Poezija
Agne Grineviciute
Turinį įkėlė
gyvybės vanduo
visą naktį lašėjo vanduo
mes neišplaukėm – mes išprotėjom
iki ryto, kol baigės ruduo
žiemą sausą ir aitrią pasėjęs
išėjimas į Vilnių keistai
atsidaro, o liūdna, o liūdna
mums palikti tą vandenį kaip
mūs vienatinį — sūnų
Iš: „Audrapaukščio monologas“ – Vilnius: Versus Aureus, 2001, p. 78.
ką renkiesi:
kavotis ar kovoti?
Iš: „priešnuodžiai“ – Vilnius: visa Lietuva, 2023, p. 34.
įkvėpkim pavasario,
kuris mus įkvepia
įkvėpti giliau
Iš: „priešnuodžiai“ – Vilnius: visa Lietuva, 2023, p. 76.
2
Tarp Tigro ir Eufrato,
tarp Lėvens ir Svalios,
žmonės gimsta ir sukasi gyvenimo ratas
atgalios
17
Tylintis Ustukių tiltas,
laukia, kol mes nutilsim.
19
Kalbėkite Pasvalio upės –
tenusilupa mūsų mintys,
pralaimėjimai, pergalės.
Tegu lieka tik mūšis prie Mūšos,
ir laimėtojos saulės tylėjimas amžinas - - -
24
Nesijaučiu esąs žiemgalis,
nes žiemą dingsta visos mano galios.
52
Beržų sula teka
tai mano sala, mano Itakė.
Iš: „išpažintys, ciklas Pasvalys: pradžios knyga“ – Vilnius: visa Lietuva, 2024, p. 74–79.
išlankstyk man iš vėjo žuvėdrą
tą, kuri klykdama ženklą duoda
kokį ženklą
nepaprastą ženklą
apie lengvą kaip vakaras ranką
kuri tąkart išlankstė mane
Iš: „Ilgesio tomografija“ – 2019, p. 65.
Pabaigos giesmė
O mūsų dievai – nei sidabro, nei aukso,
jie turi akis, ir mato tai, ką nori matyti,
ausis turi, ir girdi tai, ką trokšta girdėti,
jų kūnus kasdien įamžina nuotraukos,
nuo kurių nemokame atsitraukti, nes
dievai, kuriuos garbinam,
yra dievai, kurių nekenčiam
Iš: „Amžinybės mozaikos“ – Kaišiadorys: Printėja, 2021, p. 14.
Rudens šviesa
Rudens šviesa, o mano broli,
rudens šviesa jau pranašauja žiemą,
nekaltą sniegą, šilumą namie,
ir šąlančias rankas, ir miegą,
gilesnį už vienatvę, nes
vienas tiktai tas, kurio šviesa,
kurio šviesa jau nepasiekia
Iš: „Amžinybės mozaikos“ – Kaišiadorys: Printėja, 2021, p. 22.
Istorija
Niekada nemačiau
išplaukiančio laivo,
tačiau vis greičiau
ir greičiau plaukė dienos,
savaitės, mėnesiai, metai.
Aš mačiau, kaip ne vienas Homeras apako,
kaip daug sykių
visai ne laiku baigėsi laikas,
ir vis vien – istorija tęsias.
Susitaikyk, žiūrėk, nes
savo ilgesiu išgydyti esat
Iš: „Amžinybės mozaikos“ – Kaišiadorys: Printėja, 2021, p. 22.
Bronius Krivickas-Klaidatikis,
1 9 1 9–1 9 5 2
Kuo tu tiki ir kuo netiki? Niekas nesuprato,
tik matė šviesą. Šviesą, kuri akina.
Iš: „Amžinybės mozaikos“ – Kaišiadorys: Printėja, 2021, p. 68.
Mamertas Indriliūnas, 1920–1945
Tu nebijojai tų, kurie žudo kūnus.
Džiaugsmu paversk ir mūsų liūdnumą...
Iš: „Amžinybės mozaikos“ – Kaišiadorys: Printėja, 2021, p. 41.
Lobis
Kaip sunku – beveik neįmanoma –
garbinti tai, ko nepažįsti, ką matai –
lyg per tirštą pavasario rūką –
per žodžius svetimus.
Vienintelis kelias – žiūrėti nematant,
kad tai, kas lig šiol buvo svetima, taptų
grobiu tavo, giminės brangenybėmis,
kurias saugotum dieną ir naktį, nes
tavo širdis ten, kur tavo akys
Iš: „Amžinybės mozaikos“ – Kaišiadorys: Printėja, 2021, p. 80.
Autorius: Tomas Taškauskas
Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama
