Knyga – iš gyvenimo druskos klodų

„Štai ir vėl džiaugsmas – literatūros gyvastis, srūvanti lietuvių autorių tekstais. Nauja Dainos Opolskaitės knyga „Plyšys danguje“. Jeigu šis apsakymų ir novelių rinkinys nesulauks dėmesio, bus tiesiog įtartinai keista“, – tai vienos iš pirmųjų knygos skaitytojų, vilnietės dailininkės Dovilės įspūdis apie leidinį. Rugsėjo 17-ąją Vilkaviškio viešojoje bibliotekoje autorės iniciatyva įvyko knygos sutiktuvės. Pasikalbėta ir nuoširdžiai, ir profesionaliai – taip, kad žinutė apie knygą liks, ir ilgėjančiais vakarais rūpės ją skaityti.

Novelė – autorei artimiausias žanras

Trečiąją vilkaviškietės Dainos Opolskaitės trumposios prozos knygą šią vasarą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos (LRS) leidykla. Tekstai rašyti šešerius metus, nes, anot autorės, novelė – juvelyrinis žanras, toks darbas, kuris reikalauja laiko, atidos, susikaupimo. Rinkinyje – dvylika tekstų.

„Jūs iš dalies esate šios knygos krikštatėvis. Jums pirmam prasitariau, kad lyg jau ir turiu knygą, bet nežinau, kaip ją pavadinti. Ir jums pirmam prasitariau apie pavadinimą „Plyšys danguje“, norėdama kolegiškos nuomonės, patarimo. Sakėte, kad pavadinimas talpus, metaforiškas, – knygos sutiktuvėse viešėjusio LRS nario Vido Morkūno žodį prisiminė D. Opolskaitė. – Jūsų nuomonė man buvo svarbi.“

Dviejų rašytojų pokalbį moderavusi lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Jolita Sinkevičienė buvo tos pačios nuomonės: „Mane, kaip skaitytoją, labai sužavėjo rinkinio pavadinimas „Plyšys danguje“. Visi personažai turi tą plyšimą – nematomas, gal neapčiuopiamas, bet jis yra.“

Taip visi trys pašnekovai ir dalijosi įspūdžiais apie Dainos knygą, o abu rašytojai – dar ir kūrybinio proceso patirtimis.

„Pirmieji bandymai rašyti atvedė į trumpą formą, ir aš geriausiai jaučiuosi, labiausiai esu savimi rašydama trumpus tekstus. Novelė yra tai, kas man artimiausia pagal prigimtį, pagal mano žodžio tėkmę, pagal mano sakinį ir pagal tai, kiek galiu išsisakyti. Mano bandymai parašyti romaną baigdavosi ties septintu puslapiu – tiek, kiek reikia novelei, ir daugiau aš neberašau. Man labai patinka dirbti su žodžiu, kas šiais laikais nepopuliaru ir yra tarsi savotiška prabanga. Man patinka ilgai galvoti, kokį žodį turėčiau parinkti ir kartu stebėti, kaip žodis keičia sakinį, mąstymą, kūrinio kelią, – kalbėjo prozininkė. – Ir visada turi galvoti apie skaitytoją – tuo mažu tekstu jam pasakyti kažką labai svarbaus.“

Už trumpąją prozą pasisakė ir J. Sinkevičienė: „Ypač dabar, kai toks įtemptas laikas, novelė man labai patinka – paimi, paskaitai, apima to kūrinio nuotaika, įspūdis, pabūni su juo ir paleidi… Kitą vakarą kitą novelę gali skaityti.“

„Jautiesi truputį save praaugęs“

Pristatant knygą labiausiai akcentuotas rinkiniui pavadinimą davęs kūrinys – novelė „Plyšys danguje“, anot jau minėtos skaitytojos Dovilės, tarsi kitomis – gyvomis, virpančiomis – natomis parašytas.

„Toji novelė neatsitiktinai įsiklijavo į tekstų vidurį. Norėjau, kad įsikomponuotų rinkinio viduryje, o su ja atsirastų ir knygos svoris. Galbūt dėl to, kad novelė turi nemenką semantinį krūvį. Pasakyčiau, kad kaip tekstas ji tokia riebi, sunki, – kalbėjo D. Opolskaitė. – Man tai svarbiausia rinkinio novelė, svarbiausias ir pačiai brangus tekstas. Tai yra toks tekstas, kurį parašęs tu jautiesi truputį save praaugęs.“

V. Morkūnui, baigusiam kino scenaristų kursus, sukūrusiam filmų ir besifilmavusiam, centrinė rinkinio novelė pasirodė labiausiai kinematografiška: „Man patinka literatūra, kurioje aš matau erdvę ekranizavimui. Kinematografiškumas yra pliusas.“

Būsenų tyrinėtoja

J. Sinkevičienės paklausta, kaip gimsta, ko ieško, dėl ko nerimauja novelių veikėjai, D. Opolskaitė atskleidė savo poziciją: „Visi veikėjai yra tik mano smegenų padaras, kūrybos dalis. Realių žmonių aš nekopijuoju ir personažais neverčiu, manau, tai būtų net neetiška. Iš žmonių pasiimu šypseną, žodžius, plaukus, gal kokius pamatytus įdomesnius batus – detales, kurios laikui bėgant nugula tekste ir nuspalvina veikėją kokia nors spalva.“

Autorė ir pati nustebo, kad „Plyšys danguje“ yra tarsi šeimos knyga, nors to neplanavo ir nematė, kol neišėjo rinkinys. „Vienoje novelėje yra brolis, kitoje – teta, trečioje – dėdė, ketvirtoje – pusbroliai. Tas mano pasaulis tarsi susiglaudė į šeimos žiedą, nors veikėjai nėra susiję, jie nėra viena šeima. Manau, kad mane labiausiai domina patys artimiausi, svarbiausi ryšiai tarp žmonių, – kalbėjo D. Opolskaitė. – Nepavyksta atsiriboti ir nuo išorinio pasaulio, be abejo, jis paveikia. Iš patirčių atsiranda tekstas. Kaip man yra sakęs Juozas Aputis, novelė neatsiras iš labai linksmų, iš džiugių dalykų, joje turi būti gyvenimo druskos. Novelės, kaip žanro, dedamoji dalis – egzistencinis nerimas. Aš esu būsenų tyrinėtoja. Man be galo įdomu, kaip žmogus jaučiasi, kaip skirtingose situacijose save išsibando.“

Buvo smalsu išgirsti apie savijautą, kuri rašytojus apima parašius paskutinį novelės sakinį ir užbaigus pačią naujausią knygą.

„Aš labai aiškiai jaučiu, kada kūrinys baigiasi. Ateina toks pojūtis. Tiesa, tai yra ne vienų metų rašytojo įdirbio klausimas“, – svarstė D. Opolskaitė. Ir ji, ir V. Morkūnas sutarė, kad nors autoriui pati svarbiausia visada yra naujausia knyga, kartais net ir pačiam sunku pasakyti, įsitikinti, kad jau esi gimęs kaip rašytojas. „Gal tas įvyks su kita knyga? Gal su kita!“ – juokėsi pašnekovai. „Kuo toliau, tuo labiau jaučiu, kad novelė man vis įdomesnė. Manau, kad tai nėra paskutinė novelių knyga, kad po kažkiek metų jų bus ir daugiau, – vylėsi D. Opolskaitė. – Kol tos gyvenimo druskos prisirenki, kol ji klodais susisluoksniuoja tavyje, kol gali imtis ją semti ir ragauti, turi praeiti metų. Tai gal dabar tų klodų jau šiek tiek turiu ir iš jų semiuosi.“

Prozininkės dosjė

Prisiminusi ankstyvuosius bandymus rašyti vilkaviškietė suskaičiavo literatūroje esanti apie 30 metų. Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje Dainą Opolskaitę (Kovalčikienę) pristatant kaip lietuvių rašytoją ir pedagogę išvardyti jos kūrybai skirti apdovanojimai: Vaikų literatūros premija (2017 m.), Antano Vaičiulaičio literatūrinė premija, J. Kunčino premija (abi 2018 m.), Europos Sąjungos literatūros premija (2019 m.), G. Petkevičaitės-Bitės literatūrinė premija (2020 m.).

D. Opolskaitės kūrinių sąrašas – dar ilgesnis: novelių knygos „Drožlės“ (2000 m., debiutinė), „Dienų piramidės“ (2019 m.), romanai „Eksperimentas gyventi“ ( 2015 m.), „Ir vienąkart, Riči“ ( 2016 m., 2017 m., 2018 m.), „Užraktas“ (2018 m.), „Kur dingo Edvinas Kratas?“ (2021 m.), apsakymų ir novelių rinkinys „Plyšys danguje“ (2025 m.).

Pastarąjį lydėdama pas skaitytojus autorė jiems sako: „Literatūros kūrinys neturi ir negali pamokslauti, ne jo yra tikslas parodyti žmogui sprendimo būdus, atsakyti į visus klausimus. Bet literatūroje galima rasti atsakymų į gyvenime kylančius klausimus.“

Autorius: Renata Vitkauskienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama