Meilę Lietuvai emigrantai įžiebia ir užsieniečių širdyse

Prieš porą dešimtmečių liūdnai stebėję, kaip mūsų rajone gyvenusios jaunos šeimos laimės ieško turtingesnėse šalyse, dabar matome atvirkštinį procesą. Užsidirbę užsienyje vilkaviškiečiai grįžta atgal į tėvynę, statosi namus, kuria verslus ir iš naujo įsilieja į bendruomenę.

Iš egzotiškų šalių

Valstybės duomenų agentūros duomenimis, per praėjusius metus į Vilkaviškio rajoną gyventi iš užsienio sugrįžo 309 emigrantai. Dalis jų iš svečių šalių parsivežė antrąsias puses – dar 55 užsienio pilietybę turinčius žmones. Jie apsistojo mūsų rajone, kuria čia savo gyvenimą ir džiaugiasi priėmę lemtingą sprendimą.

Bene daugiausia buvusių emigrantų įsikūrė pačiame Vilkaviškyje. Seniūno pavaduotoja Edita Grygelaitienė pateikė statistiką, kad iš viso praėjusiais metais gyvenamąją vietą Vilkaviškyje naujai deklaravo 667 žmonės, šiemet per 8 mėnesius tokių jau beveik pusė tūkstančio. Tačiau kurie naujai gyvenamąją vietą deklaravę asmenys sugrįžo būtent iš emigracijos, seniūnija duomenų neturi. Kaip ir nežino, kokiu tikslu į mūsų rajoną atsikrausto užsieniečiai.

Nors Vilkaviškyje jų apsistoję nemažai, dalis čia atvykę darbo tikslais, tad, ko gero, tikrais miesto patriotais netaps. Bene daugiausia užsieniečių į Vilkaviškį atvyksta iš Baltarusijos, Ukrainos ir, kaip nekeista, iš Indijos. Pernai iš Indijos naujai atvyko 2 asmenys, dar 7 indai persikraustė iš kitų Lietuvos vietovių. Šiemet šios šalies piliečių atvyko 4, o 9 persikraustė iš kitų rajonų.

Per praėjusius bei šiuos metus Vilkaviškyje apsigyveno keletas žmonių iš gan egzotiškų šalių. Nors seniūnija tokių duomenų nerenka, labiausiai tikėtina, kad iš tolimų kraštų juos atvedė meilė. Pernai Vilkaviškyje apsigyveno po vieną Nigerijos Federacinės ir Žaliojo Kyšulio respublikų pilietį, šiemet – iš Tailando Karalystės ir Bulgarijos Respublikos.

Nors emigracijos banga ir sumažėjo, išvykusių gyventi į užsienį ne tiek jau mažai. Iš Vilkaviškio pernai į kitas šalis persikėlė 77, šiemet per 8 mėnesius – 49. Bene populiariausios emigracijos kryptys tiek pernai, tiek šiais metais – Jungtinė Karalystė, Danija, Olandija ir Vokietija. Tačiau Vilkaviškio seniūnija neturi duomenų, ar šie žmonės į užsienį išvyko gyventi ilgam, ar tik studijuoti arba dirbti.

Darbe – nauja meilė

Iš kaimiškų seniūnijų bene labiausiai grįžtančiais emigrantais gali pasigirti gižiečiai. Pastaruoju metu Gižuose namus pasistatė ir įsikūrė trys emigrantų šeimos, dvi jų grįžo su mažamečiais vaikais. Anot seniūno pavaduotojos Jolantos Dapkienės, Gižuose kuriasi labai daug emigrantų.

Savo sėkmės istoriją sutiko papasakoti po 10 metų iš emigracijos Vokietijoje grįžusi ir savo verslą Gižuose sukūrusi Asta Griep, į Lietuvą parsivežusi vokietį vyrą Andrias. Įdomiausia tai, kad persikraustymo čia gyventi iniciatorius buvo Andrias, savo sprendimu labai nudžiuginęs gimtojo krašto ir Lietuvoje pasilikusių artimųjų vis besiilgėjusią Astą.

Į Vokietiją Astą prieš dešimtmetį išginė nesusiklosčiusios šeiminės aplinkybės. Iširus pirmajai santuokai moteris norėjo viską mesti ir pakeisti jai stresą kėlusią aplinką. Dirbti į gamyklą Hamburge moterį pakvietė buvusi klientė vilkaviškietė.

Asta pripažįsta, kad pirmi emigracijos metai buvo sunkūs, nes teko dirbti alinantį darbą – dėžėse rūšiuoti stiklinę tarą. Tačiau būtent ten ji sutiko dabartinį savo vyrą Andrias.

Moteris prisimena net pagalvoti nenorėjusi apie naujus santykius, tačiau Andrias buvo dėmesingas, jautrus ir paslaugus. Jis pirmiausia nusprendė, kad specialybę turinčiai ir savo amatą išmanančiai kirpėjai gamykloje – ne vieta. Jis nuvedė Astą į grožio saloną, esantį mažame miestelyje prie Hamburgo, ir ji ten įsidarbino.

Kamavo ilgesys

Dirbant kirpykloje prabėgo dar 9-eri emigracijos metai. Nė žodžio vokiškai iki emigracijos nemokėjusią Astą aplinkybės privertė prabilti šia kalba. Nors gyvenimas klostėsi puikiai, per šventes lietuvė labai ilgėjosi artimųjų, kiekvienas vaizdo įrašas, kaip smagiai giminės buriasi prie Kūčių ar Velykų stalo, keldavo graudulį.

„Švenčių labiausiai nelaukdavau“, – prisiminusi gyvenimą Vokietijoje kalbėjo Asta.

Įdomiausia tai, kad žmonos giminių ilgėjosi ir Andrias, mat šeima ne tik pati kartkartėmis grįždavo į Astos gimtinę, bet ir Vokietijoje sulaukdavo svečių iš Lietuvos. Kaskart atvykęs į Lietuvą vokietis žavėjosi šiltu žmonių bendravimu, kaimų erdvumu, šalies kompaktiškumu, tvarka, švara, tradicijomis.

Pirmą kartą sudalyvavęs Astos giminės susitikime Andrias negalėjo patikėti, kad tai realiai vyksta, kad giminės pažįsta vieni kitus, sveikinasi, glebėsčiuojasi, žino vardus. Gimtinėje Andrią vis labiau erzino biurokratija, gatvėmis besišlaistantys bedarbiai migrantai, išlaikomi iš vokiečių mokesčių mokėtojų pinigų, ir dėl to besikeičiantis Vokietijos veidas.

Tad ilgainiui Andrias vis dažniau pradėjo kalbėti, kad nori kraustytis į Lietuvą, ir prašė žmonos skaityti skelbimus, ar Vilkaviškio rajone kas neparduoda namo arba sklypo. Tad vieną vėlų vakarą naršydama internete Asta pamatė skelbimą apie Gižuose parduodamą didelį sklypą. Nors jis buvo apžėlęs krūmynais ir labiau priminė džiungles, Andrias nesudvejojo nė minutės ir jį įsigijo. Per artimiausias atostogas šeima grįžo į Lietuvą, susitvarkė sandorio dokumentus ir pasamdė firmą sklypui sutvarkyti.

Pamilo Lietuvą ir Gižus

„Manėme, sutvarkysime, ir galės stovėti, kol sugalvosime grįžti“, – prisiminė Asta.

Tačiau sklypą sutvarkiusi firma pasiūlė išlieti pamatus ir pradėti statybas, tad teko ieškoti architekto. Drauge su namu tame pačiame sklype kilo ir būsima Astos kirpykla.

Kai statybos ėjo į pabaigą, Andrias nusprendė, jog atėjo laikas parduoti jo namą Vokietijoje ir kraustytis į Gižus. Prieš metus į Lietuvą grįžę sutuoktiniai žiemą praleido mobiliame namelyje. Nors buvo ankštoka, netrukus galėjo įsikurti savuose namuose.

Jaukiai įrengta Astos kirpykla ir žinia apie savo amatą išmanančią specialistę greitai sutraukė klientes, o Andrias, nors dar tik mokosi lietuvių kalbos, netruko pritapti prie bendruomenės. Vokietis kol kas nė minutės nesigailėjo atsikraustęs gyventi į Gižus, o išvykęs pas giminaičius į Vokietiją skuba kuo greičiau grįžti į Lietuvą.

Gižuose įsikūrusi šeima tiki, kad sunkiausias laikas liko praeityje – dabar beliko mėgautis gyvenimu.

Autorius: Eglė Kviesulaitienė

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama