O kaip su lietuviškais keiksmais?

O kaip su lietuviškais keiksmais?. Nuotr. iš stockcake.com Lietuviai – mįslinga tauta. Vieni ją vadina žemdirbių tauta, rašytojas Balys Sruoga, rašydamas studiją apie lietuvių liaudies dainas, lietuvius pavadino melancholijos ir liūdesio tauta, kurios charakterį suformavusi mūsų gamta. O istorikas Gintaras Beresnevičius studijoje „Imperijos darymas“ (2003) įvardija mūsų tautos prieštaringumą: „Mes Vyčio ir Rūpintojėlio ženklas. Jėga ir kontempliacija, štai jėga. Tai samurajų jėga. Tai tokia jėga, kurios raumenys drasko drabužius ir šarvus, ir istorijos uždėtus antvilkčius.“ Vadinasi, istorija liudija mūsų karingumą. Taigi, anot Ievos Simonaitytės, žodžių ant svarsčių nededame. Tad retas kuris be keiksmažodžių apsieiname. Didelė bėda – rusiški keiksmažodžiai. Vertėjas ir kalbininkas Egidijus Zaikauskas teigia, kad ilgą laiką mūsų tauta buvo slavų kultūrų įtakoje, tad, matyt, perėmėme keiksmažodžius kaip skolinius. Nors norime atsiriboti nuo tos „didžiosios“ šalies įtakos, bet keiksmažodžių, iš kurių būtent atpažįstami rusai pasaulyje, daugelis taip ir neatsižada. O juk rusiškai keikdamiesi ir galime būti atpažįstami kaip rusai. Kalbininkas iškelia ir tokią mintį, kad daugelis tautų linkusios kai kuriuos dalykus reikšti svetimais žodžiais, tarsi tausodamos savo kalbą. Tai gal toks savotiškas savigynos mechanizmas – imti svetimus žodžius ir jais keiktis? O gal svetimi žodžiai skamba stipriau? Per Rusijos karą prieš Ukrainą randasi noras vis labiau atsiriboti nuo to, kas rusiška, be abejo, ir nuo keiksmų. Šiemet vykstant Lietuvių kalbos dienoms (vasario 16–kovo 11), jų sostine paskelbti Šiauliai siūlė atsisakyti rusiškų keiksmažodžių bent mėnesiui. Kuo juos pakeisti? Visai netyčia aptikau 1983 m. žurnalėlyje „Mūsų kalba“ išspausdintą straipsnį „Židikų apylinkės neigiami linkėjimai“ (autorė Janina Sidabrienė). Čia „stipriausi“ pasakymai: eik velniop, tu senbizda, kliši velnių, eik tu išverstaskūri, ak tu žalty, žabalty, kliunki biesų, snargly tu, pusdurni tu, knysla prakeikta, žalty, tu gyvate, rupūže ir kt. Be abejo, būta ir stipresnių pasakymų, kuriuos, matyt, židikiškiai nutylėjo: myžnius, šiknius, pirdžius, subingalvis, šūdas, kad tave šikantį sutrauktų, kibeni-mat, jedryštvai ir kt. Palyginus su rusiškais keiksmažodžiais tai tik nekalti vulgarizmai. Kalbininkai 2018 metais išskyrė 12 dažniausiai lietuvių (Vilniaus jaunimo) vartojamų keiksmažodžių, iš kurių tik du patys nekalčiausi: blemba ir šūdas, o visi kiti rusiški. Kodėl ne angliški? Juk užaugo karta, gerai mokanti angliškai! Kalbininkas Antanas Smetona juokauja, kad gal tėvai ir seneliai perduoda tą „turtą“ iš kartos į kartą. Be keiksmažodžių neišgyvensime, jie gali būti net terapinė priemonė susižeidus, parkritus, ką išmetus, supykus. Bet grįžkime prie to, kas lietuviška. Žalia rūta! Gali nuskambėti ir labai grėsmingai – viskas priklausys nuo intonacijos, kaip pasakysime. Parengė Genovaitė VALANTIENĖ

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama