Tarp gyvo ir negyvo žodžio

Tarp gyvo ir negyvo žodžio. Nuotr. iš stockcake.com Šią vasarą teko ne kartą važiuoti miesto autobusu, kur petys prie peties, ausis prie ausies. Nori nenori, girdi pokalbius, jų nuotrupas. Ausų juk į kišenę neįsimesi. Jauna mama nori pradžiuginti savo vaikus: „Ryt anksti išvykstam pas močiutę.“ Sakinys taisyklingas, bet negyvas. Kodėl vykstam, išvykstam, o ne gyvesni ekspresyvesni žodžiai: leidžiamės, važiuojam, traukiam? Aišku, kalba reikalinga, kad bendrautume, susižinotume. Galime paversti ją tik įrankiu. Bet ji visada turi ir emocinio užtaiso, todėl vaizdingas žodis yra paveikesnis. Kaip geriau – groti gitara ar skambinti, barškinti, brązginti; nusiimti šlapius drabužius ar nusivilkti, nusiauti, nusirišti, nusisegti, nusimauti? Žodžius užsidėti ir nusiimti (juos taip mėgsta jaunesni žmonės) netaisyklingai vartojame kalbėdami apie aprangą, apavą, papuošalus. Šie žodžiai tinka, kalbant apie tai, kas paprastai laikosi viršuje: kepurė, skrybėlė, akiniai, kuprinė. Taigi, kalbai reikia gyvybės ir įvairovės. Parengė Genovaitė VALANTIENĖ

Autorius: Santarvės laikraštis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama