Tarp lietuvių nėra vienybės

Net ir artėjant pirmam rimtam politiniam išbandymui – rinkimams į Klaipėdos krašto seimelį – vietos lietuviai nesugebėjo susivienyti bendram tikslui. Tuo metu Lietuvos pilietybę gavę vietiniai vokiečiai nesibodėjo važiuoti į buvusią tėvynę ir stoti tarnauti į jos kariuomenę.

Apie tai liudija prieš šimtą metų surašyti dokumentai, dabar saugomi Lietuvos centriniame valstybės archyve.

Pirmasis Klaipėdos krašto gubernatorius Jonas Polovinskas-Budrys 1925-ųjų rugpjūčio 22-ąją savo dienoraštyje pažymėjo, kad „lietuvių tarpe“ ruošimasis pirmiesiems rinkimams į krašto Seimelį „neeina sklandžiai, nėra vienybės, nėra rimtos bendros vadovybės“.

„Sutvertas tam tikslui rinkimo komitetas, kurio tikslu būtų vadovauti atskiromis grupėmis, skatinimas jų prie darbo; nurodymas trūkumų, – neturi ganėtino autoriteto. Laukininkai nepasitiki miestelėnais; miestelėnai traukias į vokiečius sudarymui bendro bloko ir sutvėrė taip vadinamą autonomijos sąjungą, į kurią nieks iš žymesnių vokiečių neeina; užkulisiniai pareiškia norą bendrai dirbti, bet viešai nieks nenori išstatyti, savo kandidatūros. Prie tokių aplinkybių daug bus nustota. Vokiečių frontas, kol kas, viešai nerodo veikymo, išskyrus, šiek-tiek spaudą puolančią lietuvių pastangas sutverti autonomijos sąjungą“, – rašė gubernatorius.

Jis taip pat dėstė, jog senieji apskrities seimeliai būdavo apolitiški, koncentruodavosi į ūkinius reikalus, o susirinkus naujam Klaipėdos apskrities seimeliui jau iš pirmo jo posėdžio susidarė įspūdis, kad „jau prasidės politikavimas, nes įėjo keli social. – dem., kurių pirmiau nebuvo“. „Jų veikimas iššauks irgi aktyvumą iš ūkininkų pusės“, – prognozavo gubernatorius.

Paskutinę vasaros dieną jis rašė, kad beveik visi naujieji apskrities seimeliai savo viršaičiais išrinko tuos pačius asmenis. „Bet Pagėgių ir Šilutės apskričiai užbalotiravo 3 viršaičius lietuvius, o jų vieton išrinko vokiečius. Po pasitarimo su manim Direktorijos Pirmininkas, motyvuojant tuom, kad viršaitis privalo žinoti abi kalbi, netvirtins 8 viršaičių“, – rašė J. Polovinskas-Budrys.

Tądien jis išdėstė ir tai, kad „žydai iš Lietuvos parodė daugiau aktyvumo už lietuvius“. „Jie įsigyjo keliata įmonių Klaipėdos Krašto iš vokiečių rankų, tarp ko kito ir didelė chemiškai-farmaceptiška firma „Totenhofer“ už 7.000 dolerių. Sulig vietinių žinovų sumokėtoji suma neišneša nei 1/2 tikros vertybės“, – rašė gubernatorius.

Taip pat jis pažymėjo, jog dar 1849 m. pradėtas leisti Klaipėdos vokiečių laikraštis „Memeler Dampfboot“ paskelbė 1924-ųjų veiklos rezultatus.

Per tuos metus jis uždirbęs 38 387 litus pelno ir akcininkams išmokėjo 8 proc. dividendus (nuo 1872 m. laikraštį leido Friedrich Wilhelm Siebert šeima).

Rugsėjo 5-ąją gubernatorius siuntė konfidencialų pranešimą užsienio reikalų ministrui, kuriame išdėstė, jog „yra nustatyta, kad daugelis jaunų vyrų – Lietuvos piliečių – Klaipėdos krašto vietos gyventojų vyksta Vokietijon tikslu pastoti ten Vokiečių kariuomenėn“. Vienas iš tokių – Martyns Poods – rugsėjo 1-ąją kreipėsi į Gubernatūros kanceliarijos Pasų skyrių prašydamas jam išduoti užsienio pasą ir klausiamas, kam pastarojo jam reikia, tiesiai šviesiai išklojo apie planus patarnauti Vokietijos kariuomenėje. M. Poods, dirbęs Klaipėdos pašte, ne tik kad negavo pageidaujamo paso, bet tikriausiai neteko ir darbo, nes gubernatorius nurodė, jog „apie šį atsitikimą buvo pranešta Klaipėdos Pašto Viršininkui, paliuosavimui Poods iš tarnybos“.

J. Polovinskas-Budrys pripažino, kad tikslų tokių asmenų skaičių nustatyti yra sunku, bet spėjama, kad jų esą apie kelis šimtus.

„Kadangi einant veikiančiu Klaipėdos Krašte Baudžiamuoju Kodeksu tarnavimas svetimoje, mums nepriešingoje kariuomenėje nėra baudžiamas, tai šitokius asmenis negalima traukti atsakomybėn, vienok būtinai reikia nuo jų Klaipėdos Kraštan sugrįžimo ir Lietuvos pilietybės palaikymo apsisaugoti“, – dėstė gubernatorius ir perspėjo, kad tokie veikėjai Vokietijoje, pas Lietuvos konsulus, gali bandyti prasitęsti savo užsienio paso galiojimo terminą ir vėliau grįžti į Lietuvą.

„Galimas dalykas, kad tai yra sekamam pučui kadro prirengimas“, – svarstė gubernatorius, pridėjęs, jog yra davęs nurodymą Valstybinės policijos B skyriaus viršininkui „visus panašius asmenis sekti ir registruoti“.

J. Polovinskas-Budrys prašė ministro informuoti apie tokią padėtį Lietuvos atstovybę Berlyne ir visus toje šalyje veikusius konsulus bei nurodyti jiems, kad minėtų pasų galiojimo terminas būtų pratęsiamas tik „smulkiai ištyrus“ ar toks asmuo netarnauja Vokietijos kariuomenėje arba neina kokių nors pareigų tos šalies valstybinėje institucijoje. Taip pat gubernatorius prašė, kad žinios apie tokius asmeninus būtų siunčiamos ir jam. Ties šia jo pranešimo pastraipa ranka buvo užrašyta rezoliucija „Vykdyti“.

Rugsėjo 14-ąją laikinai Užsienio reikalų ministerijos Teisės ir departamento direktoriaus pareigas ėjęs Bronius Kazys Balutis išsiuntė slaptą atitinkamą nurodymą Lietuvos pasiuntinybei Berlyne, prie jo pridėdamas minėtojo gubernatoriaus pranešimo nuorašą.

Autorius: Martynas Vainorius

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama