Vaikystėje duotas pažadas kalbėti tarmiškai virto poezijos knygomis (Aukštaitiškas formatas Nr. 103)
Anykštos redakcija
Turinį įkėlė
Utenoje gimusi, Juknėnų kaime (Utenos rajonas) augusi Regina Katinaitė-Lumpickienė savo, kaip kultūros darbuotojos, kelią pradėjo Utenos centrinės bibliotekos Vaikų filiale, dirbdama neakivaizdžiai studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą tuometiniame Lietuvos edukologijos universitete. Poetė, vertėja, pjesių autorė tebegyvena Utenoje, ji turi savitą ir nuo kitų plunksnos brolių ją skiriantį kūrybos stilių – poeziją rašo tarmiškai.
„Juk tarmė – tai mano pirmoji kalba, kurią aš išmokau“, – paklausta, kodėl kuria tarmiškai, „Aukštaitiškam formatui“ sakė pašnekovė.
– Kas nutiko, kad išleidusi keletą poezijos knygelių bendrine kalba, savo eiles pradėjote rašyti tarme?
– Mano seneliai, tėvai šnekėjo tarmiškai, o štai mokykloje jau turėjome stengtis kalbėti bendrine kalba, nes vaikai nebūtų vaikai – šaipydavosi iš tų, kurie tarmiuodavo. Kadangi man mano brangūs žmonės buvo labai didelis autoritetas, ypač seneliai, tai galvodavau: nejau jie taip prastai šneka? O mokykloje tai visi tik teisingai bekalbantys?.. Ir aš, būdama vaikas, nusprendžiau, manau, teisingiausiai: mokykloje šnekėjau bendrine lietuvių kalba, o vos koją iš jos iškėlusi – tarmiškai. Kadangi tuo metu mamos galėdavo vos kelis mėnesius pabūti su kūdikiu namie, mamai grįžus dirbti, mane prižiūrėjo močiutė, tad aš nuo kūdikystės girdėjau tarmę, kaip savo pirmąją kalbą, ir būtent ją pirmąją išmokau, taigi ji tarsi visada buvo ir pasiliko manyje, su manimi…
– Jūs taip gražiai atsiliepiate apie senelius. Kokie jie buvo žmonės? Kaip atrodė Jūsų gimtasis kaimas? Nupieškite tą vaizdinį žodžiais…
– Vaikystė – šviesiausias, laimingiausias mano laikas, pripildytas artimųjų meilės ir rūpestingumo. Mano seneliai, motinos tėvai, buvo labai šviesūs žmonės. Senelis Jonas – gamtos mylėtojas, visur kartu vedžiodavosi, mokė gerbti ir mylėti gamtą. Močiutė Uršulė buvo darbštuolė bitelė – visur spėdavo: ir darbus nudirbti, ir laikraštį paskaityti, ir poezijos knygą iš lentynos išsitraukti, ir į Vajesiškio bažnyčią kartu eidavome. Seneliai daug rodė, mokė papročių ir visokiausios išminties, visur buvome kartu – prie gyvulėlių ir prie visokiausių darbų, ir prie stalo, o kartais vasaros naktį miegodavome ant kvepiančio šieno... Iš jų pirmųjų sužinojau, kas yra meilė, tikėjimas, atsakomybė, pagarba... Ir tėvai, ir seneliai iš ankstyvos vaikystės mokė mandagumo – pasisveikinti su kiekvienu sutiktu žmogumi, užleisti vietą atsisėsti suaugusiam, ypač senam.
Pats Juknėnų kaimas buvo labai gražus, labai žalias, žmonės darbštūs, tvarkingi, laikėsi papročių.
Principas „Ką žmonės pasakys“ turbūt daugelį sustabdydavo nuo netinkamo elgesio. Tuometiniame kaime buvo paisoma žmonių nuomonės, laikomasi tradicijų, gražiai, pagarbiai bendraujama.
– Maža mergaitė, nepabijojusi kalbėti tarmiškai, užaugo, ir tikriausiai tos tarmės kasdienybėje liko mažiau?
– Taip, studijos, darbas (pašnekovė iki šiol dirba Utenos kultūros centre renginių organizatore – aut. past.), bendravimas su daugybe žmonių, renginių vedimas reikalavo gražios bendrinės kalbos ir tarmiškai jau kalbėjau tik tarp savų. Tačiau gyvenimas taip susiklostė, kad vesdama renginius ar rašydama scenarijus, kalbą mėgdavau „pasaldinti“ ar „padruskinti“ būtent tarmiškais žodžiais, kurie tais laikais atrodė labai didelė egzotika. Paskui prasidėjo Atgimimas, ir šviesaus atminimo režisierė Alma Eigerdienė paprašė, kad Utenos mėgėjų teatrui parašyčiau inscenizaciją pagal Antano Miškinio kūrinį „Žaliaduonių gegužė“. Ir aš drąsiai to ėmiausi, iš knygos novelių tarme parašiau vaidinimą. Tai buvo mano pirmasis didelis kūrybinis darbas tarme, atnešęs teatrui sėkmę ir „Žaliaduonių“ vardą.
Dar vėliau su a. a. kolega Jonu Urbonu dešimt metų vedėme tarme kapelų šventę „Linksmoji armonika“. Vienoje tarmių šventėje Raudondvaryje skaičiau savo eilėraščius tarme, tuomet žmonės pradėjo klausti, kur galima įsigyti mano knygą. Aš sakau, kokią knygą, nesu išleidusi jokios knygos tarme. Bet po tos šventės vis kirbėjo mintis – o kodėl aš tokios knygos neturiu?.. Juk galiu turėti. Ir taip prieš dvidešimt metų išleidau pirmąją tarmiškų eilėraščių knygą.
– Atrodo, vaikystėje duotas pažadas tapo materija…
– Mes, ypač vyresni lietuviai, sėslūs ir arti prie žemės, prie savo šaknų. Mūsų tarmė, mūsų senoji kalba, irgi pririša nematomais, bet labai stipriais saitais. Labai norėjosi savo tėviškei, brangiems žmonėms palikti tarsi mažytį paminklėlį – tokį, kokį sugebu sukurti. Maniau, parašysiu, sudėliosiu tą knygelę, ji liks – gal kažkam artima dabar, kažkam prisiminimuose, joje išgyvens gamtos, namų, jausmų, tradicijų vaizdiniai... Ir tiek. Bet nutiko taip, kad pati nežinau: ar tarmė manęs nepaleido, ar aš – tarmės, nes nuo tada ir pradėjau rašyti daugiausia tarmiškai.
– Minėjote, kad mokykloje vaikai šaipydavosi iš tarmiškai kalbančių klasės draugų. Bet ir šiais laikais, net ir suaugę žmonės, deda daug pastangų, kad paslėptų kalboje vis „išlendančius“ tarmiškus žodžius, aišku, kiti – atvirkščiai, didžiuojasi mokėdami tarmiuoti. Kaip manote, ar gresia tarmėms išnykimas?
– Aš į savo kalbą įterpiu gana daug tarmiškų žodžių. Jeigu noriu ką nors kalboje labai sustiprinti, net nepajaučiu, kaip „trinkteliu“ tokį tarmišką žodį. Nors grynai tarme kalbu tik kūryboje ir scenoje. Pavyzdžiui, mano sesers kalba su amžiumi labai keitėsi – ji, iš mūsų pačių artimiausių rato, tarme šneka daugiausia, nors anksčiau to nedarė.
Mano sūnus taip pat moka tarmiškai. Mokėjo tarme kalbėti ir anūkai, bet tėvai labai nudailino jų kalbėseną (šypsosi – aut. past.)...
Kas domisi tarme, visada atpažins aukštaitį su balsių ilginimais ir trumpinimais, kur nereikia, ir atvirkščiai, su visokiais minkštinimais, ir priegaidžių mūsų niekaip nepaslėpsi…
Dėl tarmių išnykimo… Daug kalbama ne tik apie tarmių, bet ir apie pačios lietuvių kalbos ateitį. Bet galiu pasidžiaugti – kaip niekas nenyksta, taip nenyksta… O tarmės, mano manymu, kaip tik išgyvena ne pirmą dešimtmetį trunkantį atgimimą. Juk jomis ir kuriama, ir dainuojama, ir vaidinama. Gal mes, aukštaičiai, tik prasidėjus Atgimimui leidome sau laisviau kalbėti tarmėmis, tapom aktyvesni jas puoselėdami ir saugodami kaip didžiulį turtą. O, pavyzdžiui, pabandyk žemaičiui pasakyti apie gresiantį tarmės išnykimą. Jiems tai jų kalba, jų tapatybė, tai, kas privaloma perduoti iš kartos į kartą… Džiaugiuosi, kad šiandien ir mes neatsiliekame.
Tarmę aš laikau kalba, apie visas kalbas galvoju, kad tai yra turtas – kuo daugiau jų mokėsi ir žinosi, tuo turėsi daugiau galimybių pažinti pasaulį ir žmones.
– Kuriančių žmonių dažnai klausiama apie kūrybai įkvepiančias mūzas. Kokios mūzos Jus lanko?
– Man tai visada sunkus klausimas. Aišku, aš galiu fantazuoti ir kiekvieną kartą kalbėti vis kitaip. Bet iš tikrųjų jokios mūzos manęs nelanko. O įkvepia kurti gamta, bendravimas su žmonėmis, kažkoks įvykis, viskas, kas netikėta, pasaulio grožis, ir netgi netiesa – kada tu nori, kad nugalėtų tiesa, bet būna visai kitaip... O mūzą namie turiu vieną, jis su ilga uodega ir vardu Čarlis (kai kalbėjomės su poete, jos mylimas Čarlis buvo gyvas, nors jau sunkiai sirgo, o prieš keletą savaičių pašnekovė išlydėjo augintinį į amžinuosius medžioklės plotus – aut. past.).
– Dabar yra daug mokytojų, koučerių, netgi mokyklų, besiskelbiančių neva galintys išmokyti rašyti. Ar įmanoma išmokti rašyti, ar tai – duotybė? O gal dirbtinis intelektas su laiku pakeis kuriančius žmones?
– Aš nežinau, niekada tokiomis paslaugomis pati nesinaudojau. Dirbtinis intelektas yra gerai, tik nenoriu jo kūrybai naudoti. Kūryba man turi būti tai, ką jaučiu, matau ir noriu pasakyti pati.
Man patinka laisvė – gal žmogus kuria geriau, gal prasčiau, o gal tik didelio noro vedinas, nors niekada iš jo kūrėjo nebus, bet svarbu, kad jis daro, jam nuo to gera, jis bando save išsakyti būtent tokia kalba. O kas yra įvertinimas? Tai – ar tave skaito, ar tavo parašytas žodis reikalingas kitiems žmonėms. Gal kitą įvertins po kažkiek metų, o gal ir niekada... Toks jau kūrėjo likimas. Tik jeigu jo žodis bus reikalingas, nors viena eilutė palies kažkieno širdį, gal reikėtų sakyti – ir protą, tai aš manau, verta kurti, ypač jei tavyje kažkas verda ir tu būtinai turi kalbėti, nors nebūtinai būsi išklausytas.
– Gyvename laikais, kai aplink mus labai daug grafomanijos. O gal, jei gali nerašyti, tai nerašyk?
– Taip, tiesa. Jeigu aš galėčiau nerašyti, tai ir nerašyčiau. Deja, negaliu... Jūs įsivaizduokit – tą laiką, kurį išgyveni rašydamas ir kurį galėtum skirti kažkam kitam, juk tai tavo laikas, tavo gyvenimas, jeigu viską sudėtum – kiek rašai, plėšai, išmeti, tai tarsi dalį gyvenimo suplėšai. Todėl sakau ir sau, ir kitiems – jeigu gali nerašyt, tai tikrai rekomenduoju nerašyt.
– Kada atėjo žinojimas, kad savo kūrybą laikas paleisti į platesnius vandenis?
– Mano vaikystėje buvo labai populiarūs radijo vaidinimai, ir mano senelis mėgdavo jų klausyti, aišku, ir aš kartu. Jų beklausydama, parašiau dvi pjeses, buvau gal trečiokė, neatsimenu ką parašiau, bet aš su tokiu užsidegimu dirbau, taip dirbau, o parašiusi po kiek laiko ėmiau ir jas abi suplėšiau. Net dabar dažnai pagalvoju, kodėl aš tai padariau, man pačiai būtų taip įdomu paskaityti, tai juk mano pirmieji kūriniai.
O mano pirmąjį eilėraštį apie tėviškės ežerus išspausdino, kai aš buvau penktoje klasėje, „Lietuvos pionierius“, tai buvo „lygis“ – respublikinis laikraštis. Kai tu esi penktokė, ir Lietuva skaito tavo eilėraščius, esi truputį „žvaigždė“... O dar pasipylė norinčių draugauti vaikų laiškai iš visų Lietuvos kampelių! Tuomet taip norėjosi dirbti, kad tave ir toliau girdėtų, jei jau kartą išgirdo. Taigi, nuo tada ir pradėjau kurti.
Kai mokiausi vidurinėje mokykloje (pašnekovė baigė tuometinę Utenos 2-ąją vidurinę mokyklą – aut. past.), buvo leidžiamas laikraštis „Lenino keliu“, kuriame dirbo gerai Utenos krašte žinomas žurnalistas Mindaugas Stundžia, tai jis mus surinkdavo tokius rašančius, „žalius“, ir bandė patarti, panagrinėti tai, ką parašome, parodyti, kokias klaidas darome. Be to, solidžiame rajoniniame laikraštyje spausdino mūsų kūrybą. Va taip ir išplaukiau į platesnius kūrybos vandenis (šypsosi – aut. past.)...
– Jūsų brolis Alvydas Katinas – ne tik žinomas politikas, 20 metų buvo Utenos rajono meru, bet taip pat rašantis, kuriantis žmogus. Ar kalbate su broliu apie kūrybą, kritikuojate vienas kitą?
– Mes su broliu esame visiškai skirtingi kūryboje, pavyzdžiui, jo paskutinė išleista knyga – satyros. Beje, jis yra trijų mano eilėraščių knygelių redaktorius. Aišku, pasikalbame apie kūrybą, bet tai tikrai nėra ta tema, iš kurios vystosi ilgi pokalbiai, diskusijos. Kūrybai kiekvienas turime savo erdvę.
– Daug metų dirbate kultūros srityje, organizuojate, vedate renginius. Ar įžvelgiat tam tikras tendencijas: ko reikėjo žmonėms prieš dvidešimt metų ir kokios kultūros, renginių jie alksta dabar? O gal visko esam persisotinę?
– Svarbiausia, kad žmogui visada reikia ko nors gražaus, prasmingo. Kiekvienas atsirenka pagal savo skonį, supratimą, savo kultūrinius poreikius. Kaip viskas kinta, taip ir kultūra: atsiranda naujų galimybių, užauga naujos kartos su naujais poreikiais. Džiugu, kad kultūrai atsiveria ir naujų erdvių, ir naujų išraiškos formų. Tačiau negaliu suprasti paminklų griovimo, priešų ieškojimo, kūrybos menkinimo tų menininkų, kurie nebegali pasiaiškinti, apsiginti. Jeigu būčiau įžymi ir žinočiau, kad po mirties statys man paminklą, pasakyčiau – nereikia.
– O kaip Jūs pati priimate kritiką?
– Gana ramiai. Kiekvienas iš mūsų nugurkiame tai, nes kritika ne visada būna maloni, bet paskui kai pergalvoji, supranti, kad labai daug teisybės ten yra. Mano gyvenime buvo ir taip, kad kai pasirodė pirmoji knyga tarme, tai vieni tikrai labai tam pritarė, dėkojo, kad skaitant knygas galima savo tarmę, vaikystę, jaunystę prisiminti, o buvo žmonių, kurie mane „gerai kalė prie kryžiaus“. Bet ne taip paprasta prikalti tą, kuris žino, ko nori ir nieko blogo nedaro. Kalbėjo, kad rašant tarme mano talentas dingsta, kad noriu po tarme pasislėpti ir apskritai, kam čia jos, nusenusios, nykstančios, bereikia... Bet man reikėjo. Ir, tikiu, žmonėms, kurie mano kūrinius skaito, reikia.
– Esu girdėjusi Jus sakant, kad norėtumėt apkeliauti pasaulį, bet visada sugrįžti namo. Kas Jums yra namai?
– Ir anksčiau, ir dabar kartais pagalvoju, ar galėčiau gyventi užsienyje, ir visada lieku prie to paties atsakymo – ne. Taip, keliauti, pažinti, susipažinti yra labai smagu, bet save įsivaizduoju tik savo žemėje. Aš esu prie tų sėsliųjų, prie žemės, prie šaknų, prie tėviškės… O namai… Namai yra visa tai, kas man labai brangu.
Projektą „Mes – aukštaičiai“ 9000 Eur iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas.
Autorius: Daiva GOŠTAUTAITĖ-OŠKELIŪNIENĖ
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
