Tarp gyvenimo ir amžinybės – šermenų giesmės

Lietuvoje šimtmečius gyvavusi giedotojų tradicija nyksta. Prie karsto giedamos šermenų giesmės, pasakojančios apie gyvenimą, mirtį ir viltį, šiandien skamba retai – tarsi paskutiniai praeities atgarsiai. Su tokiomis giesmėmis užaugusi vadokliškė Eugenija Pečeliūnienė – viena iš nedaugelio tęsiančių net kelių kartų giedotojų tradiciją.

Dar prieš kelis dešimtmečius laidojimo papročiai, kaip ir daug kas sparčiai kintančiame gyvenime, buvo visai kitokie ir net neįsivaizduojami be šarvojimo kambaryje susėdusių balsingų giedotojų ir jų graudžių giesmių.

„Trumpas mūsų amžius, vargios mūsų dienos – mirties išvengti negalės nė vienas“, – taip prasideda viena iš daugybės Lietuvoje žinomų giesmių, giedamų palydint mirusįjį į paskutinę kelionę.

Prasmingai skamba tos giesmės, pasakojančios apie gyvenimą ir mirtį, tikėjimą ir atleidimą, laikinumą ir amžinybę, ašaras ir paguodą.

Tik mažai tokių giesmių beišgirstama – šarvojimo, laidojimo tradicijos pasikeitė ir vis dar keičiasi.

Prie karsto skambančios senosios giesmės – jau retenybė.

Dažniau velionis palydimas su pasaulietine, klasikine muzika ar naujai skambančiomis giesmėmis, labiau primenančiomis romansus.

Panevėžio rajone, Vadokliuose, gyvenanti Eugenija Pečeliūnienė kartu su bendraminčiais Stase bei Viktoru moka senąsias giesmes ir mielai sutinka giedoti jas per šermenis, tik kad dabar jų paslaugų prireikia vos kelis kartus per metus.

O palyginti dar ne taip seniai balsingoji trijulė būdavo kviečiama giedoti tiek kartų per mėnesį.

Giedotojai – trims paroms

E. Pečeliūnienė apie senąsias giedojimo tradicijas žino ne iš nuogirdų. Septyniasdešimtmetė regėjo daug šios tradicijos etapų, o ir pasakojimai apie praeities giedotojų patirtis išgirsti iš artimųjų lūpų.

„Galima sakyti, esu giedotojų dinastijos atstovė. Giedojo bobutė, mama, giedu aš ir to išmokiau savo dukras“, – pasakoja vadokliškė.

Dabarties giedotojų veikla gerokai skiriasi nuo to, kokia ji visuomenėje svarbi buvo, kokį indelį įnešdavo į atsisveikinimo ritualą prieš keletą dešimtmečių ir dar seniau.

Iš savo šviesaus atminimo bobutės – balsingos ir labai gerbtos bei vertintos giedotojos – pasakojimų E. Pečeliūnienė žino, kad seniau giedotojai prie velionio praleisdavo net tris paras, giedodavo dieną ir naktį bei lydėdami į kapines ir jose.

„Giedoriai į tolimesnėse vietovėse rengtas šermenis išvažiuodavo arklio traukiamu vežimu net trims dienoms. Ten apsistodavo ir per visą trijų dienų šarvojimo laiką giedodavo“, – pasakoja E. Pečeliūnienė.

Šermenų giesmių yra daug ir jos visiems, ypač velionio patiems artimiausiems, būdavo reikalingos, svarbios, guodžiančios ir suteikiančios vilties.

Be giesmių net neįsivaizdavo šermenų.

Ir taip buvo ne tik šiame krašte – visuose Lietuvos kaimuose ir miesteliuose.

Su giesmėmis nuo vaikystės

Tie patys giedotojai ir bažnyčios chore giedodavo, tad Eugenija prisimena, kai jos močiutė su mama repetuodavo ar giedodavo, ir pati vaikystėje daug laiko praleisdavo Vadoklių bažnyčioje „ant viškų“.

„Buvome giedorių vaikai, tad ir daug giesmių nuo mažens žinomos“, – sako E. Pečeliūnienė.

Vadokliškė pasakoja, kad jos mama buvo bažnyčios choristė, bet nebuvo aktyvi šermenų giedotoja, nors turėjo stiprų balsą, mokėjo ir gebėjo giedoti, tad nuolat būdavo kviečiama.

„Mama nelabai galėjo skirti laiko ir jėgų tai veiklai, nes kolūkyje dirbo melžėja. Darbas sunkus, keltis reikėdavo paryčiui – trečią ar ketvirtą valandą, tad negalėjo sau leisti pasišvęsti giedojimui, nes laiko nebelikdavo“, – prisimena pašnekovė.

Nors laikas buvo sutrumpėjęs. Mat daug kur pradėta laidoti mirusįjį nebe ketvirtoje, o jau trečioje dienoje, tad giedota jam dvi dienas. Vis dėlto tam irgi reikėjo pasiryžimo.

Juk šermenyse ne tik įtemptai giedama, bet ir ilgai praleidžiama šalia ašarų, raudų, čia pat tvyrančio, kartais labai gilaus, skausmo.

„Tik pati pradėjusi šermenyse giedoti supratau, kad tai nėra paprastas dainavimas ar net giedojimas. Tai reikalauja ir fizinių jėgų, ir dvasinio susikaupimo“, – sako E. Pečeliūnienė.

Ji prisimena, kai būdama jauna mamos paklausė, kodėl vienas giedotojas nebeina į šermenis, išgirdo atsakymą, kad jo širdis nesveika. Mergaitė labai stebėjosi: kuo čia dėta širdis.

Dabar jau puikiai žino, kad širdies, o ir viso organizmo sveikata giedotojams labai svarbi ir reikalinga.

Išmoko ir dukros

Geru žodžiu E. Pečeliūnienė mini dar vieną savo giminės giedotoją, šviesaus atminimo krikšto mamą.

„Tai ji mane skatino mokytis giesmių, kviesdavo padėti jai giedoti, nes muzikine klausa nesiskundžiau. Ypač ji norėjo, kad kartu eičiau lydint velionį į kapines, sakydavo, kad jai sunku žingsniuojant giedoti, uždūsta. Taip aš įsijungiau, nors jaunesnė nelabai drįsdavau viešai giedoti“, – pasakoja moteris.

Dabar giedotojams išreikšti atsisveikinimo maldas per giesmes beliko vienas vakaras – beveik visur velionis vieną dieną pašarvojamas, o kitą jau išlydimas.

Senųjų giedotojų poreikis mažėja, be to, jų gretos sparčiai retėja.

Nebe kiekviename didesniame kaime ar miestelyje dar yra išlikusių tokių giedotojų grupių, o jauni nelabai mokosi.

„Man, mano kartos žmonėms iškeliaujant gal dar bus kas pagiedos, bet ateityje vargu“, – mano vadoklietė.

Pati džiaugiasi, kad jos dukros Vaida ir Dainora vis dėlto nepaniekino senųjų giesmių ir prisijungė prie giedotojų dinastijos, puikiai geba giedoti ir noriai tą daro.

Pirmoji motinos pagalbininkė Panevėžyje gyvenanti Vaida prireikus visada ją pavaduoja, kartais ir kartu gieda.

Kita dukra toliau nuo namų, Kaune gyvena ir jai atvykti sudėtingiau.

Iš senųjų „kantičkų“

Visi trys populiarūs Vadoklių giedotojai pakviečiami į šermenis ne tik savo apylinkėje, bet ir į tolimesnes vietoves.

Patyrę, ilgus metus giedantys jie beveik visas giesmes jau mintinai moka, tačiau, kaip sako, daug drąsiau, kai po ranka atversta giesmių knyga.

E. Pečeliūnienė apgailestauja, kad sena, dar jos bobutės naudota giesmių knyga, vadinta „kantička“, sudegė per gaisrą. Tokių senovinių giesmynų jau retai kas turi.

Bet vėliau išleistieji irgi puikiai tinka, juose yra ir pačių seniausių, ir naujesnių giesmių. Tik knygos nebevadinamos kantičkomis, tai liturginiai giesmynai.

Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus vyriausioji muziejininkė Vitalija Vasiliauskaitė pasakoja, kad kantičkomis vadintos giesmių knygos, o „kantičkinis“ giedojimas – savita, ilgalaikė lietuvių tautos tradicija. Būtent „kantičkos“ tapo lietuviškos Katalikų bažnyčios liaudies giedojimo pagrindu.

„Seną giedojimo tradiciją liudija ir beveik prieš keturis šimtus metų Lietuvoje išleistas pirmasis giesmynas, sudarytas Saliamono Slavočinskio“, – sako muziejininkė.

Tiesa, giesmių skyrelis jau buvo ir 1547 metais išleistame Martyno Mažvydo katekizme, tačiau pirmasis katalikiškas lietuviškas giesmynas yra S. Slavočinskio sudaryta ir 1646 metais išleista knyga „Giesmės tikėjimui katalickam pridiarancias“.

S. Slavočinskio giesmyno kalbos pagrindas buvo žemaičių tarmė, bet jame yra ir vidurio, ir rytų aukštaičių tarmių ypatybių.

Vėliau, 19 amžiuje, giesmynų leidyba rūpinosi kunigas Vincentas Valmikas ir 1855 m. jis išleido „Kantičkas žemaitiškas“, vėliau jas pataisė ir papildė vyskupas Motiejus Valančius.

[caption id="attachment_407373" align="aligncenter" width="1622"] Vitalija Vasiliauskaitė. G. Kartano nuotr.[/caption]

Giesmė kaip malda

„Giedojimas prie mirusiojo susijęs su pasaulėžiūra, požiūriu į gyvenimą ir mirtį, jis buvo neatskiriama išlydėjimo dalis, juk giesmė artima maldai“, – sako V. Vasiliauskaitė

Įsiklausę suprasime, kiek daug giesmėse prasmės – jose kalbama, kuo vertingas žmogus ir jo gyvenimas, kur keliaus siela po mirties, kas tą sielą pasitiks, giesmėse prašoma atleidimo, primenamos tikėjimo paslaptys ir kt.

Atsisveikinant su mirusiuoju, be giesmių, Žemaitijoje giedoti kalnai, o Aukštaitijoje – dar tris valandas vadinamasis rožančius.

„Tačiau dabar giesmė kaip malda nebėra suprantama. Ateina visiškai naujas suvokimas, pasikeitus pasaulėžiūrai, visai kitaip žiūrima į mirtį, į tikėjimą. Iš praeities giesmių lieka tik estetika“, – pažymi etnologė.

Ji atkreipia dėmesį, kad laidojimo papročiai labai pasikeitė. Palyginti visai neseniai, dar sovietiniais laikais, o ir nepriklausomybės metais giesmė vis dar buvo išlydėjimo ritualo dalis.

Bet pastarieji dešimtmečiai vis sparčiau viską keičia.

Atsisveikinant kūno nebėra, lieka tik urna – o prie jos muzikinis fonas, klasikinė muzika ar romansinės giesmės, kurių ir melodija, ir žodžiai gerokai supaprastėję.

Kaimuose dar pasitaiko su senosiomis tradicijomis glaudžiau susijusių šermenų, bet tai vis greičiau tampa retenybe.

Vis dėlto, tradicijoms kintant, žmogaus gyvenimo kelias visada išlieka toks pat. Kiekvienam vienas – nuo lopšio iki karsto – be jokių išimčių.

Ir kaip giedama vienoje iš šermenų giesmių: „Anapus saulės visi išeisim/ Pas Dievą Tėvą, į jo namus/ Į šventą gėrį, į grožį, laimę/ Anapus saulės šventan dangun...“

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama