„Šiandien esu ten, kur turiu būti“

Neseniai Telšių apylinkės teismo Telšių rūmuose pradėjo dirbti teisėja Deimantė Montvydaitė. Straipsnyje pasakojame apie jos kelią į teisėjo profesiją, iššūkius bei džiaugsmus naujame gyvenimo etape, kuriame persipina profesinė patirtis, meilė Telšių kraštui ir teisingumo siekis.

Ernesta Dačkevičienė

Kelias į teisėjo pareigas

Deimantė Montvydaitė pasakoja, jog jos kelias link teisėjo darbo prasidėjo dar Plungės rajone, iš kur ji kilusi, tačiau jau beveik vienuolika metų gyvena Telšiuose.

Baigusi teisės studijas, ji trumpam buvo išvykusi į Jungtinę Karalystę, bet visada žinojo, kad jos gyvenimas ir ateitis yra Lietuvoje, todėl neabejodama grįžo namo. Grįžusi įsidarbino Telšių apskrities vyriausiajame policijos komisariate, o netrukus karjerą tęsė Telšių apylinkės teisme. „Taip sutapo, kad šių metų kovo mėnesį buvo lygiai 10 metų, kai dirbu teisėjo padėjėja, o balandžio mėnesį buvau paskirta Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų teisėja“, – teigia ji.

Pasak D. Montvydaitės, pasirinkimą rinktis teisininko kelią iš pradžių lėmė studijos, nors, pradėjus mokslus, kilo abejonių, svarstymų, ar tai tikrai teisingas sprendimas. „Tačiau šiuo metu nebėra jokių abejonių, kad šiandien esu ten, kur turiu būti“, – atvirauja teisėja.

Moteris džiaugiasi, galėdama savo darbą sieti su visuomenės lūkesčiais. „Esu labai laiminga, save įprasmindama ir realizuodama veikloje, skirtoje užtikrinti teisingumo vykdymą, tokiu būdu prisidedant prie visuomenės lūkesčio gyventi teisėtumo ir sąžiningumo principais grįstoje visuomenėje“, – sako D. Montvydaitė.

Paklausta, ką jai reiškia tapti teisėja būtent Telšiuose, kur ilgus metus dirbo teisėjos padėjėja, Deimantė atsako, jog tai, kad buvo paskirta teisėja Telšių apylinkės teismo Telšių rūmuose, laikanti didele sėkme ir labai dėl to džiaugiasi. 

Patirtis – tvirtas pagrindas naujam etapui

Teisėja primena, jog šio teismo kolektyve dirba jau dešimtmetį. „Su čia dirbančių kolegų pagalba tobulėjau tiek kaip teisės srities atstovė, tiek kaip asmenybė. Esu labai dėkinga Telšių apylinkės teismo Telšių rūmų kolektyvui už nuoširdumą, neįkainojamas pamokas ir visokeriopą pagalbą“, – pabrėžia ji. Pasak teisėjos, ypatingą reikšmę turi ir tai, kad karjerą ji pradeda „savo darbiniuose namuose“.

„Galimybė pradėti šį svarbų gyvenimo etapą savame mieste yra didelė privilegija, – teigia D. Montvydaitė. – Neretu atveju naujai paskirti teisėjai darbą pradeda ne savo gyvenamosios vietos miestuose ar rajonuose, todėl džiaugiuosi, kad, dirbdama Telšiuose, norint pasiekti darbo vietą, man nereikia važiuoti didesnių atstumų. Tai neabejotinai yra patogu ir komfortiška tiek darbe, tiek asmeniniame gyvenime.“

Kalbėdama apie patirtį, įgytą dirbant teisėjos padėjėja, Deimantė Montvydaitė pabrėžia, jog ši pareigybė yra labai artima teisėjo darbui. „Kiekvieną dieną teisėjų padėjėjai ruošia procesinių dokumentų projektus, analizuoja teismų praktiką, susidoroja su tikrai nemažu darbo krūviu, tokiu būdu labai didele dalimi prisidėdami prie teisėjo funkcijų vykdymo“, – sako ji.

Pasak teisėjos, būtent ši patirtis, įgytos teorinės ir praktinės žinios bei įgūdžiai tapo tvirtu pagrindu naujam profesiniam etapui. Vis dėlto ji pripažįsta, kad ne viską galima išmokti iš anksto. „Tokios teisėjo darbe reikalingos kompetencijos, kaip teismo posėdžio vedimas, gebėjimas pačiam priimti ir rasti sprendimus nenumatytose situacijose, manau, daugiau įgyjamos ir tobulinamos jau tapus teisėju.“

Sprendimas, iššūkiai ir atsakomybė

Paklausta, ar buvo vienas momentas ar byla, po kurios nusprendė tapti teisėja, Deimantė Montvydaitė pripažįsta, kad tokio konkretaus įvykio nebuvo. „Siekį tapti teisėja, kaip minėjau, pirmiausia paskatino darbas teismų sistemoje“, – sako ji. Teisėja pabrėžia, kad sprendimą nulėmė profesinė patirtis, vidinė branda, motyvacija tobulėti, siekis save įprasminti ir realizuoti veikloje, kuri, jos manymu, yra labai reikšminga ir svarbi. Taip pat ji priduria, kad prie šio pasirinkimo prisidėjo ir pačios pareigybės ypatumai. „Norą vykdyti teisėjo pareigas įtakojo šio darbo dinamiškumas, įvairiapusiškumas ir galimybė nuolat mokytis bei tobulėti ne tik kaip teisės srities atstovui, bet ir kaip asmenybei.“

Kalbėdama apie didžiausius iššūkius, su kuriais susiduria pradėjusi eiti teisėjos pareigas, Deimantė Montvydaitė neslepia, kad šis etapas nėra lengvas. „Kadangi teisėja esu dar tik keturi mėnesiai, kiekviena diena darbe man yra iššūkis, nes tikrai yra daug jaudulio ir streso“, – atvirauja ji su šypsena ir priduria, kad toks jausmas yra natūralus procesas ir to neišvengsi.

Pasak jos, ypatingai daug vidinės stiprybės pareikalauja bylos, kuriose tenka susidurti su jautriomis temomis. „Kadangi nagrinėju baudžiamąsias ir administracinių nusižengimų bylas, didelis iššūkis atrodo visada išlikti psichologiškai stipriai ir atspariai, kadangi kartais kai kurios bylos tave paliečia emociškai, o teismo sprendimai turi būti priimami teisingai net ir tada, kai galbūt tavo emocijos sako ką kita, nei įstatymas“, – pabrėžia teisėja. 

Aplinka ir teisėjo bruožai

Kalbėdama apie tai, ar pažįstama aplinka padeda ar trukdo naujose pareigose, Deimantė Montvydaitė pabrėžia, kad mato vien privalumus. „Šiandien įžvelgiu tik teigiamus dalykus, kad buvau paskirta dirbti Telšių apylinkės teismo Telšių rūmuose. Mano manymu, darbo procesas vyksta žymiai greičiau ir sklandžiau, kai tu pažįsti darbuotojus, žinai jų darbines galimybes ir gebėjimus“, – sako ji. Teisėja neslepia, kad darbo santykių pasikeitimas teoriškai galėtų sukelti ir tam tikrų nepatogumų, nejaukumo ir nesusipratimų, tačiau iki šiol su tuo nesusidūrė ir tikisi, kad taip bus ir ateityje.

Aptardama svarbiausias teisėjo savybes, ji išskiria keletą kertinių bruožų. „Mano vertinimu, teisėjas pirmiausia turėtų pasižymėti tokiomis savybėmis kaip sąžiningumas, atsakingumas ir darbštumas. Teisėjui taip pat svarbu būti tvirtam, nepriklausomam, atspariam galimoms įvairioms išorinėms įtakoms, turėti aiškią savo nuomonę ir jos laikytis“, – pabrėžia ji.

Tačiau, teisėjos nuomone, teisėjui ne mažiau svarbios ir žmogiškosios savybės. „Akcentuočiau ir tai, kad teisėjas turi būti ir kantrus, žmogiškas, nuoširdus bei empatiškas. Dalį šių išvardytų savybių, manau, jau tiesiog turėjau, kitos susiformavo dirbant teisėjos padėjėjos darbą, likusias stengiuosi įgyti ir tobulinti“, – atvirauja D. Montvydaitė. 

Asmeninis pasaulis – už teismo durų

Kalbėdama apie Telšius, Deimantė Montvydaitė neslepia savo meilės šiam miestui. „Labai myliu Telšius. Nors didžiąją gyvenimo dalį praleidau Plungėje, Telšiai greitai tapo man labai artimi ir šiame mieste man nieko nepritrūksta“, – sako ji. Teisėją žavi ne tik žmonės, bet ir aplinka. „Telšiuose nuostabi gamta, vyksta daug kultūros, sporto ir kitų renginių, gyvena nuoširdūs ir vieningi žemaičiai, imponuoja šio miesto savitumas ir išskirtinumas“, – vardija ji. Dėl to, pasak D. Montvydaitės, artimiausiu metu planų išvykti kitur nėra: „Tačiau niekada nežinai, kas laukia ateityje.“

Paklausta apie laisvalaikį, teisėja pripažįsta, kad jo dabar lieka labai mažai. „Siekiant nepriekaištingai atlikti teisėjo pareigas, reikia įdėti labai daug darbo, kas reikalauja ir labai daug laiko“, – pasakoja ji. Vis dėlto Deimantei svarbiausia – šeima. „Po darbo stengiuosi kuo daugiau laiko praleisti su sūnumi, kuris nuo šio rugsėjo pradėjo lankyti mokyklą“, – dalijasi teisėja. Kai pavyksta rasti laisvesnių akimirkų, renkasi aktyvų poilsį, mėgsta būti gamtoje, keliauti ir skaityti knygas.

Kalbėdama apie ritualus ar tradicijas prieš priimant svarbius sprendimus, Deimantė Montvydaitė šypteli ir atvirauja, kad tokių neturi. „Manau, kad tik sunkus darbas, atsidavimas, visapusiškas įsigilinimas ir neformalus požiūris į bylą lemia teisėto ir teisingo sprendimo priėmimą“, – pabrėžia ji.

O pakrypus kalbai apie darbo ir asmeninio gyvenimo pusiausvyrą, teisėja neslepia, jog tai vienas sunkiausių uždavinių. „Meluočiau, jei sakyčiau, kad pavyksta“, – prisipažįsta D. Montvydaitė. Ji paaiškina, kad tiek dirbant teisėjo padėjėja, tiek dabar – teisėja, reikia nuolat gilintis, sekti teismų praktiką, dalyvauti mokymuose, todėl, pasak jos, tai atima labai daug laiko, dažnai nukenčia asmeninis gyvenimas. Vis dėlto uždarius teismo duris, pagal galimybes, teisėja stengiasi rasti vidinę pusiausvyrą, negalvoti apie darbą ir kad bylos „nelydėtų namo“.

Įkvėpimas ir patarimai jaunimui

Atsiminusi, kas ją įkvėpė rinktis teisės kelią, Deimantė Montvydaitė sako, kad sprendimas brendo dar mokyklos suole. „Jau mokykloje pagalvodavau apie teisės studijas, nes buvau humanitarė. Mane traukė istorija, lietuvių kalba, todėl gerai išlaikius egzaminus, teisė buvo vienas iš pagrindinių pasirinkimų“, – prisimena ji. Anot teisėjos, ypatingą įspūdį darydavo ir keldavo pagarbą pati profesija, teisėjo specialybės prasmė ir svarba.

Kreipdamasi į jaunus žmones, svarstančius apie teisėjo profesiją, moteris pirmiausia akcentuoja atsakomybę ir sunkų darbą. „Pirmiausia, ne palinkėčiau, o įspėčiau, kad, siekiant teisėjo karjeros, reikia labai daug dirbti. Tiek teisės studijos, tiek darbas teismų sistemoje ar kitose teisės srityse bei pats pasiruošimas pretendentų į teisėjus egzaminui, atrankos į teisėjus procesas reikalauja daug fizinių ir emocinių pastangų, psichologinio pasiruošimo, abejonių ir svarstymų“, – atkreipia dėmesį D. Montvydaitė. Vis dėlto ji ragina nebijoti iššūkių. „Jeigu ši perspektyva yra priimtina ir neatrodo bauginanti, siekiant teisėjo karjeros, palinkėčiau visada pasitikėti ir būti savimi bei nenuleisti rankų po nesėkmių“.

Svajonės, tikslai ir didžiausios pergalės

Kalbėdama apie savo svajones ir tikslus, Deimantė Montvydaitė išlieka kukli ir nuoširdi. „Esu labai optimistiškai nusiteikusi realistė, todėl šiuo metu svajonių, susijusių su darbu, neturiu, o ir turėdama, nepasakyčiau, nes gali neišsipildyti“, – šypteli teisėja. Ji pabrėžia, kad svarbiausias tikslas šiandien yra susijęs su kiekviena nagrinėjama byla. „Mano pagrindinis tikslas būnant teisėja – kiekvienoje byloje priimti ne tik teisėtą, bet ir teisingą sprendimą, savo darbu kurti pasitikėjimą tiek pačiu teisėju, tiek visa teismų sistema.“ Didžiausia gyvenimo pergale teisėja vadina šeimą. „Asmeniniame gyvenime, neabejotinai – sūnaus gimimas. Visi mes žmonės, todėl ir svarbiausios vertybės yra žmogiškos“, – sako D. Montvydaitė. Profesinėje srityje ji džiaugiasi daugeliu mažų laimėjimų, kurie suvedė į vieną svarbiausią – tapimą teisėja. Paklausta, kokią profesiją rinktųsi, jeigu nebūtų pasirinkusi teisės, Deimantė neslepia svajojusi ir apie kitokį kelią. „Vaikystėje svajojau tapti sporto žurnaliste, darbas šioje srityje atrodė labai įdomus ir patrauklus. Taip pat ne kartą esu pagalvojusi, kad jeigu nebūčiau pasirinkusi teisės studijų, norėčiau būti istorike“, – šypsodamasi baigia pokalbį teisėja Deimantė Montvydaitė.

Autorius: KŽ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama