Greičiau numirsi nei sulauksi žalos atlyginimo už valdininkų aplaidumą
Klaipėda atvirai
Turinį įkėlė
Prieš šimtą metų Klaipėdoje įsibėgėjo biurokratinis procesas, rodantis, kad teisingumo girnos ir anais laikais malė lėtai. Taip lėtai, kad teisybės beieškantis greičiau iškeliavo pas Abraomą, o ne sulaukė galutinio verdikto dėl istorijos, į kurią buvo įpainiotas.
Apie tai liudija dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve esantis dokumentų segtuvas, užvadintas „Vokietijos piliečio Švingerio ieškinio už Klaipėdos muitinėje sulaikytą ir sugadintą automobilį byla“.
Pačios istorijos pradžia siekia 1924-ųjų pavasarį, kai netoli Šilutės krašto kriminalinė policija sulaikė sunkvežimį su „prikabinamąja platforma“, vežusį 5653 litrus kontrabandinio spirito. Kontrabandos gabentojas vokietis Valteris Henšelis sugebėjo pabėgti, suimti buvo tik du vairuotojai.
Dokumentuose nurodoma, kad šią kontrabandą buvo pavykę pravežti per Panemunės mutinę, o ją praleidę valdininkai vėliau buvo nubausti. Visgi ilgiausia istorija išsivystė ne dėl šių korumpuotų muitininkų, o dėl kontrabandą gabenusio automobilio.
1924-ųjų gegužės 6-ąją pirmos instancijos teismas nusprendė konfiskuoti automobilį, o Šilutės muitinės viršininkas jau tą pačią dieną raštu informavo Klaipėdos kolegas, kad „neturėdama vietos sukrovimui konfiskuoto spirito, Šilutės muitinė prie šio prisiunčia smulkiai išvardintus pridėtuose prie šio sąrašuose dvėjuose ekzempliorose, prekes ir pergabenimo įrankius Klaipėdos muitinės žinion ir prašo priėmime pasirašyti ant siunčiamų sąrašų ir vienus egzempliorius įteikti muitinės sandėlio užveizdai Barzdai“. Kartu informuota, jog užbaigus tyrimą bus pranešta, kad galima parduoti konfiskuotą spiritą ir „pergabenimo įrankius“.
Tą pačią dieną surašytas aktas liudijo, kad iš trijų Klaipėdos muitininkų – Jono Dergėlos, Herberto Šikiedan ir Louis Barkausko – sudaryta komisija priėmė visą „siuntinį“, tarp kurio buvo 124 dėžės spirito „blekinėse“. „Iškraunant dėžės pastebėta, kad iš kaikurių skardinių spiritas tekėjo“, – rašoma akte, pažymint, kad „dėl vėlumo komisija užrakino sandėlį ir galutinį patikrinimą atidėjo gegužės mėn. 7 dienai“, o sandėlio durų raktą atidavė muitinės viršininkui Jonui Norkaičiui.
Prieš šimtą metų Klaipėdoje įsibėgėjo biurokratinis procesas, rodantis, kad teisingumo girnos ir anais laikais malė lėtai. Taip lėtai, kad teisybės beieškantis greičiau iškeliavo pas Abraomą, o ne sulaukė galutinio verdikto dėl istorijos, į kurią buvo įpainiotas.
Apie tai liudija dabar Lietuvos centriniame valstybės archyve esantis dokumentų segtuvas, užvadintas „Vokietijos piliečio Švingerio ieškinio už Klaipėdos muitinėje sulaikytą ir sugadintą automobilį byla“.
Pačios istorijos pradžia siekia 1924-ųjų pavasarį, kai netoli Šilutės krašto kriminalinė policija sulaikė sunkvežimį su „prikabinamąja platforma“, vežusį 5653 litrus kontrabandinio spirito. Kontrabandos gabentojas vokietis Valteris Henšelis sugebėjo pabėgti, suimti buvo tik du vairuotojai.
Dokumentuose nurodoma, kad šią kontrabandą buvo pavykę pravežti per Panemunės mutinę, o ją praleidę valdininkai vėliau buvo nubausti. Visgi ilgiausia istorija išsivystė ne dėl šių korumpuotų muitininkų, o dėl kontrabandą gabenusio automobilio.
1924-ųjų gegužės 6-ąją pirmos instancijos teismas nusprendė konfiskuoti automobilį, o Šilutės muitinės viršininkas jau tą pačią dieną raštu informavo Klaipėdos kolegas, kad „neturėdama vietos sukrovimui konfiskuoto spirito, Šilutės muitinė prie šio prisiunčia smulkiai išvardintus pridėtuose prie šio sąrašuose dvėjuose ekzempliorose, prekes ir pergabenimo įrankius Klaipėdos muitinės žinion ir prašo priėmime pasirašyti ant siunčiamų sąrašų ir vienus egzempliorius įteikti muitinės sandėlio užveizdai Barzdai“. Kartu informuota, jog užbaigus tyrimą bus pranešta, kad galima parduoti konfiskuotą spiritą ir „pergabenimo įrankius“.
Tą pačią dieną surašytas aktas liudijo, kad iš trijų Klaipėdos muitininkų – Jono Dergėlos, Herberto Šikiedan ir Louis Barkausko – sudaryta komisija priėmė visą „siuntinį“, tarp kurio buvo 124 dėžės spirito „blekinėse“. „Iškraunant dėžės pastebėta, kad iš kaikurių skardinių spiritas tekėjo“, – rašoma akte, pažymint, kad „dėl vėlumo komisija užrakino sandėlį ir galutinį patikrinimą atidėjo gegužės mėn. 7 dienai“, o sandėlio durų raktą atidavė muitinės viršininkui Jonui Norkaičiui.
Birželio 14-ąją dalyvaujant kitai komisijai spiritas buvo išpiltas į dešimt statinių ir nustatyta, kad jo iš viso yra 4523 kg.
1925-ųjų balandžio viduryje surašytame Šilutės muitinės viršininko rašte Klaipėdos muitinei jau buvo dėstoma, kad konfiskuotas spiritas jau buvo parduotas, pinigai pasiųsti šiai muitinei, tad šilutiškis prašė „skubiai pristatyti“ jo vadovaujamai institucijai priklausiusią sumą bei teiravosi, kodėl Monopolio valdybos akte nurodyta, jog parduoti tik 5653 litrai spirito, nors Klaipėdos muitinei po tikslaus patikrinimo buvo perduoti 5955 litrai.
Po devynių dienų neramusis Šilutės muitinės viršininkas Klaipėdos kolegoms siuntė dar vieną raštą, kuriame išdėstė, kad konfiskuotasis automobilis yra sugadintas ir prašė jį sutaisyti, nes „tokiam stovyje, kuriame jis dabar randasi nėra galimybės jį parduoti“.
Po trijų dienų Klaipėdos muitinės vadovas kolegai atsakė, kad spiritas buvo parduotas už 2543,18 Lt ir atskaičius turėtas išlaidas persiunčiami 2228,55 Lt. „Kaslink spirito trūkumo prisiunčiami aktų nuorašai. Spiritas buvo priimtas sulig svorio, kurs ir perduotas Valst. Degtinės Monopolio Sandėliui“, – rašė klaipėdiškis, nieko nepaminėdamas apie konfiskuoto automobilio likimą.
Tuo metu kasacinis teismas 1925 m. gegužės 21 d. leido atiduoti konfiskuotą sunkvežimį su priekaba jo savininkui – Franz Schweiger iš Tilžės, nes buvo nustatyta, jog mašina panaudota spiritui vežti be savininko žinios. Tačiau prireikė beveik poros mėnesių, kad Šilutės muitinė raštu patvirtintų Klaipėdos kolegoms, jog „konfiskuotą krovinių automobilį ir priekabą pil. Šveigeriui galima grąžinti atgal“. Tai buvo padaryta liepos 16-ąją, po to, kai automobilis 14 mėnesių prastovėjo Klaipėdos muitinės kieme.
Atgavęs automobilį jo savininkas pateikė Klaipėdos uosto muitinei 6372,97 markių ieškinį už automobiliui padarytus nuostolius ir negautą pelną jį naudojant. Muitinei šį ieškinį atmetus vokietis užvedė bylą prieš Lietuvos valstybės iždą ir reikalavo 4072,97 markių dydžio nuostolio atlyginimo.
Į teisminį procesą 1925-ųjų spalį buvo įtrauktas ir Tilžės valsčiaus teismas, kuriam Klaipėdos teismas pavedė apklausti du Tilžėje gyvenusius automobilių šaltkalvius, kad jie paaiškintų, kokios būklės automobilis buvo prieš konfiskaciją ir po jos, kokios buvo jo „sužalojimų“ priežastys.
Bylinėjimasis su Lietuvos Respublikos iždu tęsėsi net iki 1933-ųjų rudens – pirma instancija ieškinį buvo atmetusi, apygardos teismas jį pripažino pagrįstu, 1932 m. gruodį Vyriausiasis tribunolas kasacinį valstybės iždo skundą atmetė, tik nurodė pirmai instancijai iš naujo spręsti dėl priteistinos sumos. Per tą laiką spėjo numirti ir pats ieškovas, vietoje jo į teisinę kovą įsitraukė našlė Erna ir nepilnametė dukra Else.
1933-iųjų liepą dėl šio bylos į finansų ministrą raštu kreipėsi valstybės kontrolierius Vincas Matulaitis ir išdėstė, kad valstybės iždui nuostoliai padaryti „matyt, dėl valdininkų ir tarnautojų netinkamai savo pareigų ėjimo, kadangi tų nuostolių kiekis priklauso ne tik nuo to, kiek tasai automobilis apgedo stovėdamas atvirame ore, bet ir nuo to, kaip, kieno ir prie kokių aplinkybių jis buvo sulaikytas ir, be to, ar tas sulaikymas buvo padarytas teisėtai“. Kontrolierius prašė ministro pavesti jam „nuodugniai ištirti bei išsiaiškinti visas tas aplinkybes bei priežastis, dėl kurių tie nuostoliai įvyko ir nuostolius išieškoti iš kaltininkų“.
Tą patį mėnesį finansų ministro pareigas ėjęs premjeras Juozas Tūbelis ant vieno iš jam skirtų su šia byla susijusių dokumentų buvo užrašęs rezoliuciją: „Atsižiūrint bylos eigos manau, kad reikėtų tartis geruoju, neišeinant pasiūlytos adv. Meierio sumos“.
Rugpjūtį Klaipėdos biržoje įsikūrusi advokatų ir notarų kontora Dr. Fritz J. Meier ir Michel Tolischus Klaipėdos uosto muitinei raštu pranešė, jog pagal „teismo sutaikinimo pasiūlymą“ jų klientėms turi būti sumokėta 7500 litų ieškinio sumos, 2000 litų palūkanų ir pusę bylinėjimosi išlaidų – 2132,9 Lt. Advokatai priminė, kad visa ieškinio suma siekia 21 806,3 Lt ir 12-18 proc. palūkanas bei prašoma padengti visas bylinėjimosi išlaidas, tad „ypatingai patarė“ priimti teismo pasiūlymą.
Tų metų spalį Prekybos departamento direktorius rašte finansų ministrui išdėstė, jog „Klaipėdos Krašto teismų Vyriausias Valstybės gynėjas Švintekas, kurio nuomonės Departamentas šiuo klausimu buvo atsiklausęs, paaiškina, kad kalbamas automobilis buvo sugadintas muitinėje iš priežasties netinkamo užlaikymo, todėl Krašto valdžios organai už tai neatsakomingi“.
Spalio viduryje Klaipėdoje įvyko dar vienas valsčiaus teismo posėdis, kurio metu bylos šalys „tarėsi dėl susitaikinimo“. Buvo susitarta, kad valstybė įpėdinėms sumokės 12 000 litų.
Spalio 30-ąją Prekybos departamentas Klaipėdos uosto muitinei pranešė, jog „Šveigerio byloje gautas pono Ministerio sutikimas“ išmokėti ieškovėms 12 000 litų.
Autorius: Martynas Vainorius
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
