Smetoniniai laikraščiai
Kalvotoji Žemaitija
Turinį įkėlė
Sklaidyti pageltusius beveik šimto metų senumo spaudos puslapius – retas malonumas. Anuomet laikraštis buvo viskas apie to meto visuomenę, to meto gyvenimą. Iš straipsnių turinio, antraščių, kalbos, santykio su skaitytoju, matyti, kuo XX a. pirmoje pusėje Lietuvoje gyveno žmonės, kas jiems rūpėjo, apskritai, kokia buvo ta smetoninė Lietuva. Beje, ne visą tarpukarį ji buvo smetoninė. Tačiau taip nutiko, kad šis epitetas prilipo visam anos nepriklausomybės laikotarpiui. Pažvelkime, ką apie tą laikotarpį galima sužinoti iš kelių į rankas patekusių tarpukario laikraščių.
Ekonomika
1935 m. vasario 21 d. laikraštyje „Lietuvos ūkininkas“ (čia ir kitur citatų kalba ir rašyba bei skyryba netaisyta) rašoma, kad „nusavinant miškus iki 25 deš. buvo paliekama jų savininkams, bet pakeitus žemės reformos įstatymą ir daug didesni miško plotai pateko į privačių savininkų rankas. Bet privatūs savininkai miško kirsti gali tik gavę miškų administracijos leidimą ir kirsti tik nustatytas normas. Jei kuris savininkas miško perkerta, tai miškų administracija jam kelia bylą pagal baudž. stat. 255 ir 256 str. Teismas tokius miško kirtėjus baudžia pabauda lygia iškirsto miško vertei, pagal vietos miško taksą ir patį mišką konfiskuoja arba dar priteisia jo vertę“. Tiesa, straipsnyje pripažįstama, kad daug tokių bylų būdavo nutraukiama dėl senaties termino, kuris sueidavo vos per metus. Tad ieškota, kaip to išvengti. Iš visko sprendžiant, mūsų seneliai ir proseneliai ne prasčiau nei šiandieniai lietuviai ieškodavo (ir rasdavo) būdų, kaip apeiti galiojusius įstatymus, kad galėtų kirsti mišką.
Tame pačiame numeryje galima sužinoti, kad „Anglija pirmiesiems šių metų keturiems mėnesiams Lietuvai nustatė 54,373 štukų bekonų kontingentą“. Straipsnyje apgailestaujama, kad dar prieš metus ši riba tokiam pat laikotarpiui buvusi vos ne dvigubai didesnė („111,896 štukų“). Pastebima, kad leidžiamų įvežti bekonų kiekis 1935 m. stipriai sumažintas ir kaimyninei Latvijai.
Įdomi ir to meto spaudoje publikuota istorija straipsnyje „Žibalas varo politiką“. Straipsnyje aprašoma, kaip kanadietis inžinierius V. K. Arcy anuometėje Persijoje ieškojo žibalo (žibalu čia vadinama ir nafta bei iš jos pagaminti produktai). Paieškos buvusios sėkmingomis, tad V. K. Arcy iš atidarytų naftos verslovių ėmė gauti didelį pelną ir, žinoma, sulaukė daug siūlymų parduoti savo verslą. Taip pat sulaukė ir bandymų pavogti jo nuosavybės teisę liudijančius dokumentus. Straipsnyje toliau aprašoma tokia istorija: „Kad pasiliuosuotų nuo nuolatinio persekiojimo įvairių asmenų, norinčių būtinai nupirkti dokumentą d. Arcy nutarė vykti Amerikon. Laive d. Arcy susipažino su vienu misionierium. Reikia pažymėti, kad d. Arcy buvo labai dievotas. Misionieriui jis pasisakė norįs, kad Persijoje plistų krikščionybė, bet persų valdžia ir girdėti nenorinti apie misionierių įsileidimą. Tuomet misionierius pasiūlė d. Arcy, kad tas jam atiduotų dokumentą, o jis siųs Persijon žmonės neva dirbti prie žibalo, bet faktinai tai bus misionieriai, kurie užsiims krikščionybės skleidimu. Tas patiko d. Arcy ir jis perleido dokumentą misionieriui. Vėliau pasirodė, kad tasai misionierius tikrumoje buvo tiktai labai vikrus anglų slaptosios policijos agentas, kuris dokumentą atidavė anglų valdžiai“.
Tiesa, mėginant internete patikrinti, kiek ši istorija teisinga, paaiškėjo, kad viskas buvo gerokai ne taip. Lietuviškame ketvirtojo XX a. dešimtmečio laikraštyje aprašytos žibalo sąsajos su politika šiuo atveju pasirodė besančios labiau panašios į garsiojo to meto belgiškų komiksų personažo Tin Tino nuotykius nei į tikrovę. Kaip ten bebūtų, laikraštyje publikuota istorija pati savaime pasirodė žavi, tegu ir neleidžianti už gryną pinigą priimti viską, kas tuometėje spaudoje būdavo rašoma.
Reklamos
Bet kokia normalioje visuomenėje funkcionuojanti žiniasklaida neapsieina be reklamos. Kas reklamuota tarpukariu? Štai keletas pavyzdžių: „Vėjas, sniegas ir šaltis išdžiovina jūsų odą ir dėlto ji trūksta, pleišėja ir prieš laiką atsiranda veido raukšlės. Dėlto žiemos metu būtinai prauskitės tiktai A. Mogilevskio ir sūnaus perriebintu BORO-TIMOLO muilu kuris pagamintas iš tam tikrų riebalų daro jūsų odą minkštą ir švelnią“.
„Žinovo ranka tiesiasi tik į gerą prekę. Papirosai ŽINOVAI yra, be abejo, savo rūšies geriausi. Papirosų ŽINOVAI yra stiprių ir vidutinių. 10 št.-25 cnt.“
„Visų geriausias miesto ir kaimo jaunimui žurnalas MŪSŲ JAUNIMAS. Eina jau trečiuosius metus du kartu per mėnesį. 16 ir daugiau didelio formato puslapių, gražiai ir gausiai iliustruotas. Kiekviename numery daug įdomių apysakų, eilėraščių, kelionių aprašymų, populiaraus mokslo rašinių, įvairenybių. Specialūs sporto, filatelijos ir esperanto skyriai. MŪSŲ JAUNIME rašo žymūs rašytojai, poetai ir žurnalistai P. Cvirka, V. Montvila, J. Paleckis, A. Rūkas, J. Šimkus, T. Tilvytis, A. Venclova ir kiti“. Reklamuojamo žurnalo prenumerata su visais žurnalo priedais (pabrėžiama, kad prenumeruotojai sulauks gražių ir vertingų dovanų) 1935 m. kainavo 5 litus metams, 3 litus pusmečiui. Deja, žinome, kuo po keleto metų tapo didesnė dalis šioje reklamoje išvardytų lietuvių rašytojų. 1935-aisiais jie visi bendradarbiavo su žurnalu, kurio redakcija tarpukario Kaune buvo įsikūrusi adresu Savanorių prosp. 91 A. Kita vertus, negali nesižavėti, kad kaip privalumas reklamoje būdavo nurodoma, kad žurnale bus žymūs rašytojai, kad kiekviename numeryje bus galima rasti eilėraščių.
Reklamuotos ir tokios prekės kaip patefonai, kakava, avalynė, radijo aparatai, moteriška kosmetika, užtrauktukai drabužiams. Pastarieji pristatyti kaip moderni naujovė, reklamose vadinami „metaliniais automatiniais švarkams uždarymais“, itin aktualiais „kiekvienai siuvėjai ir mezgėjai“. Iš reklamų matyti, kas tada buvo „ant bangos“, modernu, pageidaujama.
Skelbimai ir pasižadėjimai
Taip, anuometėje spaudoje būta ir tokio žanro kaip pasižadėjimai. Štai, kad ir šis 1939 metų sausio 12-osios „Lietuvos ūkininko“ numeryje išspausdintas Daujoto Klemo iš Putviskio gatvės Anykščiuose pasižadėjimas: „Pasižadu iki 1940 m. sausio 1 d. negerti jokių svaiginamųjų gėrimų. Pamačiusiam mane geriant arba girtą sumokėsiu 100 litų ir „Lietuvos ūkininkui“ 150 litų“. Jaudinantis pasižadėjimas. Beje, šimtas litų paprastam žmogui anuomet buvo rimti pinigai.
Nustebino asmeninio pobūdžio skelbimų gausa. Keletas pavyzdžių: „25 metų studentas vestų pasiturinčią inteligentišką panelę. Tautybė, tikyba nesvarbu. Prisiųstus laiškus, foto ir autobiografiją laikysiu paslapty. Laiškus apmokėtus 45 cnt. siųsti Dotnuvos paštas. Paso Nr. 13226676“. „Kalėjimo tarnautojas 26 metų amžiaus aukštas juodbruvis, ieško gyvenimo draugės. Pirmenybė aukštoms, storesnioms ir pasiturinčioms. Kaunas atest. 2788“. „Kavalieriai. Turiu metų virš 18. To viršaus dar... Jaučiu – laikas ženytis. Kas taipgi jaučia – nesnauskit. Rašykit 45 cnt užlipdykit. A. T. 5339 100 rubl. Bankt. Joniškis (Šiaulių)“. „Pasiturinti ūkininkaitė, mokanti amatą, gražios išvaizdos, geltonplaukė, vedybų tikslu ieško gyvenimo draugo, atsakysiu tik į rimtus laiškus su foto ir biografija. Foto pareikalavus gražinsiu Paslaptis užtikrinta. Laiškus apmokėtus 45 centų siųsti iki 15 d. gruodžio Kybartų paštas šimto markių Nr. 6266933 E.“.
Yra ir iškalbingas skelbimas „Daktaras E. Geravičius. Kaip apsisaugoti nuo susirgimo veneros ligomis. Visiems suprantami gydytojo paaiškinimai ir patarimai. Kaune 1 litas 50 centų. Reikalaukit visur. Kiekviena(s) moteris ir vyras šią knygą skaito, nes veneros ligų pavojus yra didelis“.
Žinoma, yra ir skelbimų, kur ieškoma darbo ar ieškoma darbininkų. Iš nedidelės imties (teko pavartyti tik po keletą dviejų laikraščių numerių) kokių nors toli siekiančių išvadų daryti neverta. Tačiau supratimui, kad ano meto laikraščiai būdavo suvokiami ir kaip būdas ieškoti antros pusės, to pakanka. Kiek neįprasta, tiesa, kad skelbimuose be litų minimos ir vokiškos markės bei rubliai. 1932 metai. Bet matyt ne be priežasties tokie pinigai minimi. Įdomu ir kad aprašant kokius nors kriminalinius įvykius (paprastai trumpos žinutės), kuomet nukenčia moterys, beveik visada rašant apie nukentėjusiąją, būdavo pridedamas epitetas dora. Vyrams jokie epitetai netaikyti.
Politika
Rašyta, be abejo, ir apie pasaulio įvykius. Štai 1940-ųjų kovo 7 d. „Mūsų laikraščio“ numeryje straipsnyje „Prie Viipurio suomiai prarado 17 tūkstančių karių“ rašoma: „Suomiai Viipurio miestą taip atkakliai gina dėl to, kad nori rusus ilgiau toje vietoje sulaikyti. Toliau už Viipurio suomiai rengia paskubomis naują įsistiprinimų liniją“. Straipsnyje aprašomi abiejų pusių nuostoliai, pabrėžiama, kad rusų jie daug didesni, akcentuojama, kad dėl Viipurio (dabartinis Rusijos kontroliuojamas miestas Vyborgas) vykstą baisūs mūšiai, kad miestą kasdien puola 50 tūkstančių rusų, kad sovietų lėktuvai siekdami atkirsti miestą ginančius suomius nuolat bombarduoja pasienyje esantį Liapenrantos miestą, bet Viipuris vis dar neužimtas. Straipsnis baigiamas sakiniu, kad „Suomiai visame fronte po truputį traukiasi į naujai paruoštas pozicijas iš kurių mano vėl atkakliai gintis“.
Savo kraštą ginančiai Suomijai – daug dėmesio ir kituose to laikotarpio laikraščio numeriuose. Žinoma, stebimi ir kiti įvykiai. Savaime iškalbingos ir straipsnių antraštės: „Londone karo fabrikuose sprogimai“, „Vokiečiai rengia didžiulį oro puolimą“, „Ar Vokietija pradės žaibinį karą?“, „Į šaulius įstojo 10 000 naujų narių“, „Vilniaus krašte siaučia pasiutę šunes“.
Krenta į akis, kad 1940-aisiais, nors justi santūri simpatija suomiams, ir rusus, ir vokiečius vengiama vadinti agresoriais, užpuolikais, straipsniuose išlaikomas nuosaikus tonas, vengiama aiškaus emocinio vertinimo.
1932-1935 metų laikraščiuose užsienio naujienoms dėmesio daug mažiau, o kai kurių publikacijų tonas ir patikimumas primena aprašytąjį straipsnį apie žibalo sąsajas su politika. Tiesa, užtat nemažai dėmesio skiriama krikščionybės reikalams kitose šalyse.
Išnykęs pasaulis
Sklaidant anuometės spaudos lapus, neapleidžia pojūtis, jog tu iš mažų gabalėlių dėliojiesi į praeitį nugrimzdusio kitų žmonių gyvenimo vaizdą. Gyvenimo, apie kurį kadaise kažkokias nuotrupas girdėdavai iš močiutės, šį tą iš tėvų, apie kurį kadaise skaitei Vaižganto publicistikoje (Dieve, koks stiprus skaitant tą publicistiką kartais būdavo pojūtis, kad kritikuodamas to meto visuomenę jis rašo apie mūsų laikų Lietuvą). Laiko distancija pakankamai didelė, kažkokio asmeniškesnio emocinio ryšio nėra. Tačiau yra tautinis ryšys, suvokimas, kad tai tavo tėvynė, jos žmonės, gyvenę, svajoję, kėlę kažkokius tikslus. Kuriuos 1940-aisiais visiškai nubraukė karas.
Šis straipsnis paskutinis iš ciklo apie senus laikraščius („Kalvotoji Žemaitija“ jau publikavo tekstus apie lietuvišką spaudą vokiečių ir sovietų okupacijos metais). Straipsniai per trumpi, kad jais remiantis, būtų galima pamatyti aiškesnį to laiko paveikslą. Tačiau tikiuosi, jie leidžia suprasti, kad, nepaisant didžiulės technologinės pažangos, kuria kasdien mes naudojamės, nuo savo tėvų, senelių ir prosenelių kartos mūsų gyvenimas skiriasi mažiau nei galvojame. Ir kad nei praeityje aukso amžiaus nebuvo, nei mes dabar gyvename aukso amžiuje.
Autorius: Stasys Katauskas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
