gimtojo Mančiagirės kaimo papročių ir dainų. Parengė respublikinę parodą „Iš Mančiagirės kaimo istorijos“. Už nuoširdų darbą A. Česnulytė-Zienienė yra pelniusi daugybę įvairių apdovanojimų: padėkos raštų, paskatinamųjų apdovanojimų. 2010 m. pelnė Kunigaikščio Gedimino vardo 3-ojo laipsnio apdovanojimą. Laikraščio „Gimtasis kraštas“ priede „Mūsų paveldas“ (2011 m. sausio 28 – vasario 4 d. ) buvo sudarytas sąrašas: „Šalčininkų r. garsinę ir garsinantys žmonės“. Šiame sąraše yra įrašas: „Adelė Zienienė – mokytoja, kraštotyrininkė, Baltosios Vokės kraštotyros muziejaus įkūrėja, visuomenės veikėja“. Poeziją pradėjo rašyti mokyklos suole. Savo eiles spausdino žurnale „Moksleivis“, skaitė per radiją. Išleido dvi poezijos knygeles: „Eilės“ (2022), „Eilės II“ (2024). Nuo 2017 m. poetė kuria eiles gimtąja dzūkų tarme. Ji žinoma kaip atidi ir jautri dzūkiško kaimo stebėtoja, savo eilėmis apdainuojanti žaliuosius Dzūkijos šilus ir viską, kas vyksta juose. Kaip sako pati poetė: „Mano eilės – tai mano vidiniai išgyvenimai. O mano draugai – Dzūkijos miškai, šilas ir Ūla“. Adelės Ūlos Česnulytės-Zienienės poezijos knygas perdaviau nuolatinei bibliotekos skaitytojai, pedagogei Jaunutai Julijai Kavaliauskienei – žmogui, kuris puikiai jaučia poezijos kalbą. Paprašiau, kad ji pasidalintų mintimis apie autorės kūrybą. Mokytoja pateikė išsamų poezijos rinkinių apibūdinimą, kuriame išryškino kiekvieno skyriaus tematiką ir nuotaiką. Dėl jo apimties viso teksto straipsnyje pateikti negaliu, todėl čia pristatau tik svarbiausias mintis. Tačiau, jei kam bus įdomu, su J. J. Kavaliauskienės tekstu galima susipažinti, atvykus į Varėnos viešąją biblioteką. J. J. Kavaliauskienė rašo: „Abu rinkiniai apibendrina poetės Adelės Ūlos Česnulytės-Zienienės kūrybos įvairovę, nulemtą jos ryšio su gimtine ir jos aplinka (šilu, gimtuoju kaimu, tėviške, namais ir artimais žmonėmis, etnokultūra, dzūkų šnekta); pedagogine veikla (mokytojos darbu, literatūrine kalba, mokykla, vaikais); didele gyvenimo patirtimi; sėsliu gyvenimo būdu; poetine natūra, kūrybos išraiškos įvairove ir branda“. Analizuodama poetės kūrybą, J. J. Kavaliauskienė atkreipė dėmesį ir į eilėraščius, skirtus vaikams, pasidalijo savo įžvalgomis apie juos: „Trečiasis antrojo rinkinio skyrius „Su piemenėlio rageliu“ skirtas vaikų temai. Trys dešimtys nuotaikingų eilėraščių primena tautosakos (dainų, pasakų, garsiažodžių) tematiką, veikėjų įvairovę, gyvosios ir negyvosios gamtos ryšį. Įdomi kiekviena eilėraščio forma (dialogai, nuotykiai, charakteristikos, pokalbiai...)“. Biblioteka nuoširdžiai dėkoja Adelei Ūlai Česnulytei-Zienienei ir už atsiųstas 1957 ir 1958 metų nuotraukas. Jos leidžia pažvelgti į autorės gyvenimo akimirkas iš praeities – kupinas jaunat-viško žvilgsnio ir kūrybinės dvasios. Nuotraukose įamžintas poetas Domas Tertelis, kraštotyrinė ekspedicija Subartonių kaime ir kt.

Autorius: Merkio kraštas

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama