Molio ažūrų didybė ir paprastumas

„Sugalvoju, lipdau ir pasimato“, – į klausimą, kaip gimsta tokie įspūdingi kūriniai, atsako Pasvalyje jau kelis dešimtmečius įsikūrusi, iš gretimo Panevėžio kilusi keramikė Nerutė Čiukšienė. Ta pati Nerutė, kuri yra ir Pasvalio vaikų muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytoja, ir menininkų klubo „Rats“ vadovė, ir gėlių augintoja, jaukių namų puoselėtoja, ir žmona, mama, močiutė, promočiutė, ir visų ją gyvai ar tik iš kūrybos pažįstančių žmonių gerbiama moteris. 

O gal, į rankas paėmusi molio gabalą, ji tampa visai kita Nerute? Ant žemės palieka kasdienybės ir rūpesčių apvalką, o pati, pakylėta talento ir darbštumo sparnų, nuplevena kažkur į paslaptingas įkvėpimo dausas ir jau iš ten mintims bei rankoms diktuoja veiksmus.

„Tai kad vis ta pati. Niekur neskrajoju, lipdau, ir tiek“, – sako menininkė. Labai kukliai skambant žodžiui „lipdau“, galutinis rezultatas prašoka visas kuklumo ir abejonių ribas. Vieną kartą atkreipus dėmesį į N. Čiukšienės kūrinius, jau norėsis pamatyti jų daugiau, o pamatęs nebesupainiosi su kitais – iš karto bus aišku, kas autorius.

Kiekviename naujame menininkės kūrinyje skamba ne tik pažįstami, bet visada ir netikėtai nauji akcentai. N. Čiukšienė vienodų darbų nelipdo. Kiekvienas jų – vis kitas pasakojimas, vis kitas atradimas.

Šviečiantys ažūrai 

Lengvos ažūrinės ir iškalbingos figūros bei jų kompozicijos lengvai negimsta. Tik kai kurias detales, pavyzdžiui, kūrinio dugnui skirtą molio gabalą, menininkė kočėlu iškočioja – visa kita daroma tik pirštais. Ištisas dienas keramikės rankos minko, volioja, lygina, gludina šlapią molį, deda, lipdo detales vieną prie kitos, dailina. O kiek kartų vėl ir vėl viskas iš naujo – kol gaunamas norimas rezultatas. Nulipdžius, suformavus – dar tik dalis darbo, laukia sudėtingas procesas – degimas. Ir tik po ugnies procedūrų bei dar kitų papildomų veiksmų prieš žiūrovų akis visu grožiu stoja trapios, persišviečiančios, glėbius atveriančios moterys, paslaptingos katės, sraigės, paukščiai ir įvairios kitokios paslaptingos būtybės.

N. Čiukšienės kūriniuose vientisų monolitų nėra. Tik skaidrūs, tarsi iš molinių siūlų nerti, lengvi, šviečiantys, spalvoti pasakojimai, kuriuose gali išskaityti užuominas apie laiką ir laikinumą, apie niekada iki galo neatsiskleidžiančią gyvenimo paslaptį. Tokie darbai įkvepia ir net paskatina iš savų galimybių – popieriaus, siūlų, medžio, šiaudų, drobės ar iš to paties molio – imti ir pačiam bandyti ką nors panašaus pakartoti.

Keramikė turi savus prioritetus: ji nedaranti molinių indų, suvenyrų, papuošalų, nors jos kūrybos gerbėjams, ko gero, to ir norėtųsi. Juk šiuose lipdiniuose ji taip pat sugebėtų atrasti savąją spalvą bei skambesį ir džiugintų netikėtais deriniais. Bet menininkės planuose to nėra – jai vis norisi žengti į pažįstamas ir vis naujai atsiveriančias meninės kūrybos erdves.

„Šiuo metu didelių darbų nedarau, tam reikia ir užsakovo, ir sąlygų. O mažesniems laiko surandu“, – sako keramikė.

Pagal savo jausmus 

Estetika, grožis lydi menininkę visą gyvenimą – jai svarbi ir aplinka, kurioje gyvena, kuria. Todėl ir Čiukšių namuose Nerutės puoselėjami gėlynai visada traukia akį. Buvusi Pasvalio rajono savivaldybės komisijos, rinkusios gražiausias krašto sodybas, narė sako prisižiūrėjusi tokio grožio, kad apie savo darželius galinti atsiliepti gana kukliai. „Kokių grožybių prisižiūrėjau ir negalėjau atsistebėti, kaip žmonės sugeba taip tvarkytis, kokie jie išradingi, kūrybingi“, – stebisi menininkė.

Ji negalinti pamiršti vienišos moteriškės darbštumo ir išradingumo. Gyvena ji pačiame rajono pakraštyje, toli nuo judrių kelių – beveik niekas pro šios moters namus nepraeina, nepravažiuoja ir nėra kam grožėtis idealiai tvarkoma aplinka. Sodybos šeimininkę net suglumino klausimas, kodėl ji taip stengiasi, juk to beveik niekas nemato. „Dėl savęs darau, – atsakė ji. Ir toks atsakymas man buvo suprantamas. Juk ir aš savo kūrinius pirmiausia darau dėl savęs – taip, kaip pati suprantu, ką jaučiu, ko noriu“, – tvirtina keramikė. Prieš imdama molio gabalą į rankas, ji eskizų nepiešia, projektų nedaro – tiesiog kuria.

Jaukų namų kiemą puošia ne vienas šeimininkės kūrinys – atlaikęs ir kaitras, ir liūtis, ir šalčius. Skulptūros dabina ir namo vidų – daug pakabinamų keraminių lėkščių, figūrų, kompozicijų. Čia ir spalvotas katinas, ir peršviečiamu molio drabužiu vilkinti moteris, ir didžiulis ažūrinis šviestuvas bei daug kitų kūrinių. 

Pasirinkimo neatsisakė 

Atrodo, kad N. Čiukšienė ir keramika neatskiriami, tačiau menininkė pataiso, kad ne visada taip buvo. Panevėžyje užaugusi Nerutė lankė šio miesto dailės mokyklą ir nė negalvojo tapti keramike – ši meno sritis jai net nepatiko. Svajojo studijuoti tapybą. Bet suabejojusi, ar pavyks įstoti į didžiulį norinčiųjų skaičių sutraukiančią specialybę, vis dėlto pasuko prie keramikos: konkursas mažesnis, nors ir ten bene po penkis šešis į vieną vietą pretendavo. Bet ir į keramiką iš pirmo karto neįstojo. Tačiau tai, ką per egzaminus pabuvusi keramikų dirbtuvėse pamatė ir sužinojo, iš karto tapo sava – nieko kito, be keramikos, jau ir nebenorėjo. Po metų į Dailės instituto keramikos specialybę Nerutė stojo antrą kartą – ir vėl nesėkmingai. Tačiau rankų nebenuleido: keramika jau tapo jaunos merginos didžiuoju gyvenimo tikslu. Trečias bandymas buvo sėkmingas – Dailės instituto durys atsivėrė, ir panevėžietė ėmė studijuoti išsvajotą specialybę.

Antrame kurse ištekėjo ir, baigusi studijas, netrukus išvažiavo gyventi į Pasvalį. Čia paskyrimą gavo jos vyras Vytautas – inžinierius. Gavo darbą, ir, kaip būdavo anksčiau, gavo ir butą. Taip savo gyvenimą jauna šeima susiejo su šiuo Šiaurės Aukštaitijos miestu, per ilgus metus tapusiu savu ir mylimu. Nors, kaip sako N. Čiukšienė, iš pradžių nebuvo lengva: po sostinės šurmulio norėjosi ištrūkti iš šio ramaus gyvenimo. Tačiau susiklostė taip, kad šeima Pasvalyje liko visam laikui, o jis tapo savas ir brangus. Miestas taip pat vertina savo menininkę – jai buvo skirta Pasvalio krašto kultūros premija.

Pasvalyje užaugo Čiukšių dukra, čia jų darbas, draugai, bendraminčiai. Gausus būrys artimųjų į šiuos namus per šventes susirenka. Palangoje gyvenanti dukra užaugino du sūnus – menininkės anūkus. Vienas jau ir savų atžalų susilaukė, tad du klaipėdiečiai berniukai pasvaliečiams Čiukšiams jau yra proanūkiai. Kitas anūkas gyvenimą susiejo su sportu – jis krepšininkas, dabar žaidžia Belgrade, vienoje iš Serbijos komandų.

Mokytojo pavyzdžiu 

Be šeimos ir kūrybos, dalį keramikės gyvenimo užima pedagoginis darbas. Ji – Pasvalio muzikos mokyklos Dailės skyriaus mokytoja ekspertė. Ilgus metus mokytojavo ir Panevėžio dailės mokykloje.

Per pedagoginio darbo karjerą N. Čiukšienė išugdė daug gabių mokinių, dabar sėkmingai besidarbuojančių meno – kai kurie ir tos pačios keramikos – srityje. Ne vienas, mokytojos įkvėptas, jau baigė ar dar studijuoja Vilniaus dailės akademijoje keramiką. Apie visus savo mokinius – ir labai, ir ne taip labai gabius, ir susiejusius, ir nesusiejusius tolesnio gyvenimo su menu – keramikė atsiliepia tik geru žodžiu.

„Visada siekiau būti tokia mokytoja, koks su mumis buvo šviesaus atminimo mano dailės mokytojas Kazys Naruševičius – visada optimistas, nepeikiantis, nebarantis mokinių“, – su didžiausia pagarba apie savo mokytoją kalba N. Čiukšienė. Pedagogė mena, kai pati dar buvo mokinė, jos mokytojas K. Naruševičius net ir suklydusiems, prasčiau su užduotimis susidorojantiems sakydavo, kad viskas gerai, reikia tik kiek pataisyti ir toliau dirbti. Tokius pedagogikos principus Nerutė iš savo mokytojo ir perėmė, todėl niekada nepeikianti mokinių, o ypač mažesnių – tik gerumu, gražumu juos į kūrybos pasaulį vedanti.

Visiems kartu 

N. Čiukšienė jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus dalyvauja Pasvalio menininkų klubo „Rats“ veikloje, o nuo 2000-ųjų yra jo pirmininkė. Susikūręs „Rats“ į savo veiklos ratą įtraukė nemažą būrį menininkų: tapytojų, tekstilininkių, keramikų, fotomenininkų, skulptorių ir kitų kūrėjų. Kasmet klubo nariai surengia parodą – parodo, ką sukūrė. Šios parodos – svarbus įvykis tiek Pasvalio kūrėjams, tiek miesto kultūriniam gyvenimui.

Daug vertingų pašnekovės darbų saugoma Panevėžio dailės galerijoje sukauptoje keramikos kolekcijoje – keramikė yra dažna garsiųjų tarptautinių simpoziumų dalyvė. Dailės galerijoje buvo surengta paroda „Nerutės Čiukšienės keramikos retrospektyva“, kurioje eksponuoti nuo 1990 metų kurti ir patys naujausi darbai. Menininkė yra ne tik Panevėžyje rengiamų tarptautinių keramikos simpoziumų dalyvė, savo darbus taip pat yra pristačiusi parodose bei simpoziumuose Austrijoje, Baltarusijoje, Čekijoje, Danijoje, Estijoje, JAV, Latvijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Norvegijoje, Olandijoje, Švedijoje, Vokietijoje.

N. Čiukšienė apibūdinama kaip viena ryškiausių Lietuvos keramikių, turinčių savitą braižą. Jos keraminiai nėriniai žavi preciziškumu ir stebina virsmu į didžiules šviečiančias formas. Pati autorė sako, kad savo stilių veikiausiai surado, kūryboje ieškodama šviesos ir lengvumo, bet tikina kartais pasvarstanti, kad, ko gero, galėjusi ir daugiau, ir svariau padirbėti. Tačiau besidomintiesiems N. Čiukšienės darbais kūrybinis jos aruodas neatrodo seklus – jame gausu prasmingų, gražių ir vertingų molio stebuklų.

Kai kurių savo darbų, kad ir norėdama, keramikė jau nebegalėtų parodyti – jie įsigyti privačių asmenų, įstaigų, iškeliavę į kitas šalis. Pavyzdžiui, nemažai jų liko Ispanijoje, Katalonijoje, kur buvo surengta N. Čiukšienės paroda ir daug darbų nupirkta. Vis dėlto yra kūrinių, kurių menininkė nesirengia nei dovanoti, nei parduoti. Ir ne dėlto, kad jai būtų patys gražiausi ar vertingiausi, tiesiog jie išdegti tokiu būdu, kokiu dirbti daugiau nebeturės galimybės. Tie darbai, tarsi užbaigę vieną kūrybos etapą, veria kelius naujiems sumanymams ir atradimams.  

Autorius: Vitalija Jalianiauskienė

Kopijuoti, platinti ar skelbti šį turinį be autoriaus raštiško sutikimo draudžiama