Liūdesio soduose – liūdesio gėlės

Algimanto Krinčiaus (tikr. Kaminsko) biografija gali būti labai trumpa, jei vardytume tik datas ir įprastinius faktus: gimė, mokėsi, dirbo... Bet – ji gali būti labai ilga, jei vardytume ir visas jo išleistas knygas. Čia koncentruojamės į trumpąjį variantą ir tik į tą knygų dalį, kuriose yra meninė autoriaus kūryba: eilėraščiai ir miniatiūros. Šios publikacijos tikslas – pristatyti ilgametį žurnalo redakcijos narį, daugybės istorinių knygų ir straipsnių autorių kaip grožinės literatūros tekstų kūrėją. Vis dėlto, nedirstelėjus į kitokius faktus, nenusitiestų kelias ir į rašytojo pasaulio pažinimą.  

Tad – trumpai

Algimantas gimė Kaune 1957 metų rugpjūtį. 1979 m. baigė tuomečio Vilniaus valstybinio pedagoginio instituto Lietuvių kalbos ir literatūros fakultetą. Po studijų tapo Pasvalio r. Krinčino aštuonmetės mokyklos (Antano Vienažindžio pagrindinės mokyklos, nuo 2020 m. progimnazijos, galop – Pasvalio Svalios progimnazijos Krinčino skyriaus) lietuvių kalbos mokytoju, o nuo 1994 m. iki 2023 m. ėjo šios mokyklos direktoriaus pareigas. Šiuo metu turi įsipareigojimų Pasvalio krašto muziejui, gyvena Pasvalyje.

Algimanto hobis – šachmatai: jis yra korespondencinių šachmatų nacionalinis ir tarptautinis meistras, Lietuvos čempionas (1987), sidabro ir bronzos medalių laimėtojas, taip pat pasaulio esperantininkų šachmatų lygos čempionas. Apie šį pomėgį 2006 m. parašė knygą „Vienas prieš pasaulį. 25‑eri korespondencinių šachmatų metai“.

O maždaug nuo 2001 m. Algimantas pasineria į istorinių dokumentų tyrinėjimą ir leidžia tokio pobūdžio knygas savilaidos būdu (kai knygos parengiamos savarankiškai, be leidyklos paslaugų). Jo paties sudarytoje „Savilaidos“ bibliografijoje (2002–2022) – 169 pozicijos. Naujausias leidinys – 2024 m. UAB „Panevėžio spaustuvės“ išleista didžiulė knyga „Vilniaus katedros kapitulos Pasvalio valdos inventoriai, registrai, apyskaitos. I dalis, 1550–1830 m.“ 2003 metais už reikšmingų krašto kultūros faktų išaiškinimą ir aprašymą Algimantui Kaminskui-Krinčiui paskirta Pasvalio krašto kultūros premija.

„Pabėgu į praeitį. Vertikaliai. Kelis šimtmečius atgal. Vertikali kelionė – kita dimensija. Grįžtu pailsėjęs ir stebiuosi, kaip viskas čia pasikeitę. Net arklių nebėra. Vien skardos dėžutės ant ratų. Patogu, ką ir kalbėti!“

Krinčius neatsiejamas nuo Krinčino 

Algimanto pseudonimas, be abejonės, inspiruotas vietovės, su kuria susieti 44 gyvenimo metai. Pirmieji „Savilaidos“ leidiniai buvo skirti būtent šiam kraštui – pirmiausiai literatūriniam laukui (visgi Algimantas turi lituanisto specialybę). 2002 metais, žyminčiais „Savilaidos“ pradžią, išleista Krinčino poezijos antologija „Paversmių versmių šviesoj“ – joje 28 poetų, turinčių „matomas ar nujaučiamas“ jungtis su šiuo Šiaurės Lietuvos miesteliu, kūriniai. Anksti mirusio Krinčino mokyklos mokytojo Leonido Šimoliūno (1945–1995) literatūrinis palikimas išleistas dviem knygomis: „Gyvenimo žavesys“ ir „Anapus kančios ir džiaugsmo“ (2003). Kiek vėliau į „Savilaidą“ priimtas ir Krinčino krašte augęs žymus poetas Mykolas Karčiauskas – jo eilėraščių rinkinys „Baimės matematika“ išleistas 2007 m.

Istoriniai Krinčino miestelio praeities tyrinėjimai sudėti į knygą „Istorinės erdvės beieškant“ (tai ir bažnyčios, dvaro, mokyklos praeitis, šio krašto dailininkai, rašytojai ir kt.) – pirmąkart ji išleista 2002 m., paskui dar keletą kartų pildyta ir perleista. „Krinčino kasdienybė: šis tas iš praeities“ – dar viena istorinė knyga (2007, 2008). Algimantas perrašė senąsias (1697–1947) Krinčino bažnyčios jungtuvių, mirties ir krikšto metrikų knygas ir su šiais tekstais išleido per 60 knygų – ir nedidelės apimties brošiūrų, ir didesnių rinkinių. Tai ypatingo kruopštumo ir kantrybės reikalaujantis darbas.

„Parengus kito žmogaus tekstą – seną istorijos šaltinį – ištinka siaubo akimirka: dabar eilė mano paties tekstui. Baltas popieriaus lapas ir minčių sangrūda, kurią reikės žūtbūt suguldyti tvarkinga eile, kad tekstas būtų įdomus ir paskaitomas. Grįžti į save visada skausminga.“

Literatūriniai tekstai – eilėraščiai, miniatiūros, aforizmai

Tarp istorinių leidinių yra ir autorinės kūrybos knygų – 14 mažų knygelių (atviruko dydžio, plonu viršeliu, susegtų lyg sąsiuvinis) ir pora solidesnių knygų (didesnio formato, suklijuotų ir storesniu viršeliu): tai „Liūdesio gėlės. Beprasmiai tekstai“ (2014) ir „Liūdesio sodai. Nevilties žmogaus užrašai“ (2024).

Algimantas Krinčius mėgsta žodį „tekstas“. Pirminė reikšmė – audeklas (lot. textum), bet šiaipgi juo įvardijame kalbos audinį, išaustą iš sakinių, susijusių pagal prasmę. Tačiau čia „apkalbamas“ autorius savo tekstus pavadina ir beprasmiais, be to, išleidžia knygelę „Tekstai be žodžių“, kurioje – tušti puslapiai, tik pačiame gale įdėtas filosofinis pamąstymas „Teksto mirtis“: „Kad tekstas būtų talpus, reikia tikslių žodžių. Jų neturi būti per daug. Parašęs pamatai, kurių žodžių galėjo ir nebūti. Juos išbrauki. Po kurio laiko skaitai ir vėl išbrauki. Po to dar. Ir dar. Galų gale lieka vienas galbūt prasmingiausias žodis. Tačiau vienas žodis nėra tekstas. Tad išbrauki ir jį. Taip miršta tekstas. Ir gimsta tyla. Bet Šiapus tylos nėra. Ji absoliuti tik Anapus. Tad gali būti, kad teksto mirtis – introdukcija į buvimo finalą, į tylą, į Anapusybę. Tai mano žodžiai. Visus kitus susikurkite patys.“

Visgi skaitytojai džiaugiasi, turėdami galimybę vartyti tuos kalbos „audeklus“, išaustus, supintus iš Algimanto minčių, tapusių prasmingais tekstais, t. y. skaityti jo knygas. Randame ir miniatiūriškų – vienu ar dviem, trimis sakiniais įkūnytų – gyvenimo reiškinių pagavų, ir siužetinių istorijų, kurioms prireikia ir pusės puslapio, susitinkame ir su eilėraščiais, dažnokai – trieiliais, pavadinamais japoniškais haiku. Kokia bebūtų tekstų forma, jie visi skaitytoją „užkabina“ giliamintiškumu, atvirumu, „gyvu nervu“. Bet juose gana daug liūdesio (tai pabrėžia ir knygų pavadinimai) – dažniausiai egzistencinio, nes mąstoma apie pabaigą, išėjimą – apie mirtį. Ką gi, mirtis yra vienintelis dalykas, kuris tikrai ateityje įvyks, o šitas suvokimas stiprina meilę gyvenimui. Bet ir tame gyvenime – pesimistiškas atodūsis: „Tik tylėjimas dar turi prasmės...“ O šiaipgi vis tiek „priekyje – kelio pabaiga“, tik „valanda nėra žinoma“. Ir toks „liūdesio žmogus“ žiūri į debesis...

Galima manyti, kad ši pozicija tik sukurta lyriniam herojui ar pasakotojui, bet nėra autoriaus išgyvenama, bet ar kas nors galėtų paneigti rašymo ir gyvenimo sąveiką? Kaip besislėptų autorius, vis tiek kitam (skaitytojui) kalba ir apie savo patirtis. Kita vertus, kas Algimanto tekstuose sakoma kaip tiesa, kartais yra tiktai tyčinis apsimetimas, kad tai tiesa... Skaitytojui reikia „pagauti“ ironiją. O kartais – smagiai nusijuokti. Ir vis tiek – ar su humoro gaidele, ar su ironijos doze – veši „liūdesio sodai“...

Taigi – apie gyvenimą ir mirtį (o į šias sąvokas sutelpa viskas) rašoma visaip: ir aforistiniu sakiniu („Net Dievas negali pakeisti praeities“), ir filosofine miniatiūra, ir eilėraščiu ar trieiliu, bet ir ironiškais, paradoksaliais teiginiais ar kalambūru („Niekas iš ten nesugrįžta, / Kad pasakytų, jog / Niekas iš ten nesugrįš“), žodžių žaismu („Pagyros, premijos, vardai, laipsniai – tuštybių tuštybė tuščiavidurių tuštukų tuštybei paglostyti“). Kad Algimantas turi savitą rašymo / kalbėjimo stilių (į kurį sutelpa čia išvardytos definicijos), rodo ir vienos knygos (kurioje „antipoezija“) pavadinimas: „Banalios išgalvotojo Algimanto Krinčiaus mintys, užrašytos dar prieš III pasaulinį karą, tūnant savanoriškoje tremtyje palatvijy, vėlų rudenį MMXV Viešpaties metais“.

„Pasakysiu sau ir tau, kodėl slapyvardžiu padalinau save į dvi dalis. Ogi todėl, kad nesupainiočiau socialiai funkcionuojančio savo kūno ir tikrojo savęs. Tačiau kartais pagalvoju: o kuris gi iš jų man labiau patinka? Jei nereikėtų vergauti pilvui, šio klausimo nė nebūtų. O gal nebūtų ir manęs?“

Autorius: Regina Grubinskienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama