Nibragalio dainos – dėl širdies ramumo

Panevėžio rajone esantis Nibragalio kaimas visoje Lietuvoje išgarsėjo dėl balsingų dainininkių – jų trimis balsais atliekamos dainos skambėdavo išskirtinai ir įspūdingai.

Šias dainininkes, savo žemiškus kelius jau praėjusias, ir šiandien supa pagarba, jas mena į plokšteles įrašytos dainos bei kaimo kapinėse pastatytas koplytstulpis.

Gerbė papročius ir tradicijas

„Ne del’ta dainuojam,\ Kad žmonės girdėtų –\ Turem liūdnų širdį,\ Kad nustot skaudėti“, – taip kadaise dainuodavo Nibragalio kaimo dainininkės.

Ir skambėjo ta daina, kaip ir kitos jų atliekamos, ypatingai – ne įprastais dviem, o trimis balsais. Taip, kaip niekas kitas Lietuvoje jau nedainuoja – juk paprastai liaudiškos dainos atliekamos dviem balsais – vedėjos ir tarėjų.

O unikaliame nibragaliečių balsų sąskambyje išsiskiria dar viena dalyvė – vadinamoji bosuotoja, žemu pritariančiu balsu suteikianti dainai sodrumo, savito daugiabalsio skambėjimo.

Nibragaliečių dainininkių gyvai atliekamų dainų dabar nebeišgirsime – visos balsingosios jau atgulusios amžinojo poilsio.

O jų šviesius ir prasmingus gyvenimus liudija ir įamžina Nibragalio kapinėse stūksantis koplytstulpis – tautodailininko Eduardo Tito sukurtas paminklas, skirtas visoms savo dainomis kraštą garsinusioms dainininkėms.

Jame, be kita ko, pavaizduoti moterų veidai.

„Kai žiūriu į tuos iš medžio išdrožtus veidus, regis, kiekvieną atpažįstu ir mintyse jų balsus, jų dainas girdžiu“, – sako garsiųjų dainininkių sekėja, jų atminimo puoselėtoja tos pačios Miežiškių seniūnijos, tik kito – Limeikių – kaimo gyventoja Stasė Eigirdienė.

Jos atsiminimai apie nibragalietes patys šilčiausi: „Visos jos buvo ir talentingos dainininkės, ir darbščios šeimininkės, gerbusios savo krašto papročius, tradicijas. Ir ko ėmėsi, tą su meilę darė: ir duoną kepė, ir audė, ir šiaudų sodus pynė. Iš jų daug ko galima buvo pasimokyti.“

Be to, priduria S. Eigirdienė, šios moterys buvusios paprastos ir kuklios – niekada nieko neužgaudavusios, neišjuokdavusios, gerbusios kitus žmones, kitokią nuomonę.

[caption id="attachment_435698" align="aligncenter" width="1612"] Pasaulio lietuvių dainų šventėje Vilniuje, 1998-ieji. Fotografavo S. Skrebė. Panevėžio Kraštotyros muziejaus skaitmeninio archyvo nuotr.[/caption]

Kad skambėtų neskystai

Tai, ką šios moterys per savo gyvenimus nuveikė, ką sukūrė, kuo šildėsi, švietėsi ir kitus švietė, nepamiršta iki šiol.

Žinia apie unikalų Nibragalio kaimo moterų dainavimą trimis balsais labai plačiai pasklido prieš kelis dešimtmečius.

Visos dainininkės to paties kaimo gyventojos – seserys Kuncytės: Petronėlė Kurulienė ir Stasė Barkauskienė, seserys Kapšytės: Petronėlė Baublienė, Stefanija Straževičienė, Leontina Kapšytė bei dar keletas balsingų nibragaliečių – Veronika Zimnickaitė, Stasė Riaubienė, Ona Plėtienė ir kitos, puikiai sutardamos, traukdavo dainas trimis balsais.

Šviesaus atminimo Zitos Kelmickaitės kurtoje laidoje apie Nibragalio dainininkes nuskamba klausimas: „O kodėl reikalingas tas trečias balsas, bosavojantis?“. Į jį viena dainininkė atsako: „Kad be trečio balso daina kažkaip skystai skambės, kaip ir be pamato, neparodys viso grožio.“

Tai ir skleisdavo jos tų dainų grožį taip, „kad net lempos gesdavusios“.

Išgirsti trimis balsais atliekamas lietuviškas dainas – retenybė.

Toks itin senoviškas dainavimo būdas beveik išnykęs.

Laimė, unikalios nibragaliečių dainos nedingo – išliko įrašuose, plokštelėje ir jų sekėjų repertuare.

Netikėta pažintis

Su tokiu neįprastu atlikimu ir Nibragalio dainininkėmis S. Eigirdienė susipažino daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų, kai pati, jauna specialistė, pradėjo dirbti Panevėžio rajone buvusiuose Limeikių kultūros namuose.

Ta pažintis buvo tarsi atsitiktinė.

Balsingosios dainininkės viešai nepasirodydavo, į kultūros namus nevaikščiojo.

Tiesiog giedodavo bažnyčioje, laidotuvėse ar dainuodavo darbus dirbdamos, šeimų, giminių susitikimuose ar šiaip suėjusios.

Tačiau apie jas visi aplinkiniai kaimai žinojo – kitų atliekamos dainos taip gražiai neskambėdavo.

Atsitiko taip, kad jaunos specialistės S. Eigirdienės nuomojamo buto šeimininkė pati buvo kilusi iš Nibragalio ir nuolat visiems pasakodavo, kaip gražiai jos gimtajame kaime moterys dainuoja.

Susidomėjusi kultūros namų vadovė nukeliavo paklausyti tų dainų ir liko sužavėta.

Susipažino su dainininkėmis, pradėjo jas kalbinti, kviesti padainuoti koncertuose.

„Išsiaiškinau, kad šiame kaime taip dainuota nuo seno. Seserys Kuncytės dainuoti išmoko iš savo mamos, o seserys Kapšytės – iš tėvo. O kartu pradėjusios, taip ir dainavo visą gyvenimą“, – prisimena S. Eigirdienė.

Prie seserų ansamblio prisijungdavo ir daugiau dainininkių.

Jomis susidomėjusi kultūros darbuotoja ir etnografinį Nibragalių kaimo ansamblį įkūrė.

[caption id="attachment_435700" align="aligncenter" width="1623"] Su Nibragalio dainininkėmis S. Eigirdienė susipažino daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų, kai pati, jauna specialistė, pradėjo dirbti Panevėžio rajone buvusiuose Limeikių kultūros namuose. Pirmą kartą išgirdusi jų dainavimą liko sužavėta visam gyvenimui. P. Židonio nuotr.[/caption]

Taip dainuoja tik moterys

Dar plačiau Nibragalio dainininkių šlovė pradėjo sklisti, kai jas tarsi perliukus gausioje liaudies dainų jūroje atrado etnografinė ekspedicija iš Panevėžio.

Viena tos ekspedicijos dalyvių, tuomet rajono bibliotekos, o dabar Panevėžio kraštotyros muziejaus Etninės kultūros skyriaus darbuotoja Vitalija Vasiliauskaitė atkreipė dėmesį, kad Nibragalio kaimo dainos vertos įrašyti į Panevėžio krašto nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąrašą.

Jos nuomone, šitoks balsų išmanymas, mokėjimas juos ansamblyje suderinti reikalauja ypatingų gebėjimų ir pastangų, rodo Nibragalio kaimo moterų profesionalų požiūrį į dainavimą.

Įdomu, kad toks bosavimas būdingas tik moteriškai dainavimo tradicijai, moterims dainuojant kartu su vyrais nebosuojama.

„Kaip gerai, kad laiku suspėjome užrašyti – ir plokštelę įrašyti, ir knygelę išleisti, taip savojo krašto dainininkes pagerbti ir ateities kartoms atminimą palikti.“

S. Eigirdienė

Plačiau išgirdus apie tokį savitą, kitur neįprastą dainavimą, kilo vis didesnis susidomėjimas. Prasidėjo pasirodymai, Nibragalyje ėmė lankyti svečiai, o kaimo dainininkės filmuotos, į televizijos studijas kviestos.

Toks susidomėjimas joms galvų nesusuko. Jau solidaus amžiaus, 1918-aisiais, 1923-iaisiais, 1928-aisiais ir panašiais metais gimusios moterys puikiai išmanė visus gyvenimo dėsnius ir tiesas, tad ir liaupsinamos neišpuiko, į žvaigždes nesikėlė.

Išgirdo, ko negirdėję

Prie Panevėžio rajono bibliotekos susibūrusį folkloro kolektyvą, po krašto kaimus ieškojusį etnografinių vertybių, maždaug 1986 metais nibragalietės kaip reikiant nustebino.

Entuziastai buvo aplankę jau daug kaimų, surinkę įdomios medžiagos, kai kartą, klausinėdami apie dainininkus, išgirdo patarimą nuvažiuoti į Nibragalį. Ten neva išgirsiantys, ko negirdėję – dainas su „pabosavojimais“,

Dainininkes suradę ir padainuoti paprašę ekspedicijos dalyviai negalėjo atsistebėti – iš kur tas trečias balsas?

Juk Aukštaitijoje vyrauja dvibalsis dainavimas. Ir niekur kitur taip dainuojant negirdėta.

Iš tikrųjų, toks dainavimo būdas, kokį dar vaikystėje išmoko nibragalietės, Lietuvoje nebūdingas – prie įprasto vedėjo ir tarėjo atlikimo prisideda dar ir žemo gaudimo garsas, primenantis burdoninį kalniečių dainavimą. Toks sąskambis labai gražus, malonus ausiai.

Pasiklausę taip atliekamų dainų, ekspedicijos dalyviai nutarė savo atradimu pasidalinti plačiau ir kreipėsi į Lietuvos muzikos akademiją.

Ir ten buvo susidomėta. Prasidėjo moksliniai tyrimai, ypač sudominę Muzikos ir teatro akademijos docentę dr. Daivą Vyčinienę-Račiūnaitę – Lietuvos etnomuzikologę, tradicinių lietuvių dainų atlikėją.

Dar 1911 metais išleistoje knygoje ji buvo radusi aprašytą atlikimo būdą, kai dainuojant bosuojama dviem garsais. Tačiau nibragalietės dainuodamos bosuoja vienu garsu. Ir tai labai unikalu bei gražu.

[caption id="attachment_435699" align="aligncenter" width="1620"] Nibragalio kapinaitėse stūksantis koplytstulpis – tautodailininko Eduardo Tito sukurtas paminklas, skirtas visoms dainomis šį kraštą garsinusioms dainininkėms. P. Židonio nuotr.[/caption]

Ir plokštelė, ir knygelė

Susidomėjimas Panevėžio rajono dainininkėmis neslūgo.

Į visas keliones nibragalietes išleisdavusi, joms padėdavusi, visais reikalais pasirūpindavusi kultūros įstaigos vadovė S. Eigirdienė pati užrašė šimtą jų atliekamų dainų ir sudarė dainynėlį.

„Kaip gerai, kad laiku suspėjome užrašyti – ir plokštelę įrašyti, ir knygelę išleisti, taip savojo krašto dainininkes pagerbti ir ateities kartoms atminimą palikti“, – sako S. Eigirdienė.

Prieš 15 metų Panevėžio rajono Miežiškių kultūros centras, pasitelkęs į pagalbą kompaktinės plokštelės sudarytojas – Muzikos ir teatro akademijos docentę dr. Daivą Vyčinienę-Račiūnaitę ir Etninės kultūros globos tarybos specialistę Aukštaitijos regionui Vitaliją Vasiliauskaitę – išleido Nibragalio kaimo dainininkių plokštelę.

Plokštelėje įrašyta 30 senųjų Nibragalio kaimo dainų, kurias dainininkėms perdavė jų močiutės, mamos ir tetos.

Ir plokštelė, ir knygelė pavadintos taip, kaip ir moterų atliekama daina – „Ne del‘ ta dainuojam: Nibragalio kaimo dainos“.

Prie kompaktinės plokštelės pridėta 95 puslapių knygelė su straipsniais apie Nibragalio kaimą bei savitą nibragaliečių dainavimo tradiciją, iliustruota fotografijomis.

Atkreiptas dėmesys, jog pradėjus domėtis tokiu dainavimo būdu, paaiškėjo, kad Nibragalio kaimo dainavimo tradicijoje esama ir daugiau stulbinamų staigmenų.

Pasirodo, jog dar anksčiau to kaimo dainininkės ne tik „bosavodavo“, bet ir „tranuodavo“, tai yra dainuojant įsijungdavo ir ketvirtas balsas, dar žemesnis už bosą.

Didelis atradimas

Atkartoti Nibragalio kaimo moterų dainavimą nedaug kas imasi.

Tiesa, puikiai iš šviesaus atminimo motinos S. Barkauskienės dainuoti išmoko dukra Vida Grikšelienė, to išmokė savo dukras Dainą ir Indrę,

Kurį laiką, vadovaujant Jolantai Karaliūnienei, taip dainuodavo Miežiškių kultūros centro Nevėžio padalinio folkloro ansamblis „Radasta“, kuriame dalyvavo ir nibragaliečių sekėja S. Eigirdienė.

Būtent šis ansamblis daug dėmesio skyrė Nibragalio kaimo dainoms populiarinti ir savitam dainavimo būdui išsaugoti. Ir tai labai svarbu, juk etnomuzikologai šių Panevėžio rajono moterų dainavimą bosuojant įvardija kaip vienu iš didžiausių XX a. pabaigos atradimų.

Porą dainų trimis balsais atlieka ir Miežiškių kultūros centro folkloro ansamblis „Ringis“, vadovaujamas Ritos Gasaitienės.

Vadovė sako, kad tai kitoks nei įprasta atlikimo būdas.

Senosioms nibragalietėms jo tarsi nė nereikėjo mokytis, vaikystėje gebėjimai buvo savaime perimti iš senelių ir tėvų.

O naujai pradedantiesiems būtina laikytis pagrindinių ir ne tokių jau paprastų daugiabalsio skambėjimo taisyklių.

Autorius: Vitalija JALIANIAUSKIENĖ

Turinio šaltinis

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama