Rašytojos Žemaitės gyvenime – trys pasvaliečiai vyrai

Seimo nutarimu 2025-ieji, be kitų sukakčių, paskirti ir rašytojai Žemaitei atminti, nes sukanka 180 metų nuo jos gimimo 1845 m. birželio 4 dieną. Plungės rajone buvusiame Bukantės dvarelyje gimusią ir per 50 metų po įvairias Žemaitijos vietas besiblaškiusią Juliją Beniuševičiūtę-Žymantienę likimas suvedė su jai tolimo Pasvalio krašto žmonėmis, o tarp jų buvo trys vyrai, kurių buvimą rašytojos gyvenime verta apžvelgti. Juolab kad šių vyrų biografijos neeilinės.

Petras Avižonis

(1875 m. balandžio 17 d. Pasvalys – 1939 m. spalio 17 d. Kaunas)

Šis pasvalietis – garsus gydytojas oftalmologas, knygų apie akių ligas autorius. Pasvalyje jo vardu pavadinta gatvė, joje prie Pasvalio krašto muziejaus stovi paminklas (skulpt. A. Bosas). Šiemet minima ir jo gyvenimo sukaktis: gimė prieš 150 metų ūkininkų Jono ir Salomėjos Avižonių šeimoje (brolis Juozas tapo žymiu pedagogu, Pasvalio gimnazijos kūrėju ir direktoriumi). Petras Avižonis dirbo gydytoju Ariogaloje, Žagarėje, Šiauliuose, Kaune, dėstė Lietuvos universitete, buvo šio universiteto rektorius, rašė mokslinius straipsnius, leido knygas. Jo rūpesčiu Kaune pastatyta akių ligų klinika, įkurta Kauno medicinos draugija, Lietuvos akių gydytojų draugija ir t. t. Ko gero, mažiau žinoma, kad Petras Avižonis buvo ir kalbininkas: 1899 m. parašė „Lietuvišką gramatikėlę“, kuria pasirėmė J. Jablonskis, leisdamas savo gramatiką 1901 m., talkino žodynų rengėjams, sukūrė apie 250 lietuviškų medicinos terminų; be to, gabeno ir platino draudžiamą lietuvišką spaudą.

Ilgas būtų visų Petro Avižonio darbų ir nuopelnų sąrašas, bet šiuo atveju rūpi jo ryšiai su rašytoja Žemaite. Petras, baigęs Mintaujos gimnaziją (ten jo mokytojas buvo J. Jablonskis), 1895–1897 m. studijavo Peterburgo universitete ir čia susidraugavo su Povilu Višinskiu, o per jį – su Žemaite (paskui Petras perėjo į Tartu universitetą studijuoti medicinos). Perrašinėdavo jos tekstus, taisė kalbą, platino, skaitė jos kūrinius publikai. Tikriausiai buvo tarp tų studentų, kurie nutarė kas mėnesį rinkti pinigus ir kaip pašalpą siųsti Žemaitei. Nors P. Višinskis apie Petrą Avižonį rašė: „Baisiai vargingai gyvena: lekcijų neturi, uždarbio nė jokio; pietus netankiai temato.“ Petras labai krimtosi, kai jo brangų apsiaustą pavogė, besilankant Pasvalyje pas kleboną, o šis tik menkus kailinėlius davęs vietoj pavogto rūbo...

Su Petru Avižoniu Julija Žymantienė susipažino 1897 m. vasarą Ušnėnuose, kur tuo metu gyveno: čia jį ir daktarą S. Matulaitį atvežė Povilas. Petras buvęs linksmų akių, bet lėtoko būdo. Tris dienas pasibuvo pas Žemaitę. Ji skaitė svečiams savo kūrinius, visi kartu juos aptarinėjo. Ir vėliau Petras kartu su Povilu buvo pirmieji jos kūrinių skaitytojai ir kritikai, patarėjai, ypač padėję istorijas tinkamai pabaigti, kas Žemaitei nelabai sekėsi.

Visus ją remiančius studentus Žemaitė vadindavo „mano vaikeliai“. Petrą ji praminė Avižėle (Avižėliu), vadindavo ir Aviža, ir švelniai Petriuku. Ėmė susirašinėti su juo (1897 m. spalį klausė Povilo: „Kur gyvena P. Avižėlė – Petrapilyj ar kur kitur išvyko? Pas mane ničnieko nebeatrašo...“, kituose laiškuose: „Siunčiu labas dienas P. Avižėlei“; „Pasveikink nuo manęs Gaidelį ir Avižėlę, ir Sirutėlę; neparašai, kur gyvena Aviža“). Sužinojusi, kad Petras sunkiai materialiai laikosi, rašė Povilui: „Maželėlis, tas mano Avižėlė, kad jis man prisiųstų savo antrašą, nusiųsčiau nors kastinio lauknešėlį...“ 1897 m. pabaigoje, beruošdamas rašytojos susitikimą su G. Petkevičaite-Bite, Petras Žemaitei atsiuntė studentų suaukotus 5 rublius, kitus pasilikęs jai knygoms nupirkti.

Pirmasis Žemaitės ir G. Petkevičaitės-Bitės susitikimas įvyko 1898 m. pradžioje. Sausio 3 d. Julija išvažiavo iš Ušnėnų į Šiaulius, pernakvojo pas dukrą Pranę. Sausio 4 d. iš Šiaulių traukiniu atvažiavo į Panevėžį, o čia turėjo laukti Petras Avižonis, bet jo nebuvo („Susirašinėjam jau su Avižėle, jau jisai dabar Pasvalyj, žadėjo ar pats į Panevėžį atvažiuoti, arba brolį atsiųsti, man tik reikės paklausti, kame Avižonio arkliai“). Tik vakare ji susirado žydą, kuris sutiko už nedidelį mokestį ją nuvežti į Pasvalį: važiavo pernakt, tik paryčiui pasiekė Avižonio namus. Čia ją pasitiko „be galo širdingai“. Julija iškart susidraugavo su Petro mama („ligi popiečio paplepėjom“). Petro sesuo rašytoją taip įsiminė: „apsivilkusi ilgais muštais kailiniais, įsisupusi į šiltą skarą“; linksma, šneki, kalbanti keistai, ne visai suprantamai (aišku, žemaitiškai). Atsivežė kastinio, visus pavaišino. Su Petru aptarinėjo rankraščius („pripaišiau jau keliolika puslapių, bet kažin kas išdygs, vešiuos ir tą prie Avižėlio ant rodos“). Sausio 5 d. popietę Petras Žemaitę vežė į Joniškėlį, pakeliui jiedu šnekėjosi apie jos kūrinius. Joniškėlyje rašytoja prabuvo visą savaitę.

(O paskui čia atvažiuodavo ir dažniau. Abi moterys tapo geromis draugėmis, nors Gabrielė buvo 16 metų jaunesnė už Juliją. Šioji padėdavo Gabrielei dirbti vaistinėje. Abi kartu kūrė komedijas vaidinimams, pasirašinėjo „Dvi moteri“. Vėliau Gabrielė pasikvietė į dvarą Puziniškyje, kur Julija dirbo ekonome ir slaugė pasiligojusį jos tėvą. Joniškėlyje, Karpio dvare, kurį laiką (1899–1902) raštininku tarnavo Julijos sūnus Antanas, o nuo 1908 iki 1920 metų – ir dukra Juzefa, tuomet našlavusi ir viena auginusi dukrą Elzę. Čia ūkvedžiu tarnavo ir Kostantas Petrauskas, vėlyvoji Žemaitės meilė.)

Po viešnagės Žemaitė parašė laišką P. Avižoniui – dėkojo jam „už nugabenimą“ ir prašė: „pasveikink nuo manęs saviškius – tetušius, seseris ir broliukus, padėkavok už širdingas vaišes.“ Dar paprašė jos adresą perduoti broliui Antanui – jei parašytų, ji labai džiaugtųsi.

Netrukus Petras kartu su Gabriele ją aplankė Ušnėnuose, mirus vyrui Laurynui – 1898 m. liepos 24 d. Visi keturi draugai (be abejo, ir P. Višinskis), susėdę trobelės alkieriuje, klausėsi Žemaitės skaitomų kūrinių. Nors Povilas kritikavo veikėjų paveikslus, Avižėlė išgyrė puikius gamtos vaizdus. Nakvojo Petras pas Višinskį, o Bitė liko Žemaitės troboje. Čia svečiai prabuvo kelias dienas.

Tų pačių metų pabaigoje, švenčiant Naujuosius, rašytoja P. Avižonio laukė Joniškėlyje, kur ji buvo atsidūrusi, bet šis liko dirbti klinikoje Mintaujoje, dalyvavo tik brolis Juozas. Iš tėvo Avižonio, atvažiavusio šio parsivežti, Julija sužinojo, kad Petro brolį Antaną paėmė į kariuomenę, ir visi dėl to labai sielvartauja.

1901 m. vasarą inteligentai buvo susirinkę Puziniškyje pasitarti dėl nacionalinio judėjimo prieš caro valdžią – ten buvo ir P. Avižonis, ir Žemaitė. 1903 m. pavasarį Bubiuose, Putvinskių dvare (Šiaulių r.) P. Višinskis suorganizavo lietuvišką gegužinę – ir čia Žemaitė sutiko Petrą Avižonį, abu smagiai šoko. Žinoma, kad jiedu susitiko 1912 m. birželį Vilniuje vykusiame Lietuvių mokslo draugijos susirinkime, kur ji dalyvavo kaip garbės viešnia.

Bet paskutinis jų susitikimas Kaune 1921 m., Žemaitei grįžus iš JAV, nebebuvo malonus: „mielasis Avižėlė“, susirūpinęs ligoniais, jai neturėjo laiko („tik pasimatėm, nieko nepasišnekėjome“). 

Jonas Vileišis

(1872 m. sausio 3 d. Mediniai, Pasvalio r. – 1942 m. birželio 1 d. Kaunas)

Lietuvos valstybės ir visuomenės veikėjas Jonas Vileišis kur kas geriau žinomas asmuo – Vasario 16-osios Akto signataras, Kauno burmistras. Peterburgo universitete studijavo maždaug tuo pačiu laiku kaip ir P. Avižonis bei P. Višinskis: 1891 m. baigė Fizikos ir matematikos fakultetą, o 1898 m. – Teisės fakultetą. Vilniuje dirbo brolio Petro Vileišio „Vilniaus žiniose“, paskui pats įsteigė savaitraštį „Lietuvos ūkininkas“, laikraštį „Lietuvos žinios“, o su šiais leidiniais bendradarbiavo ir Žemaitė.

1899 m. Julija Žymantienė išvažiavo iš Ušnėnų kaimo ir pradėjo savo odisėją po Lietuvą, trokšdama kitokio gyvenimo, negu iki tol turėjo. Užaugo ir savo šeimas sukūrė keturios dukros, abu sūnūs išvyko į Ameriką, mirė vyras, ir ji pasijuto laisva. Iš pradžių įsidarbino ekonome Graužikuose, Kelmės r., Vlado Putvinskio dvare. Kai 1904 m. P. Vileišis įsteigė „Vilniaus žinias“, P. Višinskis, norėdamas ją ištraukti iš kaimo aplinkos, kalbino vykti į Vilnių ir įsijungti į redakciją, bet Julija abejojo savo jėgomis, teisinosi, kad nemokanti gramatiškai rašyti. Be to, draugavo su socialdemokratinių pažiūrų žmonėmis (toks buvo ir P. Avižonis), tad konservatoriška Petro Vileišio pozicija nelabai tiko. Visgi 1907 m. sausį šiam laikraščiui parašė straipsnį apie lietuvių dailės parodą ir po to ėmė bendradarbiauti. O 1908 m. susirūpinusi lėkė į Vilnių, kai sužinojo, kad leidinys atsidūrė prie bankroto ribos (gelbėti laikraštį važiavo ir G. Petkevičaitė-Bitė).  

Nuo 1911 m. Žemaitė gyveno Vilniuje, išsinuomodama kambarius. 1913 m. vasarą Jono Vileišio šeima, išvykstanti vasarai į Palangą, paprašė pasaugoti jų butą ir pasiūlė užmokestį – ji mielai apsigyveno tame bute, kur buvo puikios sąlygos kūrybai. Be to, J. Vileišis pasikvietė ją dirbti laikraščio „Lietuvos žinios“ atsakingąja sekretore. Už šias pareigas, kurias ėjo 1913–1915 m., Žemaitė gaudavo menką atlygį, bet ir tai ją tenkino, nes pinigų labai trūko. Ji buvo atsakinga už laikraščio ir jo priedų „Aušrinė“ bei „Mokykla“ turinį. 1914 m. gegužę vienas numeris už vyr. redaktoriaus Jurgio Šaulio straipsnį buvo valdžios konfiskuotas, o numerį pasirašiusiai Žemaitei iškelta byla: tardoma ji neišdavė straipsnio autoriaus, ir teismas po metų jai skyrė 2 savaites arešto – į kalėjimą pateko kaip politinė kalinė.  

Karo metais, 1914 m. rudenį, Žemaitė įstojo į Vilniuje susikūrusį Šelpimo komitetą ir apsiėmė rūpintis karo pabėgėlių maitinimu. Ji prižiūrėjo ir Antakalnyje, Petro Vileišio namo pusrūsyje, įkurtą prieglaudą karo pabėgėliams, o kai namo šeimininkas atsakė patalpas, surado kitą vietą. 1915 m. su bičiuliais Andriumi ir Aleksandra Bulotais išvažiavo į Ameriką rinkti aukų karo pabėgėliams.

(Minėtinas epizodas: kai apie 1915 m. Jonas Vileišis nusipirko dvarelį Ukmergės rajone, ūkiui tvarkyti ketino pasikviesti Žemaitės mylimąjį pasvalietį Kostantą Petrauską, tuomet tarnavusį Puodžiškiuose prie Klovainių.)

1919 m. pabaigoje į Ameriką atvažiavo ir Jonas Vileišis su „Lietuvos misija“– grupelė lietuvių taip pat čia rinko lėšas nepriklausomai valstybei paremti. Susitikęs Žemaitę, jis ragino grįžti namo, nes esanti reikalinga Lietuvoje. Pažadėjo padėti, siūlė grįžti į Lietuvą kartu. Pasikvietęs arbatėlės drauge su kitais lietuviais, papasakojo apie padėtį Lietuvoje. Visus metus Žemaitė planavo kelionę, tikėdamasi J. Vileišio pagalbos, bet ir abejodama jo pažadu. Su juo, grįžtančiu iš valdiškos misijos, nereikėtų paso, nereikėtų muitų mokėti (buvo sukrovusi dvi dėžes dovanų artimiesiems) ir į Lietuvą lengvai įleistų. Viena vykti nesiryžo ir dėl nusilpusios sveikatos – jai buvo 75-eri ir dažnai kamavo visokios ligos.

Tik 1921 m. vasarą Jonas Vileišis jai sutvarkė kelionės dokumentus, o pats tuo metu negalėdamas kartu plaukti į Lietuvą, surado rašytojai globėjus kelionėje. 1921 m. liepos 6 d. Žemaitė išplaukė iš Amerikos, liepos 23 d. jau buvo Kaune. Netrukus ir su Jonu Vileišiu čia susitiko – buvo suorganizuotas priėmimas iš JAV sugrįžusiems aukų rinkėjams. 

Kostantas Petrauskas

(1878 m. spalio 9 d. Dičiūnai, Pasvalio r. – 1946 m. Dičiūnai)

Kostantas Petrauskas tiems, kurie domėjosi rašytojos Žemaitės gyvenimu, žinomas tik kaip jos mylimasis, dirbęs ūkvedžiu Puziniškyje ir bajorų Karpių dvaruose. Tačiau neseniai pasvaliečiui kraštotyrininkui Algimantui Stalilioniui pavyko rasti daugiau žinių apie jį (domėjosi archyvine medžiaga, užrašė K. Petrausko dukterėčios Dalios Vaičelytės, gyvenančios Panevėžio rajone, atsiminimus). Tad galima sudėlioti šio vyriškio biografiją.

Kostantas Petrauskas – mažažemių valstiečių, gyvenusių Dičiūnų kaime netoli Pušaloto, sūnus. Tėvas spaudos draudimo metais platino lietuviškas knygas, bendravo su knygnešiu Jurgiu Bieliniu. Giminėje buvo kunigų: motinos brolis kunigas Feliksas Sereika (1845–1913) žinomas ir kaip literatas, spaudos darbuotojas, švietėjas, knygnešys; giminaitis buvo ir Krinčino klebonas Motiejus Požėla, kurio rūpesčiu pastatyta bažnyčios varpinė (mirė 1913 m.).

Kostantas (ne Konstantinas) augo su keturiais broliais ir trimis seserimis. Baigęs pradžios mokyklą, mokėsi Varšuvos sodininkystės ir daržininkystės mokykloje, paskui bitininko specialybę įgijo Gardine. Mokėjo lenkų kalbą. Tarnavo ekonomu (ūkvedžiu) įvairiuose dvaruose: Dromile (Gardino gubernijoje), Puziniškyje, Raubuose (Šeduvos vlsč.), Moliūnuose (Pasvalio r.), Joniškėlyje, Puodžiškiuose (Klovainių vlsč.). Benediktas Karpis jį buvo paskyręs prižiūrėti bitynus visuose jo dvaruose. Apylinkėse Kostantas (vadintas ir Kostu) garsėjo ir kaip gero naminio alaus gamintojas.

1918 m. atsisakė tarnystės dvaruose ir grįžo į gimtuosius Dičiūnus (1914 m. kaimas buvo išskirstytas į viensėdžius, Petrauskai įsikūrė 11 ha žemėje). 1918 m. gruodžio 22 d. Kostantas įstojo į Pušaloto partizanų kuopą. Kovose nedalyvavo, nes buvo neįgalus – nelankstė dešinės kojos kelio sąnario. K. Petrauskas buvo išrinktas į pirmąjį Pušaloto komitetą, netrukus į Joniškėlio apskrities komitetą ir jam patikėtos ekonomo pareigos – daugiausia rūpinosi partizanų maistu.

1919 m. pradžioje užėjus bolševikams, kovotojai buvo priversti pereiti į jų suformuotą komitetą – jame buvo ir K. Petrauskas. Yra liudijimų, kaip jis stengėsi padėti žmonėms. Jo kambaryje vyko slapti partizanų pasitarimai, juos perspėdavo apie raudonarmiečių judėjimą. Kartą Kostantui pavyko sulaikyti bolševikų traukinį Joniškėlio stotyje: paprašė patikimą mašinistą sugadinti garvežį. Perėmė apie 100 šautuvų, kuriuos perdavė Joniškėlio mirties bataliono štabui. Kai bolševikai bėgo iš šio krašto, įsakė K. Petrauskui atiduoti jiems visą maistą, bet jis sugebėjo paslėpti daug mėsos.

Kai batalionas išsikėlė į Panevėžį ir buvo suformuotas Pasvalio apskrities komitetas, K. Petrauskas liko Joniškėlyje prižiūrėti turtą. Joniškėlio apsaugos štabe tarnavo iki 1919 m. birželio 25 d. Po to grįžo į tėviškę Dičiūnuose ir ten ūkininkavo. Po Antrojo pasaulinio karo Kostantas slapstėsi pas seserį Valeriją Vaičelienę Šerpliškių kaime, tuomečiame Pumpėnų valsčiuje.

K. Petrauskas mirė 1946 m., kartu su žmona Juzefa (Žemaitės dukra, mirusia 1948 m.) palaidoti Pušaloto kapinėse.

Taigi Kostantas Petrauskas buvo Lietuvos nepriklausomybės kovų dalyvis. Deja, Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio vardas jam nebuvo suteiktas. 1928 m. apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės 10-mečio jubiliejiniu medaliu, 1935 m. – Vytauto Didžiojo ordino 3-ojo laipsnio medaliu.

Žemaitė su Kostantu Petrausku susipažino Puziniškyje, kur ji buvo įsikūrusi nuo 1906 metų. P. Višinskis ją supažindino su G. Petkevičaite-Bite, ir šioji Juliją, neturinčią nuolatinės gyvenamosios vietos ir uždarbio, pasikvietė į savo tėvų dvarą ir čia įdarbino – paskyrė tvarkyti ūkio reikalus. 

Kostantas Puziniškyje ūkvedžiu dirbo nuo 1910-ųjų. Jis buvo 33 metais jaunesnis už rašytoją. Inteligentiškas, išsilavinęs, gražus vyras (aukštaūgis, garbanotų plaukų, tik raišas) ją traukė ir gebėjimu bendrauti, ir paslaptingu vidiniu žavesiu. Jiedu rasdavo apie ką kalbėtis: ir apie knygas, ir apie politiką. Tarp šių žmonių užgimė meilės ryšys. Dėl ūkinių reikalų kartu važiuodami į Rozalimą ar Joniškėlį, turėdavo galimybę pabūti dviese, išsikalbėti.

Žemaitė tuomet buvo sulaukusi 65-erių, jau 12 metų našlė – vyras Laurynas Žymantas mirė 1898 m. 33 vedybinio gyvenimo metai jai laimės nenešė. Pagimdė 7 vaikus (užaugo šeši), gyveno ūkiškai, bet nesėkmingai, o dėl to vyras kaltino žmoną, nemokančią tvarkytis, ir ne tik plūsdavo bjauriais žodžiais, bet ir ranką prieš ją pakeldavo. Sėkmės ieškant, teko nuolat keisti vietas – Žymantai buvo apsistoję net 13-oje Žemaitijos kaimų. Julijos kūrybą vyras vadino „glupstvomis“. Tad Julijos širdis, ištroškusi meilės ir dvasinės bendrystės, linko prie sutikto malonaus vyriškio, kuris mokėjo būti švelnus ir suprato jos polinkį skaityti ir rašyti.

Apie užgimusius abipusius jausmus liudija išlikę Žemaitės laiškai, Kostantui rašyti nuo 1911 metų, kai ji apsigyveno Vilniuje, o jis, palikęs Puziniškį, ėmė dirbti ūkvedžiu Karpių dvaruose: jos laiškai skriejo į Raubus, Moliūnus, Joniškėlį, Puodžiškius (Podiškius?). Nors Žemaitė bene kiekviename laiške atkakliai mylimojo prašė laiškus sudeginti, visgi šis nepakluso ir laiškus išsaugojo (62 laiškai išspausdinti Žemaitės „Raštų“ VI tome, išleistame 1958 m.). Jie išliko, nes Kostantas grąžino laiškus Julijai, o ji pati nespėjo sudeginti – netrukus mirė, peršalusi ir susirgusi plaučių uždegimu.

„Mano vaikeli“, – taip į Kostantą laiškuose kreipdavosi Julija. „Man ilgu! Man ilgu...“ – dažnai cituodavo žodžius iš girdėtos dainos „Karvelėli mėlynasai“. „Kodėl, kodėl Tavęs čia nėra?“ – pasiimdavo žodžius ir iš savo bičiulės Šatrijos Raganos novelės „Dėl ko tavęs čia nėra?“ Prašydavo mylimąjį ir jai paieškoti vietos ten, kur jis dirbo („dirbčiau sunkiausiai, bile tik sykiu, by tik arti...“).

Julija labai norėjo, kad Kostantas iš Raubų persikeltų į Moliūnų dvarą netoli Pumpėnų: juk arti būtų Puziniškis ir Joniškėlis, gal lengviau būtų susitikti („Nepražiopsok Moliūnų...“). Kai ten jis įsikūrė (tarnavo nuo 1912 m. pradžios iki 1913 m. liepos), ir ji žadėjo į Moliūnus atvažiuoti („Aš Moliūnų niekad nemačiau, bet dabar ir širdimi, ir mintimi vis ten gyvenu“). Laiškuose iš Vilniaus rašė, kad, išėjusi į namo balkoną, vis žiūri, kur tie Moliūnai... Akivaizdu, kad ir pavydą išgyveno, sužinojusi, kad dvaro šeimininkė simpatizuojanti Kostantui ir dėkojanti Benediktui Karpiui, kad jį čia atsiuntęs („ta nuobodi boba“ – taip ją laiškuose Žemaitė vadino). Julijai atrodė, kad visos moterys žavisi jos Kostantu, tad, lyg erzindama jį, klausinėja: gal jau kurią įsimylėjai, gal jau vestuvės bus... Kartą mylimasis dėl to net buvo supykęs.

Yra žinių, kad Moliūnų dvare rasta paslėptų Žemaitės laiškų. Jinai, rašydama Petrauskui į Moliūnus dar 1912 m. pradžioje, stebėjosi, kodėl jisai negauna jos laiškų. „Man rodos, tur būt kokia intriga pas jumis. Kas norint žingeidus, kokius gauni laiškus“; „Kad taip nutvėrus tokį velnią?“ – ko gero, jam laiškų nepaduodavo, galbūt toji „nuobodi boba“ skaitydavo ir slėpdavo? Vėliau, turbūt Kostantui pradėjus domėtis ir sekti dvare gaunamą korespondenciją, jiedu jau sėkmingiau susirašinėdavo, bet kartais vis tiek Julijos laiškai Kostanto nepasiekdavo. Žemaitės laiškų pluoštelis rastas apie 1957 metus, remontuojant Moliūnų dvare įkurtą mokyklą (mokykla veikė nuo 1927 iki 1968 m.). Statybininkų brigada, vadovaujama Broniaus Tamulionio, taisydama vandenį praleidžiantį stogą, iškraustė palėpę, kurioje buvo daug įvairiausių daiktų. Tarp jų – žurnalų prikrautos dėžės, o jose ir Žemaitės laiškai. Statybos brigadininko dukra Irena, tuomet mokinukė, pasakoja, kad tas dėžes matė ir įsiminė suaugusiųjų kalbas, jog laiškų negalima niekam rodyti ir negalima apie tai pasakoti (turbūt bijota viešinti „liaudies rašytojos“ meilės istoriją). Tarp tų suaugusiųjų buvo Antanas Mažylis, pasvaliečių žinomas kaip kraštotyrininkas, o tuomet buvęs Kriklinių apylinkės pirmininkas. Tie laiškai pateko į jo rankas, ir šis supratingas žmogus turbūt perdavė kokiam nors muziejui – akivaizdu, kad ir Moliūnuose rasti laiškai išspausdinti kartu su kitais Žemaitės „Raštuose“.

Kur bebūtų Kostantas, Žemaitė iš Vilniaus jam siųsdavo knygų, laikraščių, o jo paprašydavo pinigų batams ar milo naujam paltui pasisiūti – šis buvo prisižadėjęs ją materialiai remti. Dovanodavo jam pačios numegztas pirštines, kojines, kaklaryšius. Bet maždaug po 4 metų jų ryšys, buvęs artimas ir intymus, ėmė blėsti. Julija suprato, kad jo ateitis tikrai ne su ja, laiške rašė, kad tokie seni žmonės kaip ji belaukia, kada lįs po velėna, ir pripažino: „Sugrąžinti praeitį – nebėra vilties, kas buvo – nebebus...“ 1914 metais rašyti Julijos laiškai santūrūs, ir pasirašo jau be „buč buč“ ar „myl“, o tik „Visuomet ta pati Bobutė“ – gal ir iš inercijos, nes taip pasirašinėjo tuo metu dažnai rašomus laiškus anūkei Elzei. O gal ir prasidėjusio karo siaubas jausmus kiek prislopino – širdis ir galva buvo užimta rūpesčiais dėl pabėgėlių. Išvykusi į Ameriką rinkti aukų (1915–1921), Žemaitė retkarčiais dar gaudavo laiškų iš Kostanto, bet jos rašytų jam iš ten nėra išlikusių.

Dirbdamas ūkvedžiu Joniškėlio dvare (1913–1918), K. Petrauskas susipažino su ten nuo 1908 m. tarnaujančia Žemaitės dukra Juzefa Žymantaite-Vekšiene, tuo metu našle. Jiedu susituokė Joniškėlio bažnyčioje 1920 m. lapkričio 25 d. (jam buvo 42 m., jai – 52 m.). Iš pradžių Kostantas piršosi 18-metei Juzefos dukrai Elzei, tačiau jinai turėjo išsirinkusi jaunikį Juozą Čepauską, už kurio vėliau ir ištekėjo, o 40-metis vyriškis („senis“) jai nerūpėjo.

Žinia, kad Kostantas pasipiršo Juzefai, Žemaitę pasiekė, jai būnant Amerikoje, – apie tai parašė pati dukra ir paprašė nupirkti vestuvinius žiedus... O juk Julija dieną naktį mūvėjo jai mylimojo dovanotą žiedelį: jį kartu su nosinaite rado siuntinuke iš Joniškėlio dar 1913 m. rudenį – į Vilnių Elzė atvežė, Kostanto įduotą („jaučiu vis greta turinti Tamstą, kiekvienoje valandoje matau, šneku ir myliu, spaudžiu, glamonėju...“). Laiške Juzei parašė, kad K. Petrauskui jaunesnės žmonos linkėtų – juk ji dešimčia metų vyresnė, „bet jeigu Jūs įsimylėjote, tai ir ženykitės“. Kiek vėliau jau ir ragino tuoktis. 1921 metais grįždama iš Amerikos, vežė žiedus jaunavedžiams, bet Juzefa ir Kostantas jau buvo susituokę.

Paskutiniųjų gyvenimo metų rudenį Julija susiruošė aplankyti Petrauskus Dičiūnuose. Išsiuntė jiems telegramą, kad ją pasiimtų iš Panevėžio. Jos parsivežti atvyko Kostantas, tada jau žentas. Jie susitiko bene 8 metus nesimatę, Panevėžyje kartu praleido visą dieną, tik nežinia, apie ką jiedu kalbėjosi. Kai abu parvažiavo į Dičiūnus, kaip minėta, Kostantas grąžino išsaugotus laiškus. Po savaitės Julija išvyko iš Dičiūnų, pasijutusi nereikalinga šeimoje, besirūpinančioje ūkio darbais. Nesuprantama, kodėl K. Petrauskas po 2 mėnesių (1921 m. gruodžio 7 d.) neišleido žmonos į motinos laidotuves Marijampolėje – Juzefa labai verkusi.

Rašydama laiškus dukrai iš Čikagos 1919–1920 m., Julija skundėsi, kad jai neberašo Petrauskas, tad vis klausinėjo, kur jis yra, ką jis veikia, į laiškus įdėdavo ir jam skirtų atvirukų. Dabar gi žinoma, kad tuo metu Kostantas buvo užsiėmęs kovomis už Lietuvos nepriklausomybę, o grįžęs į Dičiūnus, rūpinosi ūkiu ir jau turėjo sužadėtinę – Žemaitės dukrą.

Prierašas. Apie Žemaitės buvimą Joniškėlyje ir jos draugystę su Gabriele Petkevičaite-Bite šiame žurnale jau rašyta: Laima Vaitkevičienė, „Žemaitės pėdsakai Joniškėlyje“, 2020, Nr. 2, p.76–79. Straipsnio autorė teigia, kad būtent Joniškėlyje prasidėjo Žemaitės kelias į literatūrą: 1894 m. vasarą P. Višinskis, viešėdamas pas Petkevičius, turėjęs jos rankraštį ir sakęs, kad ta kaimo bobutė norinti rašyti „Varpui“. Bitė jos kūrinį nuvežusi J. Jablonskiui. Rašytoja Joniškėlyje pas Gabrielę savaitę buvo apsistojusi 1898 m. sausį, lankėsi ir gruodį, čia sutiko 1899-uosius („Aš Joniškėly viešėjau kaip danguj“); paskui 1912 m. apie 3 mėnesius čia praleido pas dukrą Juzę, o 1913 m. lankėsi paskutinį kartą – irgi dvare pas dukrą, čia jau buvo ir Kostantas Petrauskas.  

Autorius: Regina Grubinskienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama